– Kas suteikia žvalumo?
– Pirmadienis – įtartina diena. Nes sekmadienį vis tiek kažkur nueini. Vakar buvau įdomioj parodoj. Muzikos instrumentų. Mano anūkas Rapolas Gražys elektrines gitaras gamina. Jos buvo eksponuojamos „Radisson“ viešbutyje. O aš pats melomanas, dirbtuvėj įvairiausios muzikos klausaus. Tai man įdomu ir pastebėjau, kad čia – tokia pažanga. Visos tos vinilo plokštelės vėl grįžta… Už patefoną – vos ne mašinos kaina. Man tokie dalykai įdomūs. O dar gera kava vaišino. Paroda tokia, kiek suprantu, pirmąkart Lietuvoj. Paklausa, pasirodo, yra. Tik, aišku, turtingam reik būt.
– Ar Jūs turtingas?
– Turtingas? Kur ten, Dieve… Ne kartą su savo bičiuliais esam šnekėję apie didžiules vilas. Kur jas paskui dėti? Ir dar susireikšmina, kad elitas. Gerai, jei tokiuose namuose atsiranda vietos meno kolekcijai, protingi žmonės ir bibliotekas sukuria. Tačiau neverta apie tai leistis į diskusiją. Čia – ne mano pasaulis. Aš iš to laikmečio, kai tėvai po karo skurdo.
– Sakėt miegot tik antrą nakties einat, ką veikiat?
– Vakar nuėjau trečią. Piešinį tokį pradėjau. Šiandien baigiau. Jau buvau suplėšymo ribą priėjęs. Kartais tiek broko „prikepi“. Man vakarais norisi pasidarbuoti, o fone vis televizorius įjungtas. Nesigilinu aš į tuos tekstus. Bet kartais įdomus pasirodo siužetas. Kaip bebūtų, tai – informacijos srautas. Tik pašėlstu, kai niekus rodo. Popsą, pavyzdžiui. Juk ir popsą reikia padaryti talentingai. Kai po Čaplino (Čarlis Čaplinas – vienas žinomiausių XX a. aktorių ir režisierių, komedinio žanro atlikėjas – aut. past.) mirties rado filmuotą medžiagą, paaiškėjo, kad vieną žingsnį per slenkstį jis trisdešimt kartų kartojo. Štai čia – elitas. Rokiškyje jūs turit muziejininkus. Visur rasit savo elitą, tik ne visada ten, kur gražiai atrodo.
– Kada paskutinį kartą buvote Rokišky?
– Per savo mokinės Rūtos Fabijonavičienės parodą dvare. Labai apsidžiaugiau, kaip eksponuota. Retai būna, kad formatai taip atitiktų erdvę. Mačiau ir drožėjo Liongino Šepkos parodą. Visko ten buvo. Gal reikia daryti atranką? Štai Monikos Bičiūnienės (R. Z. Bičiūno mama – šviesios atminties Rokiškio krašto garbės pilietė, garsiausia Lietuvos primityvistė, jos garbei Vilniuje kasmet rengiama paroda – aut. past.) parodai paveikslus rinkom: 54 dalyviai, 153 darbai. Iš Rokiškio – keturi autoriai. Sakyčiau, mažoka (Irena Stasikėlienė, Aleksandras Spundzevičius, Marytė Mieliauskienė, Birutė Dapkienė – aut. past.).
Pastebiu, kad bangom tos individualybės atsiranda. Tokios kaip Šepka, Bičiūnienė… Kita vertus, kai kurios civilizuotos valstybės visai jų neturi. Pavyzdžiui, Latvijoje nėra liaudies skulptūros.
– O jei kalbėtume apie profesionalus dailininkus. Jų daug ar mažai? Kokia dabar situacija, kokia banga?
– Aš labai atitrūkęs, bet žinau, kad yra gabaus jaunimo, lankau parodas. Tik mano pažiūros gana konservatyvio, ir kartais atrodo, kad jie ne viską gavo iš aukštosios. Be to, pasikeitė viskas, pasikeitė požiūris į meną. Yra tokių, kurie važiuoja iš plenero į plenerą, pažaidžia ir pasitenkina, o tradicinei tapybai reikia laiko skirti. Ne taip, kad staiga emocijas išliejau. Jei padarytų paveikslų rentgeno kopijas, tai apačioj būtų vai vai vai. Kai peršvietė van Gogo darbą, po juo rado kitą paveikslą. Rembranto paveiksle rankoje – taurė, o pirmam sluoksny – kaulas iškeltas. Su gražia moterim ant kelių ir kaulų, ir vyno reikėtų (juokiasi – aut. past.), bet paradiniam paveiksle koks gali būti kaulas. Kaulas įveda buitiškumo. Šitą Rembrantas suvokė ir baigė paveikslą elegantiškai.
– Jei Jūsų darbą peršviestų…
– Visko rastų pradėta. Su trim figūrom pradėta, su viena baigta arba atvirkščiai. Aš iš tų, kurie ilgai dirba prie kūrinio – nykstanti rūšis. Tai postmodernizmui pati idėja – svarbu. O man be idėjos vertybė – pati tapyba. Svarbu ne ką tapai, o kaip. Juk yra šedevrų. Tarkim, van Gogo „Valstietiški batai“. O kiti kalnus tapo ir tematom grožį.
– Sakot, lankot parodas, apie koncertus pasakojat, dirbtuvėj kasdien būnat… Kaip visur spėjate?
– Apriboju save, kad neišsiblaškyčiau. Paskui drebančia ranka ką ten toj dirbtuvėj nuveiksi. Būna, ryte atrodo jau sparneliai yra. Tos dienos dabar patamsėjusios. Nueinu dirbtuvėn, na, ne, šiandien nieko nesigaus. Ne tik debesėliai galvoj skraido, juk ir drobes paruošti reikia… Bet laikas man priklauso. Kol dar galvą turiu, tabletės dar padeda, tai ko bereikia.
– Kiaušinienę kada kepėt? (Prieš porą metų, kai kalbėjomės, rašinio herojus sakė, jog kiaušinienę kepa kartą per penkiolika metų).
– Prie šeimininkavimo aš nelabai, bambeklis aš, ir „prastas reikalas man su kulinarija“. Mėgstu turgų, o į mėsos skyrių negaliu eit. Kur vaisiai, kur spalvos, man patinka. Amžina tema tas turgus. Pastebėjau, ten jie net turi savo susišnekėjimo kalbą per humorą.
– Tai gal Jūs vegetaras?
– Ne, aš normalus. Esu plėšrūnas. Išlepintas.
– Ir kostiumus Jums nuperka?
– Pats matuojuos. Tik pastebiu, kad tris kilogramus „reikėtų padėti į šoną“. Žmona priverčia eit pasivaikščioti. Kartais iki penkių kilometrų nueinam – pro Sereikiškių parką, kavos išgeriam, kokį smulkų reikaliuką sutvarkau, į dažų parduotuvę šokteliu, pas rėmintoją.
– Kokį vyną geriat?
– Raudoną. Draugai nutuokia vynuose, kartais nuperka iš mažų ūkių. Natūralus su mažai sulfitų, savo malonumui daromas, mačiau apie tai filmuką. Austrijoj neseniai buvau, vynas užsukamais kamščiais, nors man gražiau kitokie. O žinot, koks geriausias kamštis? Pirštas. Pasakojo, kaip sėdi prie parduotuvės dėdulės, pirštai butelyje. Kam? Ogi, kad vapsvų nepriskristų. Liaudis atradimų pilna.
– Ką veikėt Austrijoj?
– Ėjau per muziejus. Jie turi nuostabias kolekcijas. Buvom operos teatre, žiūrėjom baletą. Mocartą atliko. Aš sužavėtas, kaip jie tai daro. Mūsų atlikėjų irgi yra gerų. Bet kaip jie laisvai improvizuoja, kažkoks artimesnis jų supratimas.
– Kiek kalbų mokat?
– Žmoną anglistę pasiėmiau. Aš prie tinginio kitiems dalykams. Mokykloj problemų turėjau su matematika, nes matematikė nepatiko, tik riksmu mokė. Mano profesorius Gudaitis sakė: „Prisimenu, iš kurių mokiausi, bet ne visus, kurie mokė.“ Ta matematikė buvo Pandėly. Po daug metų sutikau. „Jis, atsimenu, matematikos nemokėjo“, – kartojo. Iki šiol galvoju, ką reiškia „uždėti kryžių ant žmogaus“. Na, nemoku matematikos, ant žirnių galit klupdyt, neišmokysit. Vienam matematikui kartą sakiau, kad sausa specialybė, o jis: „Palauk palauk, čia labai daug kūrybos.“ Nors matematikoj esu nulis, bet pasakė žmogus, kad ten daug kūrybos… Supratau, kad rimtas reikalas.
– Tai kaip bus su nacionaline premija (R. Z. Bičiūnas yra tarp pretendentų gauti šių metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją)?
– Aš ir užmiršau. Čia – loterija, čia – „aukso puodas“. Jei norės palaikyti tradicinį meną… Bet malonu, kai žmonės prisimena ir gerą žodį pasako. O šiaip tai, kad pradėčiau geriau tapyti, jeigu gaučiau… Aš nesiskundžiu, visada kažkokiam dėmesy esu. Žurnalistė Lilija Valatkienė rengia fotografijų parodą, kuri vadinsis „Išrinktieji“… Turėčiau pasipuošęs būti, nes raudoną kilimą paties… 72-ejų metų diedukas, vis kaip Belmondo jaunystėje neatrodysiu.
– O ką? Kažkada norėjot?
– Kompleksų neturėjau. Jaunystėj, atsimenu, barzdą nešiojau, dar kažkokius akinius.
– Ačiū Jums už pokalbį.
Tapytojas Rimas Zigmas Bičiūnas yra vienas ryškiausių ir originaliausių ekspresyvios koloristinės Antano Gudaičio mokyklos tęsėjų. Labiausiai artimas kūrybine dvasia savo mokytojui, anksti, dar studijų metais, pasukęs modernios tapybos keliu, visą gyvenimą ieškojęs šiuolaikiško XX a. prancūzų tapybos mokyklos ir lietuvių liaudies meno tradicijų tęstinumo. Jam tenka reikšminga vieta Lietuvos tapyboje šalia J. Čeponio, S. Jusionio, J. Švažo, S. Džiaukšto ir bendraamžių L. Tuleikio, A.Martinaičio, A. Stasiulevičiaus, J. Daniliausko bei kitų.
Dramatiškos ekspresyvios lietuvių tapybos fone R. Bičiūno tapyba išsiskiria žaismingais šventiškais paveikslais. Jo tapyba – tai kontrastingų spalvų šventė, kur viskas darniai skamba ir alsuoja gyvenimo džiaugsmu. Ar tai bus motyvai iš menininkų gyvenimo, jį įkvėpę gamtos reginiai, ar paslaptingos ir ekscentriškos moterys, ar spalvingos gėlės. Dailininko perkurti tikrovės vaizdai, persipynę su lietuvių mitologiniais vaizdiniais, atrodo kaip romantinė svajonė, kur gyvenimas virsta stebuklu. Jo paveikslai, sklidini šventiškos nuotaikos, žadina opimistinius jausmus, žavi tikslingu artistiškumu, teatrališkumu, beribiu laiko ir erdvės suvokimu. Tapyba spalvinga, pasižymi improvizacijos laisve, iš jos trykšta gyvybinga energija ir nežabota fantazija. Tai itin būdinga ir jo piešiniams. Jo tapybos meniškumas bei savitumas buvo anksti pastebėtas rusų ir Vakarų menotyrininkų.
Nors R. Bičiūno tapyba – labai vientisa, o pokyčiai vyko pamažu, be ypatingų šuolių, bet nuosekliai, žingsnelis po žingsnelio tobulinant stilių ir plečiant idėjų ratą, vis dėlto paskutinių 20 metų kūryba gerokai skiriasi nuo pirmųjų dešimtmečių darbų. Pirmiausia, dailininkas nutolo nuo tuo metu jau reformuoto realizmo ir, išsilaisvinęs iš jo rėmų, tapo nepriklausomu improvizatoriumi. Kuo toliau, tuo dažniau jis tolsta nuo įprasto žanro sampratos, griauna nusistovėjusią hierarchiją – jo kūryboje įsigali kompozicijos, kuriose į vieningą meninę visumą laisvai jungiami kelių žanrų elementai. Arba sąmoningai keičia jų santykius pagal meninį sumanymą. Panašiai meninėmis priemonėmis dailininkas paveiksle kuria kolorito įtaigą. Naudoja ypač ryškias spalvas, derina jas kontrasto principu, siekdamas emocionalaus skambesio.
Verta pažymėti ir kai kuriuos pokyčius Rimo Bičiūno pastarųjų metų kūryboje, po dalyvavimo dailės pleneruose Italijoje ir Prancūzijoje. Jam įprasto sodraus, sudėtingo daugiasluoksnio kolorito stilių, ryškių spalvų tapybą sušvelnino ir atgaivino sklindanti iš jo paveikslų pietietiška šviesa, skaidri ir lengva meistriško piešinio tapyba, primenanti aristokratišką Raulio Diufi kūrinių grakštumą.
Rimo Zigmo Bičiūno paveikslai įspūdingi, muzikalūs, dekoratyvūs, šventiški, iš jų trykšta pozityvi energija.
Dr. Nijolė Tumėnienė
Rimas Zigmas Bičiūnas gimė 1945 m. rugpjūčio 13 d. Rokiškio rajone, Panemunio kaime, netoli Pandėlio, siuvėjo šeimoje. Jo mama Monika Bičiūnienė iš prigimties buvo gabi menui, bet šis jos talentas atsiskleidė tik sulaukus garbaus amžiaus.
Mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje (1961–1966), studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (1966–1972) ir įgijo dailininko tapytojo specialybę (vadovas prof. A. Gudaitis). Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1975 m. Gyvena ir kuria Vilniuje.
R. Z. Bičiūnas žinomas ir dėl jo nuoseklaus kūrybingos visuomenės ugdymo rūpesčio, beveik keturias dešimtis metų vadovaujant Vilniaus kultūros centro dailės studijai „Paletė“, kurioje išaugo daug šiandien žinomų liaudies tapytojų. Mokydamas meno paslapčių, R. Z. Bičiūnas skatino kiekvieno studijos lankytojo individualią meninės fantazijos plėtrą, suteikė galimybę įvairių socialinių sluoksnių atstovams aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir puoselėti tradicinę kultūrą dailėje.
Dailininkas yra padovanojęs Rokiškio krašto muziejui mamos – žinomos liaudies tapytojos Monikos Bičiūnienės tapybos ir savo kūrinių kolekcijas.
Tapytojas Lietuvoje yra surengęs beveik 30 individualių kūrybos parodų, iš jų dvi Rokiškio mieste (2011 ir 2015) ir rajone (2012), dalyvavo daugiau kaip 50-yje grupinių dailės parodų, tris kartus jo kūryba buvo pristatoma Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ (2013, 2014, 2015)
R. Z. Bičiūnas daug kartų reprezentavo lietuvių tapybą užsienyje: tarptautiniame meno festivalyje Kanuose (Prancūzija, 1982), Venecijos bienalėje (Italija, 1982), Delio trienalėje (Indija, 1982), tarptautinėje meno mugėje Art’83 Bazelyje (Šveicarija), tarptautinėje meno mugėje Art’89 Londone (Didžioji Britanija), 5-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje Los Angeles (JAV, 1990), kitose grupinėse dailės parodose – Prancūzijoje (1984, 1994, 2010), Italijoje (2001), Japonijoje (1982), Šveicarijoje (1998, 2000, 2007), Arabų Emyratuose (1997), Turkijoje (1987, 1999, 2005), Lenkijoje (1987, 2008), Vengrijoje (1987, 2006), Vokietijoje (1988, 1990-1991,1993, 1999, 2002), Suomijoje (1989), Didžiojoje Britanijoje (1999-2000), JAV (1995, 1997, 2010), Olandijoje (1999), Kinijoje (2002), Gruzijoje (2004, 2005), Austrijoje (2006, 2009), Belgijoje (2006, 2013), Maskvoje (2001, 2008) ir kitur. Jam ne kartą buvo suteikta garbė būti eksponuotam parodose šalia P. Pikasso, V. Kandinskio, M. Šagalo, G. Bazelico, J. Beuys’o, J. Dubufet. Jis vienintelis iš Lietuvos 1982 m. buvo pakviestas į Nicą dalyvauti M. Chagallo 95 metų jubiliejuje ir XIV tarptautiniame festivalyje Kanuose.
Jo darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus, Rokiškio krašto muziejus, Latvijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovakijos nacionalinės dailės galerijos, Lenkijos ir Čekijos kultūros ministerijos, Dr. Ludvigo modernaus meno muziejus Kelne (Vokietija), Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje (Rusija), meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
R. Z. Bičiūno kūryba buvo įvertinta Kaplar Miklos vardo prizu, Vengrija, 1979 m.; Dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija, 1997 m.; diplomu konkurse „Peinture Floralies”, Prancūzija, 1997 m.; Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo konkurso apdovanojimu, 1998 m.; LATGAA diplomu, 2010 m.; LR Kultūros ministro Padėkos raštu, 2011 m.; LDS auksiniu ženkliuku, 2015 m.; suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas, 2015 m.
Lietuvoje išleistos dvi knygos, skirtos R. Z. Bičiūno kūrybai: viena – apie tapybą, kita – apie jo piešinius. Šio dailininko vardas minimas pasaulinių dailės parodų fundamentaliuose kataloguose.
Projektą iš dalies remia
