– Kaip save pristatytum „Gimtojo…“ skaitytojui?
– Esu Urtė Baranauskaitė, gyvenu Vilniuje. Visai neseniai, šių metų vasaros pradžioje, baigiau Vilniaus dailės akademiją, įgijau grafikos specialybę. Obeliuose gimė mano mama, senelio sodyboje leidau visas savo vaikystės vasaras. Šiųmetinės „Obelinės“ organizatoriai pakvietė mane surengti parodą ir aš sutikau. Fotografijų paroda „Interakcija“ ir „Ieškojimai“ veiks iki lapkričio mėnesio Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose.
Fotografija rimčiau susidomėjau ankstyvoje paauglystėje, pradėjau kreipti daugiau dėmesio į tai, kaip veikia fotoaparatas, kas yra kompozicija. Man labai padėjo mano mama, mat ji nemažai metų dirba fotografijos mokytoja. Taip pat mane stūmė į priekį ir didelis susidomėjimas šia menine raiška, tad daug laiko praleisdavau ieškodama informacijos, stebėdama kitų menininkų darbus. Pirmas mano rimtas kūrinys – fotografijų serija „Šešėliai architektūroje“. Darbą sudarė trys fotografijos ir trys analogiški metalo raižinio atspaudai. Tai buvo mano baigiamasis darbas Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Pamenu, kaip prasidėjo kūrybinis procesas. Kartą pasiūliau mamai išvažiuoti naktį fotografuoti miesto. Ji, šiek tiek nustebusi, sutiko. Važiuodama miesto gatvėmis atkreipiau dėmesį į tai, kokie įdomūs susikuria įvairių konstrukcijų šešėliai ir krenta po tiltu ar ant jo. Pasiūliau sustoti prie vieno pėsčiųjų tilto. Buvo šaltasis metų laikas, kenčiau šąlančius pirštus tol, kol įamžinau norimus kadrus. Kadangi domėjausi ir įvairiomis grafikos technologijomis, nusprendžiau sujungti dvi sritis į vieną ir taip gimė mano baigiamasis darbas.
– Pasirinkai grafikos specialybę. Kodėl?
– Pasirinkau grafikos specialybę, tačiau išlaikiau ryšį ir su fotografija. Grafika sudomino, nes ji, kaip meno rūšis, yra daug apimanti. Mokiausi piešimo, tapybos, senųjų grafikos technologijų, knygų maketavimo, įrišimo. Studijuodama išmokau įvairių grafikos technikų, taip pat įgijau teorinių, praktinių žinių. Jos labai padeda ir fotografuojant, kadangi fotografijoje veikia tie patys kompozicijos, tūrio, spalvingumo, proporcijų ir kiti principai. Manau, kad fotografija ir grafika, kaip ir kitos meno rūšys, yra artimos ir gali viena kitą papildyti. Bandau į viską žvelgti plačiau bei eksperimentuoti. Taip ir gimsta nauji atradimai.
– Fotografija išliks kaip pomėgis, o gal kažkuo daugiau?..
– Fotografija visuomet buvo ir yra svarbi mano gyvenimo, kūrybos dalis. Nuo pačių pirmųjų fotografijų supratau, kiek daug galios gali talpinti užfiksuotas kadras. Pomėgis palengva peraugo į nepasotinamą susidomėjimą, norą tobulėti, gebėti kuo tiksliau perteikti savo vidines jausenas. Fotografuojant mano vidinis idėjų, minčių pasaulis ėmė plėstis, kiekvieną kartą įgyvendinusi savo viziją jaučiau pasitenkinimą. Fotografija man tapo terpe, per kurią galiu išreikšti gilius jausmus, kurių niekaip nesutalpinčiau į žodžius. Tai mano meninės kalbos įrankis. Būtent dėl šios priežasties, manau, fotografija mane lydės dar ilgai, ir tikrai ne tik kaip pomėgis.
– Obeliuose surengei parodą. Papasakok plačiau apie ją.
– Obelių muziejuje pristatau dvi fotografijų serijas. Pirmoji – „Ieškojimai“ – buvo sukurta 2015 metais, man dar studijuojant akademijoje. Tuo metu išgyvenau stiprių emocijų, kurias vienaip ar kitaip norėjau įprasminti kūryboje. Eidama Vilniaus gatvėmis, pastebėjau mažą apleistą koplytėlę judrios gatvės fone. Priėjusi prie lango nustebau – vienu metu regėjau ir koplytėlės vidų, ir judrią gatvę už jos. Toks efektas susikūrė dėl tinkamos šviesos, atspindžių. Praleidau ten porą valandų stebėdama, kaip atspindžiai keičiasi, jungiasi ir vėl suyra, kaip keičia koplytėlės įvaizdį. Stengiausi užfiksuoti tas akimirkas, perteikti kontrastą tarp niekam neįdomios, apleistos Dievo šventovės ir skubančių mašinų, žmonių, triukšmo.
Kita fotografijų serija – „Interakcija“ – yra dalis mano baigiamojo bakalaurinio darbo, kurį pristačiau Vilniuje. Ši serija kūrėsi lėtai, bet apgalvotai. Pagrindiniai veikėjai – kūnas ir šviesa. Tyrinėjau, kaip šviesa reaguoja su aplinka, keičia nuotaiką, kūno formą. Šalia fotografijų sukūriau ir instaliaciją – didelį tapybos darbą (2×3 m), apšviestą specialiai pritaikytu kintančiu apšvietimu. Stebint drobę iš tamsos lėtai išnyra žmogaus kūnas, šis, trumpam pasirodęs, vėl sugeriamas tamsos. Taikliai parodos esmę perteikė dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė savo straipsnyje „Apnuoginta nežinomybė“: „Interakcijos“ sąvoka šioje parodoje pirmiausia atspindi kūrybinį procesą. Emocijos, mintys ir kūrybinė medžiaga sąveikauja tarpusavyje, o jų jungiamuoju tiltu tampa autorės rankos. Dar ankstesnėje šio proceso fazėje vyksta interakcijos tarp pasąmoninio pasaulio ir sąmonės, rišliai besimezgančių minčių.“
– Kokie Tavo kūrybos ir gyvenimo autoritetai?
– Kurdama labiausiai remiuosi asmeniniais išgyvenimais, o autoritetais, pavyzdžiais nelabai seku. Tačiau yra keletas autorių, menininkų, kuriuos prisiminus, galiu atrasti bendrų taškų, kurie mane įkvepia savo kūriniais. Pirmiausia norėčiau paminėti Vitą Luckų, konceptualiosios fotografijos pradininką Lietuvoje. Jo kūryba man sukėlė nepaaiškinamą ilgesį. Nuotraukose mačiau nesuvaidintą gyvenimą, tikras emocijas, kurios ir prikaustė mano žvilgsnį. Supratau, kad tokį tikrumą noriu perteikti ir savo kūryboje. Taip pat žaviuosi Jono Meko, amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvio, kūryba. Jo projektas „365 dienos“ įkvėpė mane pastebėti reikšmingas akimirkas ir įprastą dieną, atkreipti dėmesį į detales, žmonių bendravimą ir santykius, fiksuoti iš pažiūros paprastus momentus, kurie vėliau virsta vertybe. Taip pat negaliu nepaminėti XVII a. olandų tapytojo, vieno žymiausių pasaulio dailininkų Rembranto. Būtent jo kūryba inspiravo kūrinių seriją „Interakcija“. Pamenu, kai pirmą kartą „gyvai“ pamačiau Rembranto tapybą ir buvau prikaustyta… Mane įkvėpė stiprus šviesos efekto pojūtis, dydis, tekstūra, forma ir nuotaika. Kiekvienas potėpis atliktas tikslingai, savo vietoje. „Gyvi“ darbai prikaustė mano žvilgsnį, stebėjausi, kaip menininkas perteikia trimatiškumo pojūtį. Kilo noras tai pritaikyti darbuose, išbandyti man naujas technikas, suteikti daugiau gyvumo ir dvasingumo savo kūrybai.
Visgi didžiausias įkvėpimas man yra pats gyvenimas – patirtys, sutikti žmonės, bendravimas, stiprios emocijos, savęs paieškos, nežinomybė…
– Kokios Tau svarbios temos, koks Tavo kūrybos stilius?
– Dažniausiai kūryba prasideda iš stipraus emocinio impulso, kuris vėliau susiformuoja į konkretesnę temą. Mane domina žmogaus sąmonės, pasąmonės veikimas, nežinomybės pojūtis, savęs paieškos. Reikšmingiausias įrankis reikštis – šviesa. Jos pagalba per fotografiją formuoju savo vizijas, suteikiu joms kūną.
– Ne paslaptis, kad tarp meno atstovų pasitaiko daug kritikos. Ar reaguoji į kritiką?
– Tiesa, meno pasaulyje vyrauja nemažai kritikos. Su tuo labiausiai teko susidurti studijuojant Dailės akademijoje, kai turėjau apginti savo kūrybą prieš visus katedros dėstytojus ir kitus studentus. Galiu pasakyti, kad vertinu konstruktyvią kritiką, kuri provokuoja diskusiją, bet ne ginčą.
– Neseniai baigei Vilniaus dailės akademiją. Atskleisk savo ateities planus.
– Baigusi akademiją nusprendžiau šiek tiek atsitraukti nuo mokslo institucijų ir gerai pagalvoti apie tai, kas man svarbu ir koks turėtų būti kitas žingsnis. Artimiausiu metu planuoju išvykti ir išbandyti studijas užsienyje, pasisemti naujos patirties, pažinti kultūrą, kalbą, tobulinti save. Neabejoju, kad tokia patirtis teigiamai atsilieps ir kūrybai.
– Nepamiršti savo gimtojo krašto. Jauti nostalgiją?
– Į Obelius, nors ir rečiau atvykstu, visada gera sugrįžti. Čia gausu malonių prisiminimų ir ramybės, kurios tikrai nerasčiau judriame mieste. Man malonu pabendrauti su senais pažįstamais, jausti bendruomeniškumą. Obeliuose visi labai malonūs, svetingi ir nuoširdūs.
– Ar Tavo didžiausios svajonės jau išsipildė? Apie ką svajoji?
– Svajoti mėgstu, bet tyliai. Kol kas jaučiu, kad judu reikiama linkme tam, kad svajonės taptų realybe. Džiaugiuosi, jog turiu mane mylinčią šeimą, kuri palaiko mano sprendimus ir leidžia laisvai judėti norima linkme.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
