Etninė kultūra nusakoma kaip visos tautos per šimtmečius sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama, pritaikoma nūdienos raiškai kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinę tapatybę, savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Taip ji apibrėžiama ir LR Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme.
Formavo valstiečių gyvensena
Iš tiesų etninės kultūros reikšmę sunku pervertinti: ji yra tautos būties ir stiprybės pagrindas. Tautos sukuria savo valstybes pirmiausia tam, kad įtvirtintų savosios kultūros laisvos sklaidos, tradicijų išlaikymo, jų visaverčio gyvavimo bei išlikimo ateityje garantijas. Visos kitos funkcijos – švietimas, socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, mokslas ir kt. – gali būti realizuojamos ir viršnacionaliniu lygiu. Apskritai tautinė valstybė savo raidos strategijoje vadovaujasi dviem pagrindiniais idėjų blokais – universaliaisiais žmogaus teisių, plačios demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimo. Labai svarbu išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą, – to visa savo veikla tautą mokė tautinio atgimimo ideologas dr. Jonas Basanavičius. Jo ir kitų to meto veikėjų kuriamame valstybės projekte politinė nepriklausomybė turėjo derinti bendražmogiškąsias ir tautiškąsias vertybes, pareigas ir atsakomybes. Tai tarsi du sparnai valstybės skrydžiui į ateitį… Lietuviškoji etninė kultūra yra žemdirbiškos prigimties, ją formavo valstiečių gyvensena. Būtent iš jos, o ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškosios valstybės paveldo prieš šimtmetį iškilo tautinis atgimimas ir nepriklausomos Lietuvos idėja.
Greta tokio svarbaus politinio aspekto, etninė kultūra – parankus jaunosios kartos socializacijos instrumentas, naudotinas valstybei reikalingo bendruomeniškumo stiprinimui. Per etnokultūrą taip pat gali būti siekiama imigrantų adaptacijos mūsų visuomenėje. Visa tai – pretekstas platesniam aktualijų ir problemų, sutinkamų Lietuvoje plėtojant etnokultūrą, aptarimui. Juolab kad tauta ir tautiškumas, nacija ir nacionalumas, pilietinė visuomenė ir nacionalinė valstybė, tapatybė (identitetas) ir sąsajumas (integralumas) – štai tos temos, kurios vis dažnesnės mokslinėse diskusijose, konferencijų programose, parašytų monografijų ir esė pavadinimuose, taip pat ir žiniasklaidos puslapiuose. Pasaulyje plintant globalizacijos reiškiniams, tos temos įgauna naujas spalvas, interpretacijas ir priešpriešinių nuomonių įkarštį.
Sąmoningai gaivino tradiciją
Tautinis identitetas – tai sąmoningas apsisprendimas save priskirti tam tikros tautos sukurtai kultūrinei terpei. Kadangi šis aktas yra visiškai laisvas, galima kalbėti apie tautinę tapatybę arba savimonę. Pasaulis ją supranta ne visai vienareikšmiškai: tautų raida buvo pernelyg skirtinga ir nevienalaikė. Juolab skiriasi didelės ir mažos tautos požiūriai.
Etninės kultūros nereikėtų tapatinti su tradicine arba liaudies kultūra, kuri yra pagrindinai Lietuvos valstiečių gyvensenoje sukaupta materialinių bei dvasinių vertybių visuma, susiklosčiusi iki XIX a. pabaigos. Tai – senolių palikimas, kurį užfiksavo etnografai, tautosakininkai, folkloristai ir muziejininkai. XX a. eigoje, tautai atsidūrus istorijos skersvėjuose, beveik visai neliko tos materialios terpės, kuri suformavo tradicinę kultūrą. Juk esmingai pakito ir visuomenės struktūra. Tradicinė kultūra iki XX a. buvo populiarioji, – visi kaimo žmonės mokėjo dainuoti liaudies dainas, žinojo papročius, naudojosi etnožinija.
Tradicinės valstietiškosios kultūros šiek tiek išliko netgi komunistinio režimo sąlygomis. Iš gaiviosios etnokultūros versmės dvasios stiprybės bei atsparumo primestai komunistinei ideologijai sėmėsi Sąjūdžio veikėjų karta, susivienijusi į žygeivių, kraštotyrininkų, folkloristų sambūrius per XX a. septintąjį dešimtmetį. Šios bendruomenės, sąmoningai gaivindamos tradiciją, ją interpretavo dainų vakaronėmis, parodomosiomis kalendorinėmis bei šeimos šventėmis. Tuometinis jaunimo domėjimasis tradicine kultūra kartu kėlė ir kaimo žmonių orumo jausmą, savo vertės pajautą, prislopintą ir sumenkintą įbaudžiavinimu kolūkiuose.
Tapo elitinės kultūros dalimi
Prabėgo dvidešimt šešeri atgautos nepriklausomybės metai, – Lietuvos kaimas jau visai kitoks. Mūsų gyvensena vėlgi keičiasi iš esmės, nes didesnė pusė Lietuvos gyventojų šiandien – jau miestiečiai. Pasikeitė netgi mityba, ką bekalbėti apie papročius… Liaudiškoji kultūra mūsų akyse tapo elitinės kultūros dalimi; jos raiškos vietos – nebe kaimo gryčia, dirbamų laukų platybės ar gamtos prieglobstis, bet koncertų salės, miestų ir miestelių šventės, mokyklų bendruomenės. Dabar jos raišką regime ir girdime tik scenoje, tik renginiuose, tik radijo ar televizijos laidose. Todėl šiandien etninė kultūra reikalauja sąmoningo apsisprendimo tuo domėtis, be abejo, ir tam tikrų pastangų pažinimui. Iš tradicinės kultūros lobyno moderniam gyvenimui reikalingi pagrindinai dvasiniai dalykai – folkloras, tautosaka, liaudies muzika; kai kurie papročiai, ypač etikos dalykuose. Dar ir lietuviški valgiai, vadinamasis kulinarinis paveldas. Taip pat paveldėtas ar nusipirktas vasarojimui kaimo namas ant ežero kranto. Gal dar tautiniai rūbai iškilmėms bei šventėms… Reikalingas ir vienas kitas tautodailės dirbinys buičiai pagražinti: molinis ąsotis, lininė staltiesė, pintinė grybams. Tradiciniai kryžiai žymi išnykusio kaimo, sodybos, kokio įvykio vietą. Vertinga yra liaudies medicinos patirtis, susijusi su giliu tėviškės gamtos pažinimu. Kaip priešprieša standartizacijai ir masinei produkcijai Europoje atgimsta domėjimasis rankų darbo gaminiais, – čia gali būti panaudota senoji kaimo amatų patirtis bei technologijos. Tautodailės darbai turi savo gerbėjus ir rinką, todėl tai ir alternatyvus verslas kaime, o patiems tautodailininkams – puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Visai panašaus santykio su tradicine kultūra esama ir kitose Europos šalyse.
Padeda lietuviams neprarasti tautinio savitumo
Vis tik visuomenėje dar tebėra gaji klaidinga nuostata, kad etninė kultūra – praeities atgyvena, tradicinis paveldas, kurio vertybėms vieta tik muziejuose, tautosakos saugyklose ar kraštotyros knygose. Jaunimui būtina parodyti, kad tai anaiptol nėra sentimentalus žaidimas senove, juolab etnokultūros globa nereiškia siekio sugrįžti į senolių gyvenseną.
Tautinio savitumo šaltinis tebeglūdi kiekvieno lietuvio pasąmonėje; jis gali būti įvardytas archetipiškumo kategorija. Tačiau archetipų raišką šiandien slopina daugybė agresyvių veiksnių: masinės kultūros subproduktai (žiniasklaidos įkyriai peršami jaunimui kaip „jaunųjų muzika“ ir „jaunimo mada“), intensyvus miesto gyvenimo tempas ir saitų su gamta praradimas, kasdienybės rutina, įsigalinčios vien nuogu pragmatizmu ir vartotojiškumu paremtos vertybinės nuostatos, o ir dabartinės mūsų būties fragmentiškumas. Visos etnokultūros raiškos formos, žadindamos tautinį identitetą, priešinasi šiems visuomenės erozijos veiksniams. Svarbiausia yra tai, kad etninė kultūra, išaugusi iš tradicinio paveldo, šiandien padeda lietuviams neprarasti tautinio savitumo, žengiant į modernųjį pasaulį.
Etninės kultūros reikšmė ypač išryškėjo pastaruoju metu, matant, kad daugelis negatyvių reiškinių mūsų visuomenėje yra susiję su pilietiškumo stoka. Problema dabar plačiai aptarinėjama žiniasklaidoje, nes tai gali būti viena iš priežasčių, sąlygojančių destruktyvius procesus valstybėje: visuomenės socialinį susipriešinimą, masinę emigraciją, jaunimo apolitiškumą, tarnautojų ir valdininkų korupciją, patyčių ir smurto apraiškų plitimą ir kt. Pilietiškumas šiandien suvokiamas kaip neatskiriama laisvos, savarankišką politinį gyvenimą gyvenančios visuomenės narių principinė pozicija. Tai asmeninių pareigų tautai ir demokratinei valstybei sąmoningas suvokimas, gebėjimas ginti savo ir bendrapiliečių teises bei laisves, siekiant visos Lietuvos gerovės. Tikslingas veikimas pagal šias nuostatas žmogų daro patriotu ar politiku. Tautiškumas apibrėžiamas kaip asmens ir bendruomenės susitapatinimas su valstybės istorija, istoriškai susiklosčiusiu ir tautiečių subjektyviai suvokiamu kultūros savitumu; gebėjimas jį saugoti, kūrybiškai praturtinti ir perteikti ateinančioms kartoms. Taigi pilietiškumas tėra išvestinė iš tautiškumo dimensijos. Tautiškumas nebūtinai susijęs su genetine giminyste tautai, – svarbu žmogaus apsisprendimas save priskirti tam tikrai kultūrinei aplinkai. Lietuvos politika itin palanki tautinių mažumų kultūros sklaidai, ypač turint skaudžią nacionalinės priespaudos patirtį Sovietų Sąjungoje. Taigi apskritai pilietiškumas atsiranda iš dvasinio ryšio su gimtine, suteikusia žmogui viską – gyvybę, gimtąją kalbą, pradinę socializaciją.
Lietuva – vienas tų žiedų…
Pastaruoju metu visuomenėje aštriai diskutuojama apie nacionalinės kultūros santykį su globalizacija – perdėtu išorinio pasaulio sureikšminimu, savųjų tradicijų ir kultūrinių šaknų nepaisymu. Globalizacijai įsismelkti lengviausia per popkultūrą; jos apraiškomis lengva maskuoti talento stoką… Globalizacijai įsivyravus, nacionalinė valstybė netektų prasmės. Tačiau ryškėjantys pasaulio kultūros raidos ypatumai ir tendencijos rodo, kad kosmopolitinės orientacijos, nepaisant daugelyje gyvenimo sričių vykstančių suartėjimo procesų, neturi perspektyvos, nes ateities Europa – daugiakultūrinė, kultūrų bendradarbiavimo ir dialogų erdvė. Tai ir pabrėžiama daugelyje Europos Sąjungos dokumentų, UNESCO rekomendacijose. Tarsi natūrali pieva prie upelio, kur kiekvienas žiedas – vis kitoks savo forma, kvapu, spalva. Pieva graži žiedų deriniais ir įvairove; Lietuva – vienas tų žiedų…
Etninės kultūros globa ir puoselėjimas tikrai nėra nukreipti į kultūrinį uždarumą; priešingai, tuo kiekvienos tautos sukurtos kultūrinės vertybės atveriamos visam pasauliui. Geriausi pavyzdžiai – labai populiarūs tarptautiniai folkloro festivaliai ir tokie reprezentatyvūs renginiai kaip olimpinių žaidynių atidarymo iškilmės. Štai kodėl nykstant Europoje administracinėms sienoms, kuriantis vieningai ekonominei bei informacinei erdvei, tautų kultūriniai skirtumai bus tik dar labiau pabrėžiami ir iškeliami. Šie procesai jau dabar pakankamai išryškėję; jie atsispindi Europos Tarybos priimtuose dokumentuose, skatinančiuose išlaikyti ir plėtoti regionų kultūrą. Be to, tai atitinka poreikius tokių pragmatinių veiklos sferų kaip pažintinis turizmas ar kitos poilsio organizavimo formos. Etninės kultūros globa yra kultūros, o ne politikos prerogatyva; tai visiškai priešingas reiškinys nacionalizmui, šovinizmui, fundamentalizmui. Etniniai konfliktai kyla būtent ten, kur tautiškumo raiška represyviai slopinama.
Žodyne – per 3 milijonus šaknų!
Taigi tautinio identiteto ugdymas yra valstybinės reikšmės uždavinys, tai labai aktualus tiek kultūros įstaigų, tiek švietimo sistemos uždavinys. Iš esmės tai tolygu pilietiškumo ir patriotizmo brandinimui. Visuomenės švietimo turinys turėtų jungti tris sandus: gimtąją kalbą, istorinę atmintį ir etninės kultūros žinias. Kalbos, pakeltos į valstybinį rangą, reikalais rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, veikianti pagal atitinkamą įstatymą. Brandos atestatui privalu išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Tačiau viešose erdvėse mirgėte mirga užrašai užsienio kalbomis. Komercinių radijo stočių vedėjai balbatuoja žargonu. Jaunimas tarpusavyje bendraudamas vartoja apie 300 žodžių, – tokie yra sociologų tyrimų duomenys. O lietuvių kalbos, vienos archajiškiausių indoeuropiečių šeimoje, žodyne – per 3 milijonus šaknų! Tad akivaizdžiai skurdiname savo dvasią…
Istorijos bei etninės kultūros žinių plačioji visuomenė turėtų gauti iš žiniasklaidos, muziejinių ekspozicijų ir per masinius kultūros renginius. Materialinio paveldo įstatyminė globa patikėta Valstybinei kultūros paveldo komisijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išties daug padaryta, kad visuomenė geriau pažintų savo tautos ir valstybės istoriją. Praktinius darbus nematerialaus paveldo srityje koordinuoja Lietuvių liaudies kultūros centras, pavaldus Kultūros ministerijai. Regionų etninės kultūros centrai organizuoja tradicines šventes, tautodailės parodas, rūpinasi meno mėgėjų veikla. Šiandien suaugusiųjų žmonių folkloro ansamblių Lietuvoje yra apie keturis šimtus, vaikų – per tris šimtus. Ansambliai dainomis, šokiais, vaidinimais, tautiniais rūbais reprezentuoja etnografinių regionų kultūrą, kaimiškieji – dar ir gyvąją tradiciją. Didžiuojamės kas keletas metų įvykstančia Dainų ir šokių švente, kurios tradicija yra bendra su kaimyninėmis Baltijos šalimis ir įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Jame taip pat įrašytos mūsų kryždirbystės ir kryžių simbolikos bei polifoninių dainų – sutartinių – tradicijos.
Sudarytas veiksmų planas
Kelrodis dokumentas šiuose kultūros baruose – Etninės kultūros plėtros valstybinė programa, apimanti daugelį mūsų gyvenimo sričių. Ją realizuoja valstybės institucijos, apskritys ir savivaldybės, kaimo bendruomenės. Kadangi papildomų valstybės biudžeto lėšų priemonėms įgyvendinti neskiriama, Programos dalyviai jų kasmet turi numatyti savo biudžetuose arba teikti paraiškas programiniam finansavimui. Savivaldybėse vykstanti etninės kultūros veikla yra daugiau ar mažiau koordinuojama, vykdoma tikslingai. Tikslingai – vadinasi, sudarytas veiksmų planas, kuriame išryškinti prioritetai, pasvertos savivaldybių ir valstybės finansinės galimybės
tikslui siekti.
Lėšų panaudojimo efektyvumas labai priklauso nuo specialistų kvalifikacijos. Viena iš didesnių problemų etnokultūros plėtroje – šios srities specialistų respublikoje, deja, rengiama mažai. Apmaudu, kad bemaž visai nuošalyje nuo šio rūpesčio – vidurinė švietimo sistema. Parengta etninės kultūros programa dulka Švietimo ir mokslo ministerijos stalčiuose. Tik vienas kitas mokytojas savo entuziazmu sugeba jaunimui įdiegti pasididžiavimą lietuvybe… Būtų labai pravartu, kad etninės kultūros pagrindų kursą išklausytų visų kultūrologinių ir pedagoginių universitetinių studijų studentai, tarkime, greta kalbos kultūros kurso. Tai būtų esminis indėlis į pilietiškumo ugdymą artimiausios ateities visuomenėje.
