Įskaitytas tekstas apie autorių
Kitaip negalima. Kitaip eilėraštis bus panašus į kirvakotį, kurį darbštus senukas nutašo per valandą, o šeštadienį jau neša į turgų. Tiesa, kirvakotis kirvakočiui nelygu – vienas lipte limpa prie delno, o kitas jame sumuša tokias pūsles, jog paskui tenka tris dienas „ilsėtis.“ Eilėraščiai irgi. Vieni plaukia iš širdies į širdį, kiti tyliai praslenka pro šalį, nepalikdami jokio pėdsako.
Nedrįstu pernelyg džiaugtis, kad per pastaruosius dešimtmečius poetinė raiška mūsų rajone tapo gerokai brandesnė. Tačiau ji tapo gausesnė, laisvesnė, įvairesnė. Nei kritikai, nei politikai nebereikalauja ideologinių kanonų. Leidėjai, žinoma, reikalauja, tačiau tik pinigų, kurie neretai tupdo kūrybinius skraidymus. Betgi naujų eilėraščių rinkinukų, net ir rokiškėnų kūrybos almanachų pasirodo nemažai. Gausa pasižymi Albinas Sakapilvis, Zita Mironienė, Vladas Liolys, Jonas Balaišis… Visų neišvardinsi. Ir tame gausos aruode pasitaiko visai elitinių grūdų, kurie sužaliuos gal po dešimties metų, gal dar vėliau. Kūrybą vertina laikas. Jis kiekvieną posmą išpūkšto kaip moderniausias vėtytuvas.
Šiandien „Vaivorykštės“ literatų klubas pristato didesnį pluoštą obeliečio pedagogo Antano Gintauto ŽILINSKO poezijos. Tai klubo senbuvis, bene pirmasis rajone pajutęs naujų laikų dvelksmą ir pradėjęs traukti iš atminties ir stalčių gilumos eilėraštį po eilėraščio.
Per nepriklausomos Lietuvos laikus Antanas išleido tris savo poezijos knygutes – „Kalbėjimai“, „Vakarės tylos atmintis“ ir „Keleivis naktyje“.
Į juos sudėti brandžiausi eilėraščiai, kurie poetiškai narplioja asmenybės kontempliacijos, dvasinių ieškojimų temas. Antanas išvengė nuogo politikavimo, kuris būdingas kai kuriems „piktesniems“ autoriams.
***
Įskaitytos A. G. Žilinsko eilės
„Kai lūžta medžių šakos“
I
Naktis užgriūna sunkiu bejėgiu kūnu
Ir lūžta juodos medžių šakos,
Ledinėj tolumoj palikdamos save.
O akys – skausmo ežerai – vilnija graudulio šviesa
Ir šaukiasi jau pamirštus vardus.
Užsmaugtas balsas jų ištart negali
Ir viskas sminga į gūdžiausią tylą,
Su užmaršties skaudžiu ženklu,
Kai griūva lapkričio juoda naktis
Sunkiu beviltiško girtuoklio kūnu,
Kai lūžta nuogos medžių šakos
Be garso, be šešėlio, be naudos…
II
Aš patekau į nežinios užburtą ratą.
Čia neviltis. Anapus šviesūs toliai.
Nebežinau, kelintą naują matą
Renkuos ir atmetu, bet mainos šuoliais
Tas jau ne mano keistas laikas.
Ir kai keleivis, nuneštas bangos,
Kurią akimirką dar laikos
Ir tiki stebuklu be atvangos, –
Taip aš šiame rate be oro
Save baigiu prarast –
Jis tarsi kilpa vis mažėja –
Kažin ar beužteks vien mano gero noro
Sugrįžt į dieną, kur išėjęs,
Vėl ryto vėją apkabint galėčiau?..
III
Vėl vakaras, pakartas ant šakų,
Dejonės dar gyvų žmonių.
Taip ilgesinga, nuoga ir nyku
Ir vien rauda pasaulis visas rodos.
Lyg vizija, lyg sapnas atsišaukia.
Ankstyvos rytmetinės godos
Su žiedlapių muzika švelnia…
Aš tavo ranką vėl juntu delne,
Gera ugnelė dega tavo akyse,
Vaikai bitelėm dūzgia čia aplinkui
Ir virš galvos gera dvasia
Birželio žydrumoj plevena.
Bet tai tik vizija, tik sapnas mielas,
Gūdžioj tyloj sušildęs sielą.
Dabar, kai vakaras pakartas ant šakų,
Kai ilgesinga, liūdna ir nyku…
****
Žinau, dar teks man atsakyti
Už šalčio raštą išdaužtam lange,
Už laiškus, nebaigtus rašyti,
Paklydusius būtajame laike.
Už prarastą nakties ramybę,
Už liūdną tavo mintį vakar,
Akli šešėliai slankios susikibę
Ir plausi ašara sūria
Tą aukštą sugrįžimo slenkstį,
Kuris vargu ar begalės įleist.
****
Aš nežinau,
Ką lems minutė,
Plonėjanti lyg žalvario gija.
Tiktai žinau,
Kad lengva žūti.
Kas dieną klumpant kovoje
Savų silpnybių sūkury,
Nes užmirštu,
Kad dar turiu
Ne vieną rytmetį sutikti.
****
Šitaip viskas trapu –
Glostai dieną lyg gėlę nuskintą.
Nejučiom žaidi su laiku,
Kol iš rankų jis skaudžiai iškrinta.
Šitaip viskas trapu –
Miršta meilė ir priesaikos dūžta.
Ką turėjai kadais su kaupu,
Berandi tarsi pamirštą gūžtą.
Šitaip viskas trapu –
Lyg rate voverė užspęsta.
Gelsvo smėlio kapu
Nuraškyta šalnos radasta.
****
Pasaulis blėsta mumyse,
Spalvas ir šviesą išdalinęs.
Ko beieškot ir ką bešaukt?
Nutilęs balsas, o akių vyzdžiai
Daiktuose atsako neranda.
Diena taip efemeriškai trumpa –
Viršum galvos vakariai paukščiai sklando.
Kas tu, būties Didžioji Paslaptie,
Ilgam kely užbūrus sielą?
Dangaus ryškėjantys ženklai
Didybę ir menkystę mūsų sveria.
Ir vis artėjanti riba griežtai paklaus:
Quo vadis?
****
Per vasarą saulė žibėjo,
o aš šešėliuos likau,
tau šalto vakaro vėjy
ir vėl sudie pasakau.
Taip vakaro plakamos burės
Į kitą platumą neša,
Ir ši diena nebeturi,
kas buvo rinkta po lašą.
Po lašą šviesos ir kantrybės,
Sunkių Penelopės svajonių –
Blakstienose perlas pakibęs
Žymės mano sunkią kelionę.
Per vasarą saulė žibėjo
o aš šešėliuotas likau.
„Sizifo akmuo“
Ką atmenu ir ko neatmenu –
Gelmėj paskendusių dienų
Sizifo sunkų akmenį
Kas dieną ridenu.
Kiek pastumiu, kiek paritu –
Atgal jisai vis rieda.
Ir pikta, ir graudu man
Ir, po galais, net gėda.
****
Gyvenimas – aitri druska –
Kasdien giliau į sielą įsiėda.
Tai degina ir maudžia lyg prieš lietų
Senieji paklydimai, nuopuoliai ir gėdos.
Ir pasmerktas jau amžiams rodais.
Bet pakeli išdžiūvusias akis į dangų
Ir lašo gailesčio meldi,
Ir atgailos kartoji žodį brangų,
Kol iš uolos gaivi srovė ištrykšta,
Kol sielos gilumoj oazę surandi.
Ir nežinai: džiaugiesi ar liūdi.
„Gėlė“
Gėlė – rudens atodūsis,
Gėlė – širdies kalba.
Ant mano stalo, rodosi,
Lyg vakar nuskinta.
Šalna pakanda žiedlapius,
Išbarsto laiko toliuose.
Tik tu lieki kaip tąsyk,
Šalia ir nenutolusi.
Minties verpetuos sukasi
Ir nuoskauda, ir džiaugsmas.
Gėlės ramybėj supasi
Rudens pageltęs skausmas.
Projektą iš dalies remia
