Balandžio 29-ąją 18 val. Rokiškio kultūros centre, tikėtina, bent kelioms valandoms atgims Justino Krisiūno suburto Jaunimo teatro laikai. Nors aktoriai – studentai, į gimtojo miesto sceną nuspręsta grįžti su avantiūra ir galbūt trenksmu – nauja grupe „Kadras“ ir koncertu „Aš suradau“. Jo idėjos autorius – J. Krisiūno spektaklių ir filmų aktorius, dabar tiksliuosius mokslus studijuojantis Kęstutis Čeplinskas, o režisūros ėmėsi pats Justas. Nesvarbu, kad dabar visa galva pasinėręs į naujo filmo kūrimą. Justas sakė negalėjęs atsisakyti vėl prisiminti senesnius laikus ir pabūti su savo išaugintais aktoriais…
Negirdėti, bet puikūs
„Dar niekur negirdėti ir kol kas niekuo nenusipelnę puikūs muzikantai, susibūrę į gyvo garso grupę „Kadras“, vienijasi su atgimimą žadančiu, lyg iš pelenų besikeliančiu feniksu – Rokiškio jaunimo teatru ir kviečia kartu išgyventi jautrų, humoru papuoštą muzikinį pasakojimą apie kiekvieną, kuris kada nors mylėjo“, – taip anonsuojamas būsimas koncertas.
K. Čeplinskas, dar būdamas gimnazistu, jau suvaidinęs J. Krisiūno filme „Dėdė, Rokas ir Nida“, laikraščiui yra sakęs: „Stengiuosi niekur „nenerti“ žemyn galva gerai neapgalvojęs.“ Nuo pat darželio Kęstutis norėjo užsiimti kokia nors veikla. „Pradėjau nuo muzikos mokyklos. Mokiausi groti elektriniais vargonėliais, nes daugeliui kitų instrumentų buvau dar per mažas. Tai buvo labai įdomus užsiėmimas. Tiesa, po šešerių metų jis nepastebimai baigėsi. O per tuos metus muzikos mokykloje pradėjau lankyti ir klarneto, ir gitaros, ir mušamųjų bei dainavimo pamokas. Galiu prisipažinti, jog daug ko nebemoku, tačiau labai džiaugiuosi, kad nuo mažens susidomėjau muzika. Visos tos pamokos, jau dabar galiu pasakyti, atnešė daug naudos, patirties bei supratimo, kas yra ta muzika“, – taip jis kalbėjo dar prieš tapdamas studentu ir išvažiuodamas iš Rokiškio.
– Grupė „Kadras“ ir koncertas su jaunimo teatru yra Tavo idėja. Kas, kaip ir kodėl nusprendei, kad to reikia?
– Iš pradžių tiesiog norėjome surengti mažą koncertą. Pasiūlėme Egidijui Kundrotui (muzikos mokytojas – aut. past.) prasidėti prie šios avantiūros. Na, ir taip viskas prasidėjo. Galvojome koncertą rengti Valentino dienos proga. Tačiau kuo daugiau dirbome, tuo labiau jautėme – norime kažko rimtesnio. Atkėlėme koncerto datą ir dirbome su muzika. Koncerto apipavidalinimas iš pradžių liko nežinomybėje. Šnekėdami su draugais iš Jaunimo teatro sugalvojome, jog koncertas galėtų būti teatralizuotas.
– Ar sudėtinga buvo surinkti bendraminčius? Visi juk neturi laiko, skuba, žiūrovai tarsi irgi viskuo persisotinę.
– Norinčiųjų ilgai ieškoti nereikėjo. Kibome į bendrą darbą, nes visi draugai yra iš Jaunimo teatro laikų, o iširus trupei buvome labai pasiilgę vaidybos ir vieni kitų. Be to, mes visi supratome, jog Rokiškyje stingo veiklos jaunimui. Sugrįžęs savaitgalį į namus dažnas studentas suka galvą, ką reikės veikti, o planai dažniausiai baigiasi sėdėjimu automobiliuose aikštelėje prie ežero.
– Kas groja ir dainuoja grupėje? Ką kiekvienas jūsų veikia, ką studijuoja?
– Pagrindinė vokalistė yra Jovita Dilytė, kuri šiuo metu mokosi Juozo Gruodžio konservatorijos 12-oje klasėje ir tolimesnę savo ateitį sieja su muzika. Gitaristas – Haroldas Meilus. Jis baigia elektroniką, bet tikrą elektronikos džiaugsmą atranda „pjaustydamas“ solo elektrine gitara. Mūsų bosistas Tautvydas Mažeikis taip pat yra elektronikos inžinerijos antro kurso studentas – tikras metalistas. Būgnais groju aš. Šiuo metu Kauno technologijos universitete studijuoju medžiagų ir nanotechnologijų programą. Norint kartais atitrūkti nuo mokslų, muzika man reikalinga kaip oras. Be to, šiam projektui prie mūsų prisijungė Egidijus Kundrotas.
– Ar teatralizuotas koncertas – tai noras Tau pačiam grįžti į teatrą, atskleisti kitą savo asmenybės dalį?
– Mano mokslai visai nesusiję su aktoryste. Tačiau jos labai pasiilgau, kaip ir kiti mūsų Jaunimo teatro aktoriai. Todėl labai malonu bus ir vėl išbėgti į sceną.
– Kodėl koncertui reikalinga profesionalaus režisieriaus ranka? Norite sudrebinti Rokiškį?
– Visi darome tai, ką mokame. Vienas žmogus niekaip nesugebėtų ir sukurti scenarijų, ir parinkti dainų, ir reklamuoti renginio, ir dirbti su aktoriais, ieškoti dekoracijų, tvarkyti dokumentų. Todėl režisierius stipriai dirbo su vaidybiniais reikalais, grupė – su muzikiniais. Ir viską bandome sujungti. Sunku pasakyti, ar koncertas sudrebins Rokiškį. Tai galės pasakyti tik žiūrovai, kurių labai lauksime balandžio 29-ąją.
Justinas Krisiūnas: „Emociškai tai – „kaifas“
Kęstutis paprašė Justino prisidėti režisuojant teatralizuotą koncertą, o režisierius, nors ir paskendęs naujo filmo kūrime, nesutikti nebūtų galėjęs. Pirmiausia todėl, kad emociškai jam tai – „kaifas“. Be to, jį džiugina pasikeitimai Kultūros centre, kuriam vadovauti ateina Irena Matelienė…
Būna, kad baigiasi laimingai
„Aišku, aktorių (dauguma šiandien studijuoja tiksliuosius mokslus) „raumenys atšipę“, reikia „prie formos atvesti“, kad būtų organiška“, – juokėsi Justinas. Tiesa, jis greitai tas „rūdis nuvalė“ ir tikisi, kad šeštadienį scenoje žiūrovai išvys lengvą, gražų teatralizuotą koncertą. „Kartu su jautria dviejų studentų meilės istorija, kurią aktoriai suvaidins tarp dainų“, – sakė režisierius. Į klausimą, ar istorija baigsis laimingai, jis sakė nežinantis. „Būna, kad taip baigiasi, bet reikia ieškoti. Kas tiki, manau, suranda“, – paslapties neatskleidė Justinas.
Įsimylėjėlius vaidins Simona Vaičiulėnaitė ir Mantas Meškuotis.
Niekad negalvojo, kad jie išsiskirstė
Ar Justinas lengvai rado laiko prisidėti prie savo išauginto jaunimo idėjos? „Aš niekad ne prieš darbą su jais, nes visi jaučiame nostalgiją „auksiniams laikams“ (tada, kai „Emigrantuose“ ir kituose jų spektakliuose būdavo anšlagai – aut. past.)“, – neslėpė režisierius. Besirengiant šeštadieniniam koncertui jaunimas atvažiuodavo repetuoti pas jį į Vilnių. Mat visiems norėjosi vėl „pažaisti teatrą“. Kol kas neaišku, ar šis koncertas – vienkartinis projektas. Jei žiūrovams reikės, muzikantai ir aktoriai jį pakartos. Be to, Justinas neatmeta idėjos Jaunimo teatro dešimtmečio proga rudenį grįžti į Rokiškio kultūros centrą su visa trupe ir parodyti naują spektaklį, atgaivinti teatrą. „Apie etatą aš nesvajoju, bet projektą juk galima ruošti. Juolab kad aš niekad nemaniau ir nemanau, kad mūsų teatras išsiskirstė visiems laikams“, – svarstė J. Krisiūnas.
Naujame filme – ypatingi netikėtumai
Justinui liko pusantro mėnesio iki naujo filmo, kurio darbinis pavadinimas – „Širdys“, filmavimų Salų dvare pradžios. Šis filmas kuriamas pagal debiutinio jo paties darbo kine „Dangus neturi išrinktųjų“ siužetą. Tiesa, jis beveik visas perrašytas, „liko tik vaikų meilė ir daktarų draudimas tai meilei vystytis“. Režisierius kol kas negali atskleisti pavardžių, kas vaidins. Tačiau neslepia, kad bus viena superžvaigždė. „Turėsime tokį aktorių, kurio laukė visa Lietuva. O jis laukė savo scenarijaus“, – sakė J. Krisiūnas.
Naująjį filmą didžiuosiuose ekranuose turėtume išvysti kitais metais.
Projektą iš dalies remia
