Per Žolinę, po šv. Mišių Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje, kunigas Eimantas Novikas senosiose Šetekšnų kapinėse pašventino atnaujintą Marijos Jasiūnaitės-Jurgelionienės (1859-1950) kapą. Jono ir Marijos Jurgelionių, gyvenusių Panemunėlyje ir Moškėnuose, palikuonys savo protėvių kapus surado po ilgų paieškų.
Mįslingo prižiūrėtojo paieškos
Prieš keletą metų Jurgelionių šeimos atstovė Karolina Masiulytė-Paliulienė pasiėmė prosenelių nuotrauką, nuvyko į Moškėnus (Rokiškio kaim. sen.), važinėjo po sodybas, ieškodama žmonių, kurie galėtų ką nors žinoti apie Jurgelionius. „Galėjome pasiklausti savo tetų, tačiau žinojome, kad joms skaudu grįžti į gimtinę, todėl rinkomės kitokį kelią“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė. Viename ūkyje jauni žmonės pakvietė savo senelį, kuris šiek tiek papasakojo apie Jurgelionių vienkiemį netoli piliakalnio. Moškėnų kapinėse pavyko surasti prosenelio Jono Jurgelionio kapą, tačiau užrašai liudijo, kad šalia vyro jo žmona nebuvo palaidota. Šeimoje buvo kalbama, kad ji amžino poilsio atgulė Šetekšnose, tačiau kapo vietos niekas nežinojo.
Pernai per Vėlines K. Masiulytė-Paliulienė su vyru Arūnu nuvažiavo į Moškėnų kapines ir nustebo išvydę ant senelio kapo žydinčias gėles. Plastikiniame maišelyje paliko vizitinę kortelę, tikėdamasi, kad mįslingas prižiūrėtojas atsilieps… Po kiek laiko jiems paskambino Virginija Daščioraitė, rokiškietė gydytoja. Jos mama palaidota šalia J. Jurgelionio. Gydytoja vadovavosi senu lietuvišku papročiu nepalikti apleistų kapų. Šis atradimas skatino dar daugiau domėtis giminės šaknimis.
Močiutė – globėja
„Aš užaugau Paryžiuje ir miegodavau tam pačiam kambaryje su savo močiute Elena, Marijos dukra. Ji be galo mylėjo ir gerbė savo mamą. Vakarais mes atsiklaupdavome melstis už ją ir visus mirusius gimines Lietuvoje. Prosenelės nuotrauka kabėjo virš mano lovos. Manydavau, jog ji yra mano globėja“, – pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė.
Per Vėlines A. Paliulis prie Šetekšnų kapinių vartų klausinėjo žmones, gal jie žino, kur palaidota M. Jasiūnaitė-Jurgelionienė. Geranoriški žmonės skambino savo močiutėms, seneliams, klausinėjo, ir jau sutemus, kai kapinės paskendo žvakių šviesose, atvyko viena moteris su džiugia naujiena: „Mes galime parodyti Marijos Jurgelionienės kapą!“ Jis buvo apleistas, kryžius dingęs, vos matėsi užrašas. Nuo betono nutrynus samanas, išryškėjo pavardė. Šeimos palikuonys pasižadėjo sutvarkyti kapavietę, tai ir padarė.
K. Masiulytė-Paliulienė mano, kad M. Jurgelionienė paskutines gyvenimo dienas praleido Panemunėlyje pas sūnų Antaną. Jis 1936 m. šiame miestelyje pasistatė didelį medinį namą, jame veikė klinika. Apie 1950 m. buvo persekiojami ūkininkai, inteligentai, tremiami į Sibirą. Galimas atvejis, jog dėl to sūnus nedrįso motinos palaidoti Moškėnų kapinėse šalia sutuoktinio. Juolab, kad jos dukros Julijos Kučinskienės šeima jau buvo ištremta į Sibirą.
M. Jurgelionienės kapavietei kryžių-saulutę pagal Aukštaitijos tradicijas sukūrė kalvis iš Velžio (Panevėžio r.) Saulius Kronius. Po kapo pašventinimo Jurgelionių šeimos atstovai susirinko pas Romualdą ir Ireną Kaminskus. Jie dabar gyvena A. Jurgelionio klinikos pastate, gražiai jį sutvarkę.
Raštininkai turtu lyginosi su klebonais
Jurgelionių šeimos istorija domėjosi Panemunėlyje užaugusi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Jos straipsnis „Poetas Kleopas Jurgelionis“ publikuojamas „Versmės“ leidyklos monografijoje „Panemunėlis“. Jame rašoma, jog Marija ir Jonas Jurgelioniai gyveno tolėliau nuo Lėvens ir Mituvos upės santakos, Virbališkių (Kupiškio r.) kaime.
J. Jurgelionis (1854-1933) kilęs iš Miesteliškių kaimo, netoli Panemunėlio. Jo sūnus Kleopas 1938 m. draugui Karoliui Račkauskui adresuotame laiške taip rašė apie tėvą: „Jis mokėsi toj pačioj raštininkų mokykloje, kurioje mokėsi Antanas Baranauskas, būtent Rumšiškėse. Man gimus, mano tėvas buvo pisorium (raštininku) Virbališkiuose, paskui Panemunėlyje ir Aknystoje. Pisoriaus vieta davė daug idėjų ir turtingą gyvenimą. Kol mano tėvas juo buvo, mes turtingai gyvenome, turbūt lyginomės su klebonais.“
Buvusi Virbališkių aštuonmetės mokyklos direktorė Danutė Sokienė papasakojo iš kartos į kartą perduodamus prisiminimus apie šią šeimą: „Raštininko J. Jurgelionio šeima gyveno pasiturinčiai. Vieno Virbališkių valsčiaus pastato gale buvusi kanceliarija, o kitame gyveno raštininko šeima. Čia Marija Jurgelionienė pagimdė pirmą dukrą. Mažulėlę greitai pasiėmęs Dievulis. Motina, išvažiuodama iš kaimo, pastatė ant kapo kryžių ir padovanojo tiūlius – gražias užuolaidines juostas. Jomis kaimo moterys papuošdavo Švč. Marijos paveikslą per mojavą gegužės mėn.“
Švietėjo Jono Katelės mokinė
M. Jurgelionienė buvo vienturtė Moškėnų valakininko S. Jasiūno dukra. Dievobaiminga moteris, gebėjusi gražiai dėstyti mintis. Ją mokė garsus kunigas, švietėjas Jonas Katelė. Dvasininkas, išmokęs visą Panemunėlio parapiją skaityti ir rašyti, važiuodamas į Žiobiškio atlaidus, užsukdavo į Jasiūnų vienkiemį.
Jurgelionių šeima buvo gausi: joje augo trys sūnūs: Kleopas, Alfonsas, Antanas, ir keturios dukros – Elena, Stefanija, Bronislava, Julija. Didžiausią pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Kleopas (1886-1963) – teisininkas, vertėjas, poetas, išleista vienintelė jo kūrybos knyga „Glūdi liūdi”. O sūnus Antanas (1894-1976) buvo sportinės medicinos gydytojas, pulkininkas leitenantas, 1932 m. išrinktas pirmuoju Kūno kultūros rūmų direktoriumi Kaune, vienas Lietuvos Olimpinio komiteto steigėjų.
V. Aleknienė straipsnyje rašo, jog raštininko darbas Rusijos valdomoje Lietuvoje katalikui nebuvo garantuotas. Tai paskatino J. Jurgelionį su šeima iš Panemunėlio išvykti į Aknystą – pusiau lietuvišką, pusiau latvišką valsčių, o vėliau keltis į Peterburgą. Išvažiuodami į Rusiją, Jurgelioniai Moškėnų ūkį išnuomojo.
Rusijos valstybės sostinėje J. Jurgelionis dirbo raštininku notaro Klokockio kontoroje, vėliau – Romos katalikų Mogiliovo arkivyskupijos konsistorijoje. Ši įstaiga buvo pusiau valdiška, įsikūrusi buvusiuose rusų didiko ir poeto G. Deržavino rūmuose. Jurgelionių šeima gyveno valdiškame trijų kambarių bute, kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai.
Atžalų likimai labai skirtingi
J. Jurgelioniui netekus raštininko darbo, šeima grįžo į Lietuvą. Tėvai Marija ir Jonas iki mirties gyveno pas dukrą Juliją ir sūnų Antaną.
Atžalų likimai susiklostė labai skirtingai. Alfonsas Jurgelionis pabėgo iš rusų kariuomenės į Angliją. Ten tarnavo prekybiniame laive. Tėvai iš jo negavo jokios žinios. Elena Jurgelionytė ištekėjo už Jurgio Jankausko iš Vabalninko. Jis buvęs puikus virėjas, prieš Antrąjį pasaulinį karą išvykęs į Angliją dirbo virėju turtingo lordo rūmuose. Savo patirtį surašė į knygą „Kulinarinės pastabos“, 1930 m. išleistą Paryžiuje. Jankauskai užaugino dvi dukras: Elena ištekėjo už diplomato Edvardo Turausko, o Angelė – ekonomisto Masiulio. Abi šeimos 1940 m. išvyko iš Lietuvos.
Stefanija Jurgelionytė ištekėjo už ruso Nikolajaus Nejelovo, susilaukė sūnaus Konstantino ir dukros Elenos. Šeimai iš Peterburgo atvykus į Lietuvą, N. Nejelovas nerado tinkamo darbo, todėl emigravo į Braziliją.
Mokė gimtinės vaikus rašto
Pasak muziejininkės V. Aleknienės, Jurgelionių šeimai dar gyvenant Rusijoje, kuris nors iš šeimos narių atvažiuodavo į Moškėnus laikinai pagyventi arba praleisti vasarą. Į gimtinę grįžusi Bronislava Jurgelionytė mokydavo kaimo vaikus. Vėliau ji ištekėjo už latvio ir į Lietuvą nebeatvažiuodavo.
Julija Jurgelionytė Skapiškyje sukūrė šeimą su girininku Antanu Kučinsku. Šeimoje užaugo dukros Aldona, Birutė, Alma, Rita. Alma Kučinskaitė-Šileikienė muziejininkei V. Aleknienei pasakojo: „Mano mama Julija kartu su savo motina Marija tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, net negavusios vizų, per Ukrainą pasiekė gimtuosius Moškėnus. Mama 1922 m. įsidarbino Skapiškio pradžios mokykloje mokytoja. Vėliau į Lietuvą sugrįžo senelis su dukra Stefanija, įkandin sūnus Antanas su draugu Petru Jakštu.“
Kadangi Jurgelioniai nepajėgė vieni tvarkyti Moškėnų ūkio, jiems padėjo dukros Julijos vyras Antanas Kučinskas. O sulaukę gilios senatvės Jurgelioniai gyvendavo Skapiškyje dukros Julijos Kučinskienės šeimoje arba Vilniuje su sūnaus Antano šeima.
Melsdavosi už savo vaikus
Prieš metus mirusi Alma Kučinskaitė-Šilenkienė taip prisiminė savo protėvius: „Senelis Jonas labai mėgo groti fortepijonu. Labai daug rūkė. Močiutę Marijoną matydavai sėdinčią su maldaknyge ir rožančiumi rankose troboje arba verandoje. Ji melsdavosi už savo vaikus.“ Šiuos prisiminimus užrašė V. Aleknienė.
Moškėnuose esantį ūkį labiausiai norėjo išsaugoti Marija Jurgelionienė. Paskutinės žemės reformos metu šeima prie piliakalnio gavo 20 ha žemės. Naujus pastatus viensėdyje pastatė žentas Antanas Kučinskas.
Jam stigo laiko ūkiui prižiūrėti, todėl jį tvarkė nuomininkai. Pokario neramumai, tremtis bene geriausiai atsispindi A. Kučinskaitės-Šilenkienės prisiminimuose: „Antrojo pasaulinio karo metais mano tėveliai – Julija ir Antanas Kučinskai – gyvendavo ir Skapiškyje, ir Moškėnuose. Bobutės rūpesčiu mane išsiuntė gyventi į Vilnių pas dėdę Antaną. Jis tuo metu dirbo šv. Jokūbo ligoninėje ūkvedžiu ir turėjo trijų kambarių butą. Vėliau su tėvu ir sesute persikėlėme gyventi pas tetą Stefaniją į Kauną. Moškėnuose liko mama su seserimi Birute. Po karo Birutė palaikė ryšius su partizanais. Plati Jurgelionių šeima visada suprato, kokia turi būti Lietuva. Aš manau, kad dėl to mus 1948 m. gegužės 22 d. suėmė Kaune. Taip aš, sesutė Rita ir tėtis ne savo noru išvažiavome į Sibiro platybes. Mama tuo metu buvo kelyje į Moškėnus. Seserį Birutę su partizanais suėmė ir pasodino į Rokiškio kalėjimą. Iš ten išvežė į Sibirą.“
Šeimos pasididžiavimas – poetas Kleopas
V. Aleknienė rašo, jog Peterburge visi raštininko šeimos vaikai buvo leidžiami į gimnazijas. Dėl finansinių sunkumų ne visi jas baigė. Vyriausiojo sūnaus Kleopo mokslai baigėsi septintoje klasėje. Mokydamasis gimnazijoje Kleopas parašė pirmąjį eilėraštį. „Smalsų, gabų, tačiau santūrų gimnazistą į Peterburgo lietuvių veiklą įtraukė didesnę visuomeninę patirtį turėjęs būsimas kalbininkas Kazimieras Būga.
Į 1905 m. politinius įvykius K. Jurgelionį įsuko revoliucinės nuotaikos Peterburge, tėvo atleidimas iš geros raštininko vietos. Atsisakęs laikyti baigiamuosius gimnazijos egzaminus, K. Jurgelionis atvyko į Lietuvą dirbti agitatoriumi, važinėjo po didžiuosius miestus, agitavo žmones nuversti caro valdžią, prisistatydamas Motiejaus Šiugždos slapyvardžiu. Poeto kūrybą tyrinėjusi muziejininkė V. Aleknienė pastebi, jog Vilkaviškio kalėjimas pakeitė jo gyvenimą. Vienatvė ir nelaisvė ugningą kalbų sakytoją vėl sugrąžino prie poezijos. Rinkinyje „Glūdi liūdi“ pirmas eilėraštis yra „Kalėjime“, sukurtas 1907 m. Pabėgęs iš įkalinimo įstaigos, K. Jurgelionis grįžo į Peterburgą. Bijodamas, kad tėvai gali būti areštuoti, jis laikinai prisiglaudė pas brolius Biržiškas.
Nagrinėjo Panemunėlio tarmes
Iš Peterburgo K. Jurgelionis su žmona Marija Bernotaityte išvyko gyventi į Prancūziją. Jauną šeimą Paryžiuje priglaudė Kleopo sesuo Elena Jankauskienė. K. Jurgelionis susidomi Škotijoje anglies kasyklose dirbusių lietuvių siūlymu redaguoti laikraštį „Rankpelnis“. Laikraštis buvo platinamas tik vienerius metus. Škotijoje gimsta jų sūnus Vladas. Netekęs darbo K. Jurgelionis nutaria vykti į Lenkiją, Krokuvos Jogailos universitete studijuoti filologiją.
Profesorius Janas Rozvadovskis jam pasiūlo parašyti mokslinį darbą apie savo tarmę. Studentas pasirenka nagrinėti Panemunėlio tarmės fonetiką. Po šio darbo jį pasišaukęs profesorius J. Rozvadovskis tarė: „Dabar eisime prie svarbiausio dalyko – tu turi parašyti lietuvių kalbos gramatiką.“ „Labai nustebau. Bet tariau: aš per trumpai mokiausi, kad tokį didelį darbą apsiėmus“, – taip pasiūlymą laiške draugui aprašė pats K. Jurgelionis.
Universitetines studijas nutraukė pinigų stygius. „Bet kada badas grėsė ir kada mes jį su žmona patyrėme, praleisdavome ne daugiau kaip 5 kapeikas per dieną „povidlai“ (košei iš slyvų) nusipirkti“, – apie sunkumus K. Jurgelionis laiške rašė Amerikoje gyvenusiam draugui K. Račkauskui. Šis ištiesė pagalbos ranką: atsiuntė pinigų kelionei. Už Atlanto K. Jurgelionis dirbo įvairiuose leidiniuose, parengė lietuvių-anglų ir anglų-lietuvių kalbų žodynus, tačiau dėl pinigų trūkumo jie nebuvo išleisti.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui K. Jurgelionis anglų kalba parašė knygelę apie Lietuvą. Ją įsigyjantys Amerikos lietuviai turėjo aukoti po 500 dolerių. Surinkti pinigai perduoti Raudonajam Kryžiui Lietuvai vaduoti. 1916 m. išleistas vienintelis jo poezijos rinkinys „Glūdi liūdi“. Eilėraščiuose autorius gvildeno gėrio ir blogio sąsajas, ieškojo gyvenimo prasmės, išsakė meilę gamtai.
Muziejininkė V. Aleknienė pastebi, jog K. Jurgelionis mėgo staigius gyvenimo posūkius. Išleidęs poezijos rinkinį, įsidarbino teismo įstaigoje ir pradėjo studijuoti teisę De Paulio universitete Čikagoje. 1919 m. užbaigęs studijas, pradėjo advokato karjerą. Stebėdamas žirgų varžybas, jis susidomėjo jų anatomija, prigimtimi, apie tai išleido ne vieną knygą. Nuo 1935 m. Čikagoje gyvenantiems lietuviams skaitė radijo vaidinimus „Makalų šeimyna“.
Elenos Jurgelionytės-Jankauskienės dukros Elenos Turauskienės prisiminimai apie Mariją Jurgelionienę
1939 m. rugpjūčio 15 d., esame Moškėnų kaimelyje. Naujajame Marijos Jurgelionienės name šurmuliuoja šventė. Švenčiamas jos aštuoniasdešimtmetis. Ūkyje šeimininkaujantys jos dukra Julija ir žentas Antanas Kučinskai per savaitę atsigabeno daugybę butelių ir paketų. Šįryt į kaimelį atvažiavo trys automobiliai. Ta proga buvo net specialiai pakviestas garsus virėjas.
Pietūs, pilni gyvumo ir linksmumo, eina į pabaigą. Nežiūrint to, kad pokalbiai darosi vis mažiau bendri, žvilgsniai ir veidai dažnai vis krypsta į šilkais apsitaisiusią senąją damą, sėdinčią gėlių girliandomis išpuoštame krėsle, jai skiriami meilūs sveikinimai ir linkėjimai. Stalugalėje patys mažiausieji lipdo išmoningus kūrinius iš likučių kremo, kuriuo jau lig soties prisivaišino. Tarnaitės vis pripildo ištuštėjusias taures. Karininkas su diržu perjuosta uniforma, atsirėmęs į kėdės atkaltę, tyliai stebi į jo motinos šventę susirinkusius linksmus svečius. Galbūt pirmą kartą gyvenime Antanas junta savyje jį apimančios laimės pilnatvę. Jo švelnus susigraudinęs žvilgsnis stabteli ties kiekvienu svečiu, jo motina, jo trimis seserimis Elena, Stefanija ir Julija, jų vaikais ir anūkais. Prie stalo susėdę septyniolika asmenų, septyniolika susirinkusių į gimtuosius namus po ilgų klajonių svetur. Ši šventė – gyva ir graži jų palaiminga pabaiga. 1914-1918 m. karas, egzodas, bolševizmas išblaškė ir nuskurdino juos. Po to buvo atgauta Nepriklausomybė, jie pamažu vėl grįžo į gimtuosius namus. Iš gausios šeimos Lietuvoje jų beliko tik keturi, vyresnysis brolis atsidūrė Amerikoje, viena sesuo liko SSRS. Kiti mirė arba dingo blaškomi negandų. Nedaug tetrūko, kad niekas nebegrįžtų iš pragariško chaoso Rusijoje. Atskirti vienas nuo kito netikėtos ir žvėriškos revoliucijos sūkuriuose, bet vedami neužgęstančios meilės tėvynei, jie sugebėjo, nepaisydami jokių kilusių pavojų, iš Ukrainos ar Krymo sugrįžti į savo vaikystės kaimelį. Jo sesuo Elena, prisiglaudusi Prancūzijoje nuo 1905, su savo trimis dukromis taip pat buvo čia. Dabar viskas grįžta į savo vėžes, audra praėjo… Būsimos kartos tęs pradėtus darbus, ir bet kokia kita svetima, siekianti užvaldyti, rasė bus amžiams ištrinta… Jis žvelgia į savo motiną, gėrėdamasis jos guviu protu, šviesia logika. Ji išsaugojusi stebėtinai aiškią atmintį ir neblėstantį žingeidumą… Lengvai šakute skambtelėjęs į taurės kraštą pakyla ir taria:
„Motin,
šį rytą kiekvienas iš mūsų Tau išsakė savo meilę ir pagarbą. Tačiau mes negalim užbaigti šių vaišių visi drauge neišsakę savo gilaus dėkingumo už tai, kad per savo gyvenimą mums rodei garbės ir doros kelią, nepaisydama jokių aukų, kartais reikalaujančių net heroizmo. Neperdedu taip sakydamas, nes šis žodis reiškia Tavo atkaklumą, kuriuo Tu mumyse išsaugojai mūsų tikėjimą ir patriotizmą. Juk buvo taip lengva nusileisti engėjų gundymams. Svaiginantys paaukštinimai buvo siūlomi mūsų tėvui, paprastam valdininkui, mainais į katalikybės išsižadėjimą ir rusų tautybės priėmimą nenurodant šalies, iš kur yra kilęs, nes caro laikais tokia kilmė buvo gėdinga.
Jūs abu pasirinkote kovą ir vargą.
Jūs negalėjote įsivaizduoti, kaip dėl kelių materialinių gėrybių būtų galima atsisakyti savo žemės, savo kalbos, savo protėvių ir savo Dievo.
Mes atgavome visas kitados atimtas laisves. Tiesa, mūsų gretos praretėjo, tačiau išlikusieji nori parodyti esą verti jūsų pavyzdžio.
Šiandien Tave supa trys kartos. Joms reikia Tavo meilės, Tavo buvimo ir Tavo įžvalgumo. Tavo budrumas juos ves per dabar gal jau ir pernelyg lengvo gyvenimo pinkles ir patiems jauniausiems primins mūsų protėvių bebaimiškumą. Ilgo gyvenimo linkime Tau, brangi motina!“
Į dienos pabaigą Marija paliko svečius ištarusi, kad ji rūpestingai saugos prisiminimą apie šią nuostabią dieną, apie jai sukurtas dainas ir eiles, šokius, sveikinimus ir linkėjimus, išsakytus visų, netgi ir kaimynų, atėjusių pareikšti jai pagarbą. Ji pasitraukė į savo kambarį tyliai be perstojo visiems dėkodama.
Šeimos asmeninio archyvo nuotr.
Parengė Dalia Zibolienė
