Rankraščiuose ilgai dūlėjo iš Rokiškio kilusio žurnalisto, kūrybinį kelią pradėjusio „Gimtajame Rokiškyje“ (tuomet vadintame „Tarybiniu Rokiškiu“) Henriko VIKERTO (1929-2004) prisiminimai apie vaikystę, karą, okupaciją, genocidą, politiką, darbą, gyvenimo kelyje sutiktus žmones… Iš detalių, portretų, džiaugsmų ir nuoskaudų jis sudėlioja savo gyvenimo mozaiką. Ją publikuoti pradedame nuo prisiminimų apie mokytoją, bendražygį, poetą Paulių Širvį.
Susitiko „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje
Su Pauliumi Širviu 1956 m. susitikau nebe pirmą kartą. Jis buvo visų, ypač jaunimo, mylimas poetas, o aš – jau po tarybinės kariuomenės, Rokiškio rajono laikraščio atsakingas sekretorius. Sėdėjome prie butelio degtinės jo jaukiame bute Vilniuje (dabar Jogailos gatvė) virš Taupomosios kasos ir gurkšnojom skaidrų skystimėlį, prisimindami nelengvą ir neramią jaunystę, liūdnus ir juokingus nutikimus. Tada jis man ir įteikė ką tik iš Valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleistą eilėraščių rinktinę „Ošia gimtinės beržai“, savo ranka tituliniame lape įrašęs: „Mano žygio draugui – autorius. 1956-06-29.“
O pirmoji pažintis su Pauliumi įvyko 1948 m., kai aš, dar mokydamasis Rokiškio gimnazijoje, pradėjau į apskrities laikraštį rašinėti informacijas iš mokyklos literatų veiklos. 1949 m. pradėjau dirbti Rokiškio apskrities laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje literatūros darbuotoju. Keistai man skambėjo tas „literatūrinis darbuotojas“, bet kaip paaiškino redaktorius Anatolijus Fainbliumas, čia labiau tiktų „korespondentas“, nes privalėsiu rašyti apie apskrities kultūrinį gyvenimą, besikuriančias kaimuose bibliotekas, skaityklas, meno saviveiklą… Taigi aprimau, nes dar mokykloje į laikraštį kartu su klasės draugais Pranu Palikevičiumi ir Albertu Bitinu rašinėjau informacijas apie įvykusius minėjimus, saviveiklos vakarus, moksleivių sportininkų pasiekimus…
Prie mėlyno stalo
Mūsų, „literatūrinių darbuotojų“, darbo vieta – nemažas kambarys. Prie lango mėlynai dažytas su dviem stalčiais ilgas stalas. Kiek toliau – jau ir tikras rašomasis stalas, prie sienos – apsitrynusi sofa, kabantis telefonas ir radijo taškas. Redakcijos prieškambaryje – taip pat ilgas stalas, ant kurio sudėti apskrities laikraščio, „Valstiečių laikraščio“, „Tiesos“ ir „Pravdos“ komplektai, čia pat – spinta su rašomuoju popieriumi, kitomis rašymo priemonėmis, kairėje – mažas atsakingojo sekretoriaus kabinetas, kuriame sėdi mūsų redakcijos atsakingasis sekretorius Feliksas Jankauskas, buvęs kūno kultūros mokytojas. Aš sėdėsiu ir rašysiu prie ilgojo stalo su jau gerai perpratusiu savo, „literatūrinio darbuotojo“, profesiją Stasiu Vinciūnu (vėliau – ilgamečiu Anykščių rajono laikraščio redaktoriumi). Rašomojo stalo šeimininkas – grįžęs frontininkas ir jau pradedantysis poetas bei prie redakcijos veikiančio literatų būrelio pirmininkas Paulius Širvys, visų mūsų autoritetas. Tai šviesiaplaukis, kresnas, visada sušiaušta savo ševeliūra, atlapaširdis, tebevilkintis kareiviška palaidine jaunuolis.
Tai ir visas mūsų kūrybinis kolektyvas, į kurį patekau po begalės šeimos nelaimių, mirus tėvui ir seseriai. Likus tik su motina, nebuvo kito kelio, kaip mesti mokslus ir ieškotis kokio nors darbo. Matydamas mano nerimą, Paulius, kareiviškai spausdamas ranką, tiesiai pasakė: „Išgyvensim, ne vienas tu toks, svarbu – karas baigėsi“, – ir parodė savo stalčius: „Va čia, jei norėsi, rasi „buterbrodą“ (sumuštinį) ar „baronką“ (riestainį), po sofa yra ir arbatinukas. Žinai, aš redakcijoje ir gyvenu, kur man geriau vienam rasis: ir patalas ant sofos, ir darbo stalas, na, ir dar redakcijos telefonas…“
Stalčiuose – ko tik pilvas geidžia
Tik Pauliaus stalčiai nebuvo labai tvarkingi. Tiesa, čia tikrai galėjai rasti, ko pilvas geidžia. Juose dar buvo sąsiuvinių, bloknotų, pieštukų, butelis rašalo, pribraukytų baigtų ir nebaigtų eilėraščių. Voliojosi ir šoviniai, kuriais Paulius užtaisydavo redakcijai priklausiusį trofėjinį revolverį mums ir sau, kai vykdavom į komandiruotes…
Ir aš išvažiuoju į pirmąją komandiruotę su redakcijos dviračiu ir Pauliaus užtaisytu revolveriu. Koks gi aš šaulys be Širvio patarimų? Paulius parodė, kaip įdėti į dėtuvę šovinius, ką įstatyti į revolverio rankenos ertmę, kaip nusitaikyti ir šauti…
Miesto Respublikos gatve, paprastai vadinama Kamaiskos (nes veda į Kamajų kelią), važiuoju pilnas pasitikėjimo savimi. Įvažiuoju į Kamajų plentą ir – valiai į Jūžintus. Mano komandiruotės tikslas – parašyti apie kaime susikūrusius valstiečių švietimo židinius – klubus-skaityklas. Diena saulėta, o kelionė tolima, daugiau kaip trisdešimt kilometrų. Pravažiuoju Kamajus, o po kelių kilometrų jau prasideda ir miškai. Kamajų ir Jūžintų apylinkėse daug miškinių (partizanų). Neramu dar visai jaunam pakliuvus į brolžudišką pokario verpetą. Vaizduotėje iškyla Rokiškio centre, prie milicijos pastato, išmėtyti kruvini partizanų kūnai, o už dvaro įkurtose kapinėse matyti laidojami liaudies gynėjai – „stribai“. Išžudyta nemažai naujakurių, iš tarybų valdžios gavusių žemės, ir visai nekaltų žmonių, net vaikų.
Dviračiu – į Jūžintus
Kelias vinguriuoja jau ir per mišką. Visa išgale minu dviračio pedalus, nuo kaktos žliaugia prakaitas, net pats savęs nebejaučiu… Pagaliau nusiraminu, matosi jau Jūžintų bažnyčia ir mano kelionės pabaiga. Vakarėja. Pauliaus patartas, suku į valsčiaus komjaunimo sekretoriaus Stepo Kiseliovo kiemą. Jį ir asmeniškai pažįstu. Kaimo gryčia atvira. Einu į priemenę ir į trobą. Stepas su vienomis glaudėmis lygintuvu lygina kelnes, deda kantą. Lygintuvas rūksta kaip pekla, o šeimininkas nagano vamzdžiu atidaro jo viršų, pamaišo anglis, papučia, kad geriau įsidegtų, ir aiškina man: vakare važiuosiąs į kolūkio komjaunimo susirinkimą. Po susirinkimo vyks jaunimo šokiai. Kviečia ir mane, nes saugumas užtikrintas – „Raudonosios salos“ kolūkio aktyvas ginkluotas, be to, ūkis yra ežerų supamoje saloje, į kurią veda vienintelis sausumos kelias. Sakau, būtų gal ir įdomu, bet po tokios kelionės mano kojos – ne šokiams…
Sutariam: aš pavalgau kiaušinienės, o Stepas važiuos į susirinkimą ir grįš tik rytą. Aš gulsiu į jo lovą. Stepo lova – toliau nuo gyvenamo namo, klėtyje, atokiau nuo lango. Temsta, mane apninka įvairios mintys. Net nenusirengęs krentu į lovą, po pagalve pasidedu savo „mauzerį“. Vartausi, miegas neima. Prisigalvoju visko, bet neramiausia, kad guliu komsorgo patale. O jeigu miškiniai? Juk gali nudobti! Tai kas, kad čia aš, o ne komsorgas, betgi aš – laikraščio korespondentas. Taip ir parašyta komandiruotės blanke, kurį turėsiu pažymėti pas valsčiaus partorgą…
Išgąsdino varnos
Pagaliau paryčiais užmiegu. Bet pro miegus girdžiu, lyg kas beldžiasi. Nejau „miško broliai“? Nebegalvodamas iš po pagalvės išsitraukiu „mauzerį“, ir kaip mane mokė Paulius, šaunu į duris. Ramu, ir tik po kurio laiko tikrai beldžiasi su visais keiksmažodžiais liaudies gynėjai:
– Kto strelial? (Kas šaudė?) – rėkia vyresnysis.
– Aš, – atsakau. – Maniau, kad laužiasi banditai.
– A ty kto takoj? (O kas tu toks?) – vėl vyresnysis.
– Korespondentas, – rodau komandiruotės pažymėjimą.
– Zasraniec! (Niekšas!) – užbaigia vyresnysis ir varosi mane išsiaiškinti pas valsčiaus partorgą. Tik štai – o laime! – dviračiu atvažiuoja komsorgas Stepas Kiseliovas. Išsiaiškinome situaciją, susitarėme, kad apskrities valdžiai liaudies gynėjai apie įvykį nepraneš, nes man būtų labai gėda.
Kai likome vieni du su komjaunimo sekretoriumi, jis man paaiškino, kad mane, matyt, išgąsdino varnos, kurios mėgsta rytais brazdinti skardinį klėties stogą…
Aš – jau redakcijoje. Parašiau pasakojimą apie geriausio Jūžintų valsčiaus klubo-skaityklos vedėjo veiklą, o apie „susitikimą su miškiniais“ tyliu kaip kapas. Tik po kelių dienų pasipasakojau apie savo išvykos bėdą Pauliui Širviui. Jis širviškai visa burna nusikvatojo ir sako:
– Žinai, to „mauzerio“ aš tau nebeduosiu. Juk tu beveik dar moksleivis – turi mokinio pažymėjimą, o komandiruotę paslėpk praardęs švarko pamušalą. Sutiksi miškinius ir sakyk, kad važiuoji į kaimą pas tetą ar dėdę. Ir viskas. Mums su Vinciūnu – kas kita. Visi mus žino kaip nuluptus, pagautų – kaput, todėl ir ginklas mums būtinas…
Lyrika širviškai liūdna
Apie Paulių Širvį, jo poeziją prirašyta labai daug. Tai vienas mylimiausių tautos poetų, kurio dar niekas nepralenkė. Jo lyrika daininga, rašyta su dideliu polėkiu, nepaprastai jausminga, širviškai liūdna, kur reikia – ryžtinga, be galo teisinga. Ir daugiau pridėti nėra ko! Todėl mano prisiminimai apie Paulių bus tikrai, kaip jis sakė, – mintys apie žygio draugą, labai nuoširdų žmogų, bet gana staigų, nemėgstantį melo ir apkalbų, už bet kokią neteisybę staiga užsiplieskiantį ir vargu ar pamirštantį jam padarytą skriaudą.
Paulius visada stengėsi išsaugoti savo laisvę ir labai nekentė pataikūnų bei moralistų, bandančių jam nurodinėti ir patarinėti, ką rašyti, kaip elgtis ir kaip gyventi. Jis dažniausiai buvo vienišas su savo džiaugsmu ir skausmu. Tiesa, kartais mėgdavo ir papokštauti, išsilieti savo jausmuose. Ypač nenusakomas būdavo išgėręs. Dar pasižymėjo savo stipria ranka, todėl draugijoje jis būdavo nenulaikomas.
Kartą, po darbo vakare, Paulius, aš ir mokytojas Stasys Maciūnas užsukome į Šturlienės (pagal „šinkorkos“ pavardę) bufetą. Užsisakėme po šimtgramį. Žinoma, tik pradžiai. Po kurio laiko, kada apšilome, Pauliui nepatiko prie gretimo stalelio užkandžiavę keturi vyriškiai, iš kurių vienas buvo liaudies gynėjas. Staiga Širvys pakilo, priėjo prie jo ir taip kumščiu vožtelėjo, kad šis su visa kėde atsidūrė ant grindų. Susikibimas buvo neišvengiamas. Mušėmės nebe bufete, o džentelmeniškai išėję į gatvę, dėl ko ir šiandien pakaušyje tebenešioju randą…
Žaidimas su ginklu
Paulius, nors ir keista, nemėgo ginklus nešiojančių žmonių. Jam buvo iki kaulo įgrisę fronto išgyvenimai. Jis negalėjo pakęsti, kai jau taikos metu žudomi žmonės, todėl į vieną gretą statė ir pokario miškinius, banditais vadinamus, ir liaudies gynėjus – „stribus“, kurie vienodai buvo permirkę žudynių krauju. Todėl ir jo poezijoje šių „didvyrių“ nėra…
Milicija išplatino pranešimą, kuris buvo paskelbtas ir spaudoje, kad reikia atiduoti užsilikusius nuo karo trofėjinius ginklus. Atsiminė ir Paulius, kad redakcijoje, po sofa, ant kurios jis miega, yra vokiškas šautuvas. Išsitraukė apdulkėjusį ginklą ir jį demonstruodamas kreipėsi į redakcijos sekretorių Feliksą Jankauską: „Stok prie sienos, kalės vaike (toks buvo dažnas Pauliaus draugiškas kreipinys), nušausiu!“ Šis irgi pokštaudamas atsistojo. Paulius užtaisė šautuvą ir, manydamas, jog vamzdyje nėra šovinio, nukreipė ginklą ne į „pasmerktąjį“, o į lubas ir nuspaudė gaiduką. Kabinete trenkė šūvis, nuo lubų pabiro tinkas, pakvipo parako dūmais. Mes, ištikti šoko, kaip vienas movėm pro duris į gatvę. Numetęs šautuvą, išbėgo ir Paulius, o po jo – ir išbalęs kaip drobė, aplipęs tinko gabalais pasirodė Feliksas… Nedelsiant šautuvas buvo atiduotas milicijos pareigūnams. Įvykis buvo „aplaistytas“ degtine ir atsigavus smagiai pasijuokta.
Dvarininkai ar darbininkai
Buvo ir politinių nutikimų. Vienas neramiausių, berods, 1949 metų rudenyje. Prieš pat Spalio šventes redaktorius Anatolijus Fainbliumas, ar norėdamas mus paskatinti, ar šiaip „dėl geros dūšios“, iš Panemunio atsivežė spirito ir padovanojo jį Pauliui Širviui, kuris liepė visiems atsinešti po tuščią butelį ir kiekvienam įpylė šio skaidraus skystimėlio.
Kitą dieną redaktorius išvyko į Vilniuje buvusį pasitarimą, laikraščio leidimą patikėjęs redakcijos sekretoriui Feliksui Jankauskui. Buvo sutarta kuo greičiau išleisti laikraštį – negi gersi spiritą kiekvienas iš savo butelio. Norėdami darbą atlikti sparčiau, į spaustuvę skaityti korektūros išvykome visa brigada: Paulius, Stasys Vinciūnas ir aš. Susitvarkėme gana greit, ir redakcijoje prasidėjo balius…
Sugrįžo iš komandiruotės redaktorius ir – vėl kasdienybė. Tik vieną dieną į redakciją ateina valstietis, atvykęs net iš Kamajų, ir ieško redaktoriaus. Parodom kabinetą. O netrukus užgriuvo bėda, kaip griaustinis iš giedro dangaus. Pasirodo, laikraštyje – didžiulė klaida: straipsnyje apie „didžiąją Rusijos revoliuciją“ išspausdinta, jog „Vladimiras Leninas padėjo dvarininkams (kai turėjo būti darbininkams) kovoti prieš carizmą…“ Pasirodo, kad tas atvykėlis valstietis ėjo pas redaktorių su mūsų redaguotu laikraščiu klausti: kuo tikėti, su kuo tas Leninas ėjo išvien – ar su dvarininkais, ar su darbininkais? Dabar tai tik būtų pigaus juoko, kai į šuns dienas gali išdėti bet kurį aukščiausiąjį valdininką, gyvą ar mirusį. O tada tuojau suuostys, kuo tu kvepi, kas tavo tėvai, tėvų tėvai, giminės, ar tu ištikimas tarybų valdžiai, ar „kontra“… Tada, o Aukščiausiasis Viešpatie, negalima buvo net Vladimiro ar Josifo pavardžių perkėlinėti paskiemeniui iš eilutės į kitą eilutę, net „vado“ vardą ir pavardę privalėjome rašyti toje pačioje eilutėje…
Pirmiausia buvome išbarti redaktoriaus už tokį „sugebėjimą“ išleisti laikraštį. Apie mūsų nelaimę sužinojo ir partijos sekretorius, pažadėjęs net bylą iškelti, jei tą klaidą aptiks LKP CK. Tada apie tolimesnį mūsų darbą nebus net kalbos, jei laukia ne kalėjimas! Tačiau nepagirtų už tokius „kadrus“ ir partijos komiteto sekretoriaus, nes ir jo „glavlitas“ (už spaudos leidinius atsakingas asmuo) dėjo savo parašą ir štampą…
Atsigaivinimas – ne vėsiu vandeniu
Dienos slenka pamažu. Dar vis tyla. Linksmiau pasidarė, kai mes su Stasiu Vinciūnu gavome šaukimus į tarybinę armiją, o Paulius Širvys buvo paskirtas redaktoriumi į Pandėlio rajoną. Redakcijos sekretorius Feliksas Jankauskas išvyko dirbti į Kupiškio rajoną…
Paulių aplankiau jau Pandėlyje. Kelias tolimas, nes Pandėlys – beveik už trisdešimties kilometrų, o dar saulėta išpuolė diena. Bet aš jau sveikinausi su Pauliumi, visas nuo skubos išpiltas prakaitu. Paulius užjaučia ir sako rodydamas į prieškambaryje ant kėdės stovintį aliumininį bakelį vandeniui:
– Atsigaivink!
Geras patarimas – po tokios karštos kelionės atsigerti vėsaus vandenėlio. Imu prie grandinės prikabintą aliumininį puodelį, iš krano įsileidžiu vandens ir geriu. Bet gomurį užlieja ne vanduo, o tikriausias spiritas. Nepasiduodu redaktoriaus pokštui ir išlenkiu beveik trečdalį puodelio. Ranka nusišluostau lūpas ir abu su Pauliumi klykiam kaip vaikai. O redaktorius – vėl rimtai:
– Tai ko nustebai? Juk turime rajone spirito varyklą, tai ar gersim vandenėlį?..
Laikraštis nekovingas
Nakvojome abu daržinėje ant šieno. Pro stogo kraigą šviečia mėnulis. Šilta vasaros naktis. O mums kalbų – aibės. Prisimenam rokiškietiškus nuotykius, užsimenant apie draugus, buvusias ir esamas paneles. Paklausiu ir apie darbą. „Šūdas (taip Paulius trumpai apibūdindavo jam nepatinkantį dalyką), apsėdo vieni rusai: ir partijos komitete visi sekretoriai rusai – pirmasis Sabakin Demjan Grigorjevič, antrasis – Šabanov Vasilij Michailovič, trečiasis – Timofejev Jakov Fiodorovič, dar biuro nariai: Filimonov, Bruno, Jakubin, Golubev. O kiek jų dirba valsčiuose, ūkiuose… Daugiau nei Kudirkos „Viršininkuose“. Jei išspausdinai kritinį straipsnį apie viršininką, kurio pavardė baigiasi galūne „-ov“, esi nacionalistas, rusų šmeižikas“.
Redakcijoje svarstyta, kad mažai spausdina straipsnių, demaskuojančių buržuazinį nacionalizmą, reakcingą katalikų dvasininkiją, esą mažai nušviečiamas partijos nutarimų vykdymas. Paulius skundėsi, kad „partijos pirmasis Sabakinas jį ėda kaip šuva, kuriam antrina ir visas propagandos bei agitacijos skyrius“. Apkaltintas girtavimu, kad esą turįs užtarėjų partijos srities komitete, esą visiškai nedirbame su korespondentais, esą laikraščiui rašo tik… penki žmonės, esą blogai dirbame su žmonių laiškais, dėl to laikraštis nekovingas… „Reikės iš Pandėlio bėgti, nes kitaip Sabakinas su savo sėbrais tikrai suės“, – sakė Paulius. Ir tikrai. Netrukus Širvys iš Pandėlio išvažiavo…
Su Pauliumi teko ir man išsiskirti ilgam, nes, kaip minėjau, reikėjo atitarnauti tarybinėje armijoje net trejus metus. Pasisveikindavome tik trikampiais laiškais su Naujais metais ir kitomis progomis. O jis taip pat blaškėsi po mašinų-traktorių stočių leidžiamus laikraščius. Tik po tarnybos kariuomenėje mūsų draugystė vėl atsigavo. Susitikdavome jau, kai Paulius dirbo Vilniuje įvairiuose žurnaluose, o aš atvykdavau į sostinę tarnybiniais reikalais.
Padėjo išrinkti pavadinimą
Menu, jau ėjo 1965-ieji, kai buvau paskirtas naujai atkurto Jonavos rajono laikraščio redaktoriumi. Rūpesčių daug: reikia patalpų, kabinetams – inventoriaus, o svarbiausia – darbuotojų. LKP CK nurodymu, jau vasario mėnesį turi pasirodyti pirmasis laikraščio numeris. Aš, pavaduotojas Petras Pankratjevas, skyriaus vedėjas Ričardas Adamonis sukame galvas, kaip pavadinti savo naujagimį. Visokios „spalio vėliavos“, „vadų keliai“, „pergalės“ – labai jau nudėvėti, be to, tokiais ar panašiais pavadinimais jau leidžiami kitų rajonų laikraščiai. Reikia įtaigesnio, originalesnio, susieto su pačia Jonava. Prisiminiau, kad prieškario Lietuvoje ėjo toks „Panevėžio garsas“, kurį prenumeravo ir mūsų šeima. Todėl ir užrašom: „Jonavos garsas“ (juk Jonava – augantis chemijos pramonės miestas), toliau – „Jonavos rytas“, „Rytojus“, „Vienybė“… Ir netikėtai iš Vilniaus skambina pasveikinti užėmus naujas pareigas Paulius. Klausia, ar sukomplektavau „alkoholikus“ (atseit, darbuotojus), juokiasi ir sako: „Mane rašeivų elitas privertė gydytis, neseniai grįžau namo, vieną butelį rašalo (taip vadinome vyną) išgėriau, išvėmiau, o antras jau praėjo normaliai“, – juokiasi į telefono ragelį ir sako: „Važiuočiau pas tave, bet tu nepriimsi, nes tokių jau, matyt, turi, be to, aš ir nevažiuosiu, nes pats esu redaktorius.“
Klausia, kas naujo? Sakau, renkam laikraščiui pavadinimą, pasakau visus variantus, o Širvys sako:
„Žinai, pavadink „Jonavos balsu“, originalu…“
Pateikiu visus pavadinimo siūlymus partijos Jonavos rajono komiteto pirmajam sekretoriui Antanui Daukšai. Jis sako: „Gerai, rytoj važiuoju į Dotnuvą – į žemdirbių aktyvo pasitarimą, kuriame dalyvaus ir Antanas Sniečkus, bandysiu „prastumti“ „Jonavos balsą“. Ir tikrai grįžęs Antanas atvežė Sniečkaus pritarimą. Ir pats Daukša į pirmąjį „Jonavos balso“ laikraščio numerį parašė įžanginį straipsnį.
Parengė Dalia Zibolienė, Vanda Leščiova
