Bus dvi premijos
Praėjusią savaitę Rokiškyje prasidėjusioje konkursinėje parodoje – rekordiniai skaičiai – 40 dalyvių iš 23 rajonų. Pristatomi 272 įspūdingi darbai. Dėl pagrindinės premijos varžosi aštuonių buvusių parodų laureatai. Anot Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, tokios parodos iki šiol nebuvo, iki šiol paprastai dalyvaudavo vienas ar du laureatai. Dėl pagrindinio apdovanojimo, be kitų, šiemet varžosi premijos laureatai: Zenonas Skinkys, Venecijus Jočys, Adolfas Teresius, Juozas Čepulis, Juozas Videika, Rimantas Zinkevičius, Pranas Dužinskas ir Kazys Striaupa. Priminsime, kad ši paroda – vienas labiausiai mūsų miestą Lietuvoje reprezentuojančių renginių. Dėl jo Rokiškis vadinamas Lietuvos drožybos sostine.
Laureatas, kuriam atiteks rajono savivaldybės premija, bus skelbiamas spalio 28 d. 12 val. Pirmą kartą planuojamos dvi tradicinės respublikinės konkursinės parodos premijos. Geriausiam drožėjui numatyta 700 eurų, o geriausiam jaunam drožėjui iki 35-erių – 300 eurų.
Šiuo metu muziejus įtemptai ieško rėmėjų. Neabejojama, kad vertų gauti pagrindinę premiją bus ne vienas, o norisi, kad visi geriausieji iš Rokiškio neišvažiuotų be prizų. Vienas iš rėmėjų jau žinomas – parodoje šiemet nedalyvaujantis dviejų L. Šepkos premijų laureatas alytiškis Saulius Lampickas.
Lygis aukštas
„Parodos lygis labai aukštas. Ne tik todėl, kad labai stiprios laureatų kolekcijos. Ir kiti neatsilieka, silpnų darbų, galima sakyti, nėra“, – sakė M. Mieliauskienė. Priminsime, kad parodos laureatą renka autoritetinga komisija. Joje – menotyrininkai, tautodailininkai, kūrėjai.
Moterų šioje parodoje paprastai dalyvauja mažai. Šiemet jų tik dvi – veteranė Anelė Araminienė iš Utenos rajono ir Daiva Baliukevičienė iš Alytaus rajono, kuri atvyksta pirmą kartą. Vyriausi parodos dalyviai – Juozas Čepulis ir Pranas Dužinskas. Jauniausias – šešiolikmetis Aurimas Jurgaitis iš Plungės, atvežęs įdomią spalvotą kolekciją. Taip pat darbus pristato 22 metų Rytis Milkintas iš Šiaulių ir tokio pat amžiaus Tadas Sidaravičius iš Marijampolės rajono. Nors ekspozicijoje vyrauja skulptūra, yra ir bareljefų. Daug sakralinių darbų, išraiškingų kaukių, atvežtų iš Žemaitijos. Rokiškiui atstovauja trys meistrai: Juozas Čepulis, Venecijus Jočys ir Vidmantas Zakarka. Šiemet jis pristato ryškius spalvotus drožinius.
Skelbs laiškų ištraukas ir drožinių nuotraukas
L. Šepkos 110 metų jubiliejui muziejus yra numatęs ir leidinių, ir parodų, atnaujinta drožėjo ekspozicija Rokiškio dvare. Per miesto gimtadienį bus pristatyta muziejaus išleista knyga „Arkitektas Lionginas Šepka“. Joje yra ir drožinių fotografijų, ir straipsnių.
Visus metus muziejaus svetainėje žadama skelbti L. Šepkos laiškų ištraukas bei drožinių nuotraukas ir priminti apie šio vieno unikaliausių kūrėjų gyvenimą. „Prieš dešimtmetį 1 tūkst. egzempliorių tiražu muziejaus išleista knyga „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“ jau yra bibliografinė retenybė, mes jos ir patys nebeturime“, – sakė M. Mieliauskienė.
Vienas lietuviško paveldo puoselėtojų tikslų – kiek įmanoma labiau prie garsiojo dievdirbio pritraukti jaunimą. Dėl šios priežasties ir numatyta premija jaunam drožėjui.
Minint jubiliejų L. Šepkos darbai, įgarsinti laiškai, mūsų dvare sukauptos nuotraukos vasaros pradžioj buvo pristatytos ir Klaipėdoje.
Atnaujinta ekspozicija – turistų traukos centras
Rokiškio dvare saugoma beveik visa, ką išsaugojo šviesuomenė iš L. Šepkos kūrybos. Garsiausiais jo šedevrais laikomi paminklai broliui Petrui ir tėvams bei „Paukščių balius“. Vėlesniojo laikotarpio darbų turi Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, taip pat kolekcininkai, kurie L. Šepką lankė Pandėlio seniūnijoje.
Priminsime, kad L. Šepkos skulptūrų ekspozicija Rokiškyje buvo atidaryta 1971-aisiais dviejuose dvaro oficinos kambariuose. 1992-aisiais ji atnaujinta ir gerokai išplėsta – darbai eksponuoti jau šešiose salėse.
Prieš kelerius metus salės atnaujintos už Europos Sąjungos pinigus. Šiandien L. Šepkos ekspozicija – bene labiausiai lankoma reprezentacinė muziejaus erdvė. Tačiau beveik du dešimtmečius iki paskutinio atnaujinimo grožėtis ja neleido menka šviesa, apibėgusios sienos buvo dangstomos užuolaidomis, o patalpa vėdinama visai nemoderniai – tiesiog atidarant langus.
Per paskutinę rekonstrukciją L. Šepkos ekspozicijos salėse buvo pakeistos grindys, sutvarkytos sienos, atidengtos senosios sijos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, signalizacija, vėdinimo sistema, įrengtas modernus apšvietimas. „Specialistai supranta, kad drožėjo darbams atskleisti būtinas tinkamas apšvietimas. Mat šviesa gali išryškinti, o jei reikia, net atkartoti šešėlį ant sienos“, – sakė M. Mieliauskienė.
Knygos apie dievdirbį – graibstomos
Šiandien L. Šepkos ekspozicija demonstruojama penkiose salėse, šeštoji skirta dievdirbiui atminti. Anot muziejininkų, čia sukaupta daug vertingos informacijos tiems, kas, apžiūrėję drožinius, nori labiau pasidomėti L. Šepkos asmenybe. Lankytojai gali nemokamai naudotis audiogidais anglų, rusų, latvių ir lietuvių kalbomis. Muziejus taip pat siūlo nuotraukų, filmą apie L. Šepką, galima išgirsti ir paties menininko balsą, peržiūrėti leidinius, sužinoti visą informaciją apie jo vardui garsinti skirtas respublikines parodas, plenerus, kurių metu Rokiškyje gimė L. Šepkos skulptūrų parkas.
Kitose atnaujintose salėse – garsiausios dievdirbio skulptūros. Jos matomos iš visų pusių, ko nebuvo ankstesnėje ekspozicijoje. Vienoje iš salių sugalvota padaryti pakylą ir ją apipilti akmenukais. Jie simbolizuoja ryšį tarp lauko ir vidaus. Smulkieji eksponatai irgi atskleidžiami naujai. Yra naujų, ankstesnėse ekspozicijose nerodytų L. Šepkos darbų: išraižytas medyje testamentas, guba su tupinčiu gandru, antrojo kūrybos laikotarpio Marija.
Projektą iš dalies remia
