…kad „Gimtasis…“ turėtų stuburą…

Mieli „Gimtojo…“ skaitytojai ir bičiuliai,

atėjo laikas permainoms ir šį kartą kreipiuosi į Jus jau kaip „Gimtojo…“ redaktorė. Permainos nėra blogai, nors daugiau kaip pora metų redakcijoje dirbau tikrai labai mėgstamą žurnalistinį darbą ir neplanavau jo keisti į jokį kitą. Tik atėjo diena, kai tenka imtis daugiau atsakomybės. Supratau, kad būti išmestam iš komforto zonos nėra blogai. Permainos išjudina vidinį potencialą ir paskatina į daug ką pažvelgti naujai. Vis dėlto permainoms niekada nesijauti pasiruošęs tinkamai, atrodo, jos visuomet užklumpa netikėtai, kaip ne laiku pasirodžiusios ankstyvos šalnos ar nelauktai iškritęs sniegas. Nors ir žinai, kad ta diena, kai iš dangaus pabirs pirmosios tais metais snaigės, tikrai bus.

Tokios permainos į mano gyvenimą atėjo prieš daugiau kaip pora metų, kai po nusistovėjusio ir stabilaus gyvenimo sostinėje netikėtai pačiai sau apsisprendžiau grįžti į gimtinę – Rokiškį, kuriame gimiau, augau ir baigiau mokyklą. Ir iš kurio išvažiavau į Vilnių, net negalvodama, kad kada nors grįšiu, nes mažame miestely atrodė ankšta ir nuobodu. Bet grįžau. Su tarptautinės komunikacijos magistro diplomu, žurnalistinio, viešųjų ryšių, vadovaujamo darbo ir gyvenimiška patirtimi, kitaip į daug ką žvelgdama. Dabar man nebeatrodo čia nuobodu ir laikas nebetįsta, atvirkščiai – skuba. Ir įvykių netrūksta, ir teatro daug, ir muzika dažnai skamba, ir gamta gaivina. O žmonės – jų visur visokių yra, tik rečiau arba tankiau susispietusių. Čia suradau labai daug įdomių žmonių, nebijančių neatitikti visuomenėje nusistovėjusių standartų, kuriančių, mylinčių, einančių savo unikaliu, kartais kitų nepramintu keliu.

Be abejo, kaip ir visur, netrūksta čia ir problemų, pykčio, nesutarimų, nesusikalbėjimo, tuščių ambicijų, dėl kurių spjaunama į bendrą gėrį. O iš tiesų to gėrio norim visi, kaip ir laimingi trokštam būti visi, tik kartais tą laimę, kaip ir tiesą, suprantam skirtingai.

O mes, žurnalistai, bandom tą tiesą surasti ir išlukštenti. Manau, kad vietinė spauda yra ir turi būti arčiausiai Jūsų.

Nesiimsiu prognozuoti ir aptarinėti žiniasklaidos perspektyvų. Pačias įžvalgiausias prognozes dažnai visai kita linkme pakoreguoja pats gyvenimas, tačiau socialinės medijos laikais, kai kiekvienas gali tapti informacijos turinio kūrėju, svarbu žiniasklaidai išlikti ne šiaip gandonešiu ir nepatikrintų žinių skleidėju. Žiniasklaida privalo būti socialiai atsakinga, išlikti kritiškai mąstanti ir objektyvi, nes kitaip kuo gi mes skirtumės nuo feisbuko?

Mano siekiamybė – kad „Gimtasis…“ turėtų stuburą, nepataikautų, nebijotų užduoti nepatogių klausimų, nevengtų imtis nepopuliarių, bet skaudžių ir reikalingų temų, būtų profesionalus, objektyvus ir socialiai atsakingas žiniasklaidos kanalas, skirtas ne tik miestui, bet visam rajonui.

Manau, mes, žurnalistai, savo atsakingu požiūriu į publikuojamą turinį galime įrodyti, kad tikroji žurnalistika vis dėlto kuriama ne socialiniuose tinkluose ir ją kuria ne įvairių paskatų turintys influenceriai, t. y. visuomenės nuomonių formuotojai. Tikroji žurnalistika gali sukurti kur kas didesnę vertę, nei tik duoti toną, kas kur madinga, ir diktuoti snobiškas taisykles.

Nuoširdžiai,

„Gimtojo…“ redaktorė Rasa Keliuotytė