Pabaiga. Pradžia 2015 09 05
Kirkūnuose 1931 m. gimęs Antanas Vedeika surinko ir užrašė gimtojo kaimo ir čia gyvenusių žmonių istorijas. Iš A. Vedeikos „Kirkūnų kaimas ir jo gyventojai“ rankraščių.
Apie kaimą ir žemės dalybas
Mane 1949 metais ištrėmė. Taigi mano matymo laikas gana trumpas – tik apie 10 metų. Dar reikia pridurti, kad tada beveik ištisai buvo okupacijų ir karo metas. Grįžęs iš Sibiro dvejus metus (1959-1960) gyvenau tėviškėje ir dirbau vairuotoju. Tai leido geriau pažinti apylinkes ir čia gyvenančius žmones.
Kelias Obeliai-Juodupė per Lukštus eina per kaimo vidurį. Gatvinį kaimą sudarė 13 valakų – apie 660 ha. Kaimas į vienkiemius išsiskirstė, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1918 m., nors tam ruošėsi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Išsiskirsčius į vienkiemius, jau buvo 40 sodybų. Pilni valakai tebuvo likę tik 3: Vedeikos Klemenso, Čelkio Prano (Čelkienės Onos) ir Skeivalo Aleksandro. Bet Aleksandrui mirus (jis vaikų neturėjo), ūkį pasidalijo grįžę iš Amerikos jo broliai Juozas ir Matas Skeivalai. Kiti valakai tada jau buvo susmulkėję. Stebina faktas, kaip vienas matininkas sugebėjo išdalinti žemę, kad visi būtų patenkinti? Nemanau, kad matininkas buvo baigęs aukštuosius mokslus, o ir matavo su sieksniu ar su virve. Ką reiškia, kai dirba sąžiningi žmonės. Dalinant žemę, ji buvo suskirstyta į 13 gabalų – priklausomai nuo rūšies ir vietos sudarė nuo 25 iki 60 ha. Kiekvienas gabalas (valakas) buvo leidžiamas iš varžytynių. Sunkiau buvo susitarti tada, jeigu valakas priklausė trims ar keturioms šeimoms. Tuomet buvo varžomasi, mažinant hektarų skaičių. Po to visi tie nuvaržyti hektarai vėl buvo išdalinti, pridedant žemės priklausomai nuo jos rūšies. Tokiu būdu, pvz., Čelkis Juozas (Čirpus) ar Skeivalienė už pusvalakį gavo po 30 ha. Gi Onos Čelkienės pilnas valakas tebuvo 28 ha, Vedeikos – 31 ha.
Į Sibirą, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos…
Šalia Kirkūnų – Kirkūnėlių kaimas. Gyventojai čia buvo mažažemiai. Tik po 1918 m. žemės reformos jie gavo žemės iš Skemų dvaro. Dalis šių gyventojų pasiliko gyventi senoje vietoje. Tai Stankūnas, Laužadis Antanas, Ezerskis, Šalkauskas, Stundžius. Jų vaikai ėjo į Kirkūnų mokyklą. Kiti gyventojai kūrėsi arčiau Skemų ar Skemų Dvaro kaimų. Vedeikos įsikūrė Kirkūnuose 1705 m. ar 1706 m. Tikriausiai ūkį pirko, nes pirmasis vaikas krikštytas dar gyvenant Gindviliuose. Klemensas Vedeika (gim. 1888 m.) – jau ketvirtoji karta. Klemensas turėjo tris seseris: Angelę, Konstanciją ir Veroniką bei brolį Antaną. Jis buvo karo lakūnas žvalgas. Antanas žuvo 1929 m. Klaipėdoje aviakatastrofoje. Buvo nevedęs. Klemenso žmona Emilija Kurklietytė gimė 1893 m. Kirkūnų kaime. Tais laikais ji buvo pakankamai raštinga. Obeliuose mokėsi siuvimo ir rašto. Gal daugiau rašto, nes tais laikais viešai mokytis dar negalėjo. Labai mėgo skaityti. Jos tėvas Antanas Kurklietis (gim. apie 1875 m.), kiek supratau, irgi nebuvo abejingas knygai, atrodo, buvo knygnešių pagalbininkas. Mirė anksti, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Klemenso šeimoje užaugo 4 vaikai: Ona, Bronė, Juozas ir aš, Antanas. Juozas nuo sovietinės kariuomenės slapstėsi namuose, vėliau suklastojo dokumentus, kad gimęs ne 1926, o 1929 metais, ir išvažiavo iš namų. Taip išsisuko ne tik nuo armijos, bet ir nuo Sibiro. Tiesa, po kiek laiko į armiją jį paėmė. 1948 metais organizavo kolūkį. Keista, kad į kolūkį stojo tik buožės ir bežemiai, vidutiniokai nestojo. Tėvelis jau buvo kolūkietis, bet 1949 m. kovo mėn. 27 d. vis dėlto ištrėmė – pritaikė straipsnį „valstietis buožė“. Taip tėveliai ir aš atsidūrėme Irkutsko srityje už 7 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos. Sesuo Bronė gyveno ir dirbo Rokiškyje. Ją suėmė po kelių dienų ir vežė atskirai, vėliau jai leido atvažiuoti pas mus.
Ona mokėsi Vilniuje buhalterių kursuose, liko neištremta, bet į darbą niekas nepriėmė. Giminės priglausti bijojo, o ir darbo rankų nebereikėjo. Mes Sibire išbuvome iki 1958 metų rudens, paleido iš tremties be teisės gyventi Lietuvoje. Surizikavome ir grįžome į namus. Tėviškėj viename namo gale gyveno moteris su šešetu vaikų, o kitame – mūsų kaimo gyventojas Kadakauskas su žmona ir dvejų metų dukrele. Gryčia buvo pertverta. Jie gyveno viename kambaryje, mes kitame. Neregistravo, bet ir neišvarė, kaip atsitiko su seserimi Brone, kuri buvo priversta išvažiuoti į Latviją. Aš milicijos įgaliotiniui, gyvenusiam Lukštuose, pastatydavau pusę litro ir jis palikdavo mus ramybėje iki kito karto. Kolūkyje dirbau vairuotoju. Prisiregistruoti leido tik po dvejų metų. Kaimas dar nebuvo ištuštėjęs: buvo išnykusios tik 6 sodybos: Kundelio, Rinkevičiaus, Antano Čelkio, Kurkliečio Juozo („Vaitėno“ Mataušo tėvo), Savicko Kosto ir Garuolienės Onos. Kaimas sunyko vėliau, ypač po melioracijos. Vaikai išsivažinėjo kas kur, senieji išmirė.
Kaimo pasakorius
Jonas Garuolis, artimiausias mūsų (Vedeikų) kaimynas, buvo neeilinis žmogus. Jis penkerius metus tarnavo caro kariuomenėje Kaukaze, tiek pat laiko dirbo važnyčiotoju Obelių klebonijoje. Tuo metu ten dirbo net 5 kunigai. Bažnyčiai priklausė 40 ha žemės, tarnavo daug tarnų ir tarnaičių. Vėliau Garuolis devynerius metus gyveno JAV, dirbo Fordo automobilių gamykloje.
O jau mokėjo jis pasakoti! Kartais ir pagražindamas, ir pameluodamas. Nepripažino vidurio: ką pradėdavo girti, išgirdavo, ką peikdavo, tai visai supeikdavo. Jam buvo reikalingi klausytojai. Dažną vasaros rytą, saulei tekant, būdavo, prijoja prie mūsų lango, pabeldžia… Tėvelis dar miega, o mama atidaro langą. Svečias sėdi ant savo Baltakarčio (turėjo tokį ramų arklį) kaip ant suolo, neapsižergęs ir ima pasakoti visas apylinkės naujienas. Aišku, su pagražinimais. Rudens vakarais arba sekmadieniais ateidavo ir pasakodavo daug kartų girdėtas istorijas. Mes, vaikai, negalėdavom akių atitraukti, stovėdavom išsižioję. Ne šiaip pasakodavo, o mojuodavo rankomis, pašokdavo, nekalbant jau apie balso intonacijas.
Žemės Garuolis turėjo apie 18 ha. Taigi buvo vidutiniokas, todėl liko neištremtas. Dirbo kolūkyje. Kada mes grįžome iš Sibiro, jam buvo septyniasdešimt treji metai, bet kasdien eidavo į darbą. Buvo aukštas, stambus vyras, degtinės beveik negerdavo, rūkė, bet nedaug. Kartu su juo gyveno sesuo Angelė. Jei ji pasakodavo apie patinkantį vaikiną, visada sakydavo: ,,Didelis, gražus, raudonas, kaip mūsų Jonas.“ Tą patį sakydavo ir apie marčią – Jono žmoną. Atrodė, kad jis gyvens šimtą metų, bet Obeliuose ėjo per gatvę, stabtelėjo ir jį užkliudė sunkvežimis. Jonas griūdamas smarkiai susitrenkė ir po poros savaičių mirė. Tada jam buvo apie 80 metų.
Jo sodyba buvo kaimo vidury, o jo name visą laiką buvo pradžios mokyklos du skyriai. Kiti du skyriai buvo Onos Čelkienės namuose. Išsaugota lentelė su Vytim dar ir dabar tebekaba ant Garuolio namo sienos. Kirkūnų mokykloje mokėsi visi Kirkūnų ir Laužadžių kaimų vaikai. Mokyklą lankė dalis Kirkūnėlių, Skemų, Sniegių, Vabolių ir Strepeikių kaimų vaikų.
Kirkūnų vakaruškos
Šauniausi Kirkūnų kaimo vyrai buvo Čelkiai („Čirpai“), Stasys Rinkevičius, Vincas Skeivalas ir kiti. Dainos netilo nei žiemą, nei vasarą, nei dieną, nei vakarą. Merginų grupę sudarė Laucytės, Vedeikaitės, Skeivalaitės, Nastutė Čelkytė. Vakaruškos dažniausiai buvo rengiamos mūsų namuose, nes buvo nemaža gryčia ir pats kaimo centras. Vasarą šokdavo kieme arba gonkose. Kad leistų ruošti vakarušką, sesuo Ona tėveliui pabučiuodavo ranką ir gražiai paprašydavo. Rinkdavosi ne tik mūsų kaimo, bet ateidavo jaunimo ir iš Skemų, Kirkūnėlių, Laužadžių, Sniegių. Ateidavo ir Vabolių ruseliai.
Kaime šauliai dažnai rengdavo gegužines. Tam labai tiko dirvonas, esantis šalia Onos Čelkienės klojimo. Prieš pat karą kaime beveik visi turėjo dviračius, puošėsi pirktiniais kostiumais. Kad į susiėjimus atvažiuotų kas girtas, nebuvo nė kalbos. Nebuvo nei keiksmų, nei muštynių. Viskas pasikeitė per karą, o ypač po karo. Kaime prieš karą išgerdavo tik per didžiąsias šventes ar per atlaidus. Kai ruošdavo „ekzekvijas“, tada darydavo bendras vaišes. Po pamaldų susirinkdavo ir vaišinosi, bet nepasigerdavo. Kartą Kalėdų antrą dieną buvo vakaruška, į kurią atėjo išgėręs Kirkūnėlių jaunuolis Ezerskis. Jis atsisėdo ant lovos, prisnūdo ir sublogavo. Kalbų visiems užteko keliems metams. Nei Kalėdų, nei Velykų pirmąją dieną vakaruškų neruošdavo, nebent mokykloje pastatydavo kokį spektakliuką. Didžiausa šventė buvo Porcinkulių atlaidai, kurie buvo vieninteliai per visus metus, nes Lukštų parapija maža. Visi ruošdavosi, laukdavo svečių. Ubagai, „kromelninkai“, davatkos rinkdavosi jau penktadienį. Dulkės nenusėsdavo keturias dienas.
Į laidotuves savo kaimo žmonių niekas specialiai nekviesdavo. Susižinodavo vienas nuo kito ir visi susirinkdavo. Į vestuves nekviesti neidavo. Susirinkdavo tik jaunimas pasišokti. Gimtadienių niekas neminėdavo. Aš net savo artimųjų gimimo dienų nežinojau. Švęsdavo vardadienius. Išvakarėse naktį draugai ant durų pakabindavo vainiką, užkišdavo atvirutę su palinkėjimais. Tik po karo atėjo mada vaišinti draugus.
Gegužinės ar birželinės pamaldos vykdavo pas Baltrukėną arba pas Antaną Kurklietį („Kavolėką“). Daugiausia rinkdavosi davatkos, viena kita moteris ir jaunimas. Giedodavo giesmes. Svarbią vietą kaimo gyvenime užėmė talkos. Ypač rudenį, kuliant javus. Vasarą būdavo šienapjūtės, mėšlavežio talkos. Mėšlavežio pabaigtuvės neapsieidavo be vandens. Kartais vieni kitus išmaudydavo su visais rūbais.
Kirkūnų siuvėjos
Kirkūnų kaime gyvenusi Saulių šeima turėjo ypatingą statusą. Šeimynos galva Pranas buvo pasienio policininkas, kilnojamas iš vienos tarnybos vietos į kitą. Jis šiame kaime gavo žemės ir pasistatė namą, kuriame šeima visam laikui apsistojo po tragiško įvykio – 1938 m. Pranas buvo sušaudytas. Rokiškyje gyvenanti Teresės ir Prano dukra Aldona pasakojo, jog motina buvo garsi siuvėja. „Visus kaimo žmones apsiūdavo. Iki šiol saugau jos „Singer“ siuvimo mašiną. Mama siuvo, ko reikėjo: sukneles, kailinius, vyriškus marškinius, kostiumus. Visos trobos jai buvo kaip namai. Žemės darbų ji dirbti nemokėjo, tad už pasiūtus drabužius kaimiečiai atidirbdavo. Mama per 10 metų išmokė 14 siuvėjų, septynios – iš to paties Kirkūnų kaimo. O kaip ji siuvinėjo! Dar ir dabar turiu jos siuvinėtų kilimų, staltiesėlių, kampelių. Anūkai liepia išmesti, bet gaila. Čia gi motinos palikimas“, – pasakojo siuvėjos dukra Aldona. Ji pati irgi išmoko šio amato, tačiau dirbo kolūkyje, todėl užsakymų priimdavo mažai. Aštuoniasdešimt ketverių sulaukusi Aldona dabar vis rečiau prisiliečia prie „zingerio“, o buvo laikas, kai ne tik kostiumus, paltus, sukneles, net pirštuotas pirštines ir puošnias vestuvių sukneles dukrai Zitai ir marčiai Irenai pasiūdino.
Kirkūnuose, kur buvo Saulių troba, dabar karaliauja krūmynai. Per melioracijos bumą 1970 m. šeima sodybą paliko, apsigyveno Strepeikių kaime, o vėliau Aldona persikėlė į Rokiškį. „Kirkūnai buvo didelis kaimas. Suskaičiavau – gal net 45 sodybos“, – pasakojo pašnekovė. Ji puikiai prisimena, kai per kaimą traukėsi vokiečiai ir vyko aršios kautynės su rusais. Jai tada buvo 12 metų, bet tankų ir kitos karo technikos vaizdas, nušautų ir į griovius sumestų arklių kalnai iki šiol tebestovi akyse. Pas Saulius buvo laikinai apsistoję du vokiečių kareiviai. Dailią Saulių dukrą jie mokė jodinėti arkliu, šeimai duodavo cukraus. „Vokiečiai buvo labai mandagūs ir tvarkingi“, – senus įvykius, kurie neužrašyti, bet iš atminties nepradingo, prisiminė kirkūnietė Aldona. Pasak jos, kiekvienos šio kaimo šeimos istorija verta atskiro pasakojimo, bet ano meto įvykių ir kaimo gyvenimo liudininkų kasmet vis mažiau.
Parengė Aldona MINKEVIČIENĖ
