TĘSINYS
Tęsiame pasakojimą apie spaudos draudimo metą Kamajų krašte. Jo gyventojus pasiekdavo knygnešių gabenamos lietuviškos maldaknygės, įvairios knygos bei laikraščiai. Šįkart mūsų kraštiečio Algimanto Jurgio Bučiaus prisiminimai apie knygnešį Konstantiną Narkevičių ir dar vieną krašto šviesuolį Juozą Pavarotniką, kuris už savo kilnius darbus teužsitarnavo varganą 30 Lt pašalpą.
Knygnešio portretas kraštiečio Algimanto Jurgio Bučiaus prisiminimuose
Prisiminimus apie knygnešį K. Narkevičių parašė mūsų kraštietis, inžinierius, literatas, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narys Algimantas Jurgis Bučius. Atsiminimus planuojama publikuoti baigiamoje rengti „Versmės“ leidyklos monografijoje „Kamajai“. Ją norima išleisti dar šiemet ir bendruomenei pristatyti per tradicinę šventę „Kuc Kuc Kamajuos“.
„Man teko tą namą ir prie jo ant suolo sėdintį knygnešį (dažniausiai su žmona) matyti kiekvieną sekmadienį, kai su tėvais ir sese, atvažiavę iš Krylių, kur gyvenome, po šv. Mišių aplankydavome tetą Marytę. Mes visuomet su knygnešiu iš tolo garsiai pasisveikindavome: „Labą dieną.“
Iš arčiau bendrauti su knygnešiu man ir sesei (būsimai architektei, Rokiškio garbės pilietei Elenai Nijolei Bučiūtei) teko tik vieną kartą. Tai buvo 1943 m. birželio mėnesį. Sesuo tuomet buvo baigusi Rokiškio J. Tumo–Vaižganto gimnazijos tris klases, o aš dvi. Per vasarą turėjome parengti namų darbą, kaip praleidome atostogas. Sesė pasiūlė aplankyti knygnešį K. Narkevičių ir pasimatymą su juo aprašyti namų darbe, tuo labiau kad 1944 m. sukako 40 metų nuo spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo. Šiltą birželio rytą pėsti iš Krylių patraukėme į Kamajus. Ėjome trumpesniu keliu (apie 5 km) pro Greviškius. Pas tetą Marytę prisiskynėme bijūnų ir su puokšte nuėjome pas knygnešį. Prisistatyti mums nereikėjo, nes K. Narkevičius mus pažino ir net žinojo mūsų vardus (tikriausiai iš tetos Marytės). Pasakėme apie savo apsilankymo priežastį. Padėkojęs už gėles, jis mus užsivedė į vidų, pasodino prie stalo. Knygnešio žmona atnešė po stiklinę arbatos ir po lėkštelę aviečių uogienės. Pasisvečiavome pas jį apie porą valandų.
Atmenu tik vieną jo pasakojimą. Tada jis gyvenęs Kuosių kaime. Ką tik jo draugas Jonas Vikiras iš Panevėžio jam buvo atgabenęs šūsnį lietuviškų knygų: maldaknygių, kalendorių, laikraščių. Daugumą jų jis laikė dėžėje, paslėptoje kaimyno klojime po šieno prėslu. Tačiau keletą buvo pasilikęs maiše, gausiai prikimštame šieno. Netikėtai į kiemą įjojo žandaras. Pririšęs prie stulpo arklį žandaras atsisėdo ant suolo prie gryčios. Tačiau greit atsistojo pasakęs, kad visą dieną sėdėjusiam ant balno suolas per kietas. Tada Narkevičius atnešė iš priemenės maišą su šienu ir knygomis ir padėjęs ant suolo pasakė: „Dabar sėdėsi kaip karalius ant sosto.“ Žandaras pasidžiaugė, kad jo iškankintas užpakalis pailsės. Ant to maišo žandaras sėdėjęs ilgai. Knygnešys jį vaišinęs naminiu alumi. Apygirtis žandaras kratos tąkart nedaręs, tik pasakęs: „Nekvaršink savo ir kitų galvų knygomis. Matai, jodinėjant visą dieną ir ieškant tų lietuviškų knygų man net subinė įskaudo.“ Tada Narkevičius leptelėjęs: „Bet dėl jų ir ant jų minkštai pasėdėjęs, vėl galėsi joti.“ Tai toks mano vienintelis susitikimas su K. Narkevičiumi ir mano prisimintas autentiškas jo pasakojimas.“
Draudžiamą spaudą platino iš idėjos
J. Pavarotnikas platino slaptą literatūrą, gautą iš Panemunėlio kunigo švietėjo Jono Katelės. Draudžiamą spaudą jam atgabendavo Juozas Matuzas nuo Lyduvėnų, padėdavo sutartoje vietoje miške, netoli Panemunėlio. Žinių apie knygnešį J. Pavarotniką išlikę labai nedaug. Žinoma, kad gimė jis 1871 m. Panemunėlio apylinkėse, vėliau persikraustė į Kamajus. Knygnešių istorijos tyrinėtojas Petras Ruseckas antrajame „Knygnešio“ tome apie J. Pavarotniką rašo: „Šioje apylinkėje daug yra pasidarbavęs, platindamas knygas ir laikraščius. Šį darbą pradėjęs dirbti, turėdamas 15 metų amžiaus, t. y. apie 1886 metus. Literatūrą platinęs ne veltui, bet grynai idėjiniais sumetimais.”
J. Pavarotnikas buvo sukaupęs daug draudžiamos spaudos. Kadangi jis gyveno skurde, turimą literatūrą sunku buvo išsaugoti. Nenorėdamas pakliūti į valdžios akiratį, vengdamas bausmių ir kratų, dalį knygų sunaikino pats.
Nuo 1929 m. gruodžio knygnešiui buvo paskirta 30 Lt mėnesinė pensija. 1905 m. J. Pavarotnikas aktyviai kovojo, kad Kamajuose būtų lietuviška mokykla. O nepriklausomos Lietuvos laikais jis daug metų dalyvavo Kamajų miestelio tarybos veikloje.
Mirė apie 1940 m. Palaidotas Kamajų kapinėse. Miestelyje likęs namas, kuriame gyveno knygnešys.
Vargingi bežemiai
Apie žymųjį kamajietį J. Pavarotniką užsimenama ir 1928 m. sausio 30 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“. Publikacijoje „Knygnešį“ beskaitant“ nagrinėjama socialinė tema – valdžios pagalba knygnešiams, keliamas klausimas, ar knygnešys už savo darbus vertas pašalpos? Ypač tuo metu, „kai vyriausybė už milijonus bankams ir valdininkams namus stato, o knygnešiams menkos pašalpos“.
Slapyvardžiu Kalvių Jonas prisistatęs autorius rašo: „Skaitau „Knygnešio“ II tomą. Kiek čia būta žmonių pasišventimo savo kraštui, tėvynei meilės, kiek jų vargta. Ir vis dėl kitų gerovės. O ko jie užtat susilaukė?
Ar neskaudu pasenusiems knygnešiams matant, kaip mūsų laikais daugelis įvairių ponų lengvai įsigyja dvarus, centrus, o jie, pasenę ir suvargę knygnešiai, nė žemės gabalėlio negauna. Pavyzdys:
J. Pavarotnikas tebegyvena Kamajuose savo menkame namely ir yra visų labai gerbiamas kaip doras ir rimtas žmogus. Jis yra dar nevisai senas, bet labai išvargęs ir menkai bemato, nors ir dabar dirba visuomenišką darbą — yra Kamajų valsčiaus tarybos narys. Skundžiasi, kad parceliuojant dvarus, nedavė jam nė sklypelio žemės (savo nieko neturi). Be to, jam nesmagu, kad vietos nuovados viršininkas dažnai jam grasina už jo neva politikavimą.
Rokiškio krašto muziejaus ir šeimos archyvo nuotr.
Šiandien knygnešiai pamiršti. Jų vargo sumažinimu bent senatvėje nėra kam rūpintis nepriklausomoj Lietuvoj. Jiems pirmoj eilėj reikėtų skirti pensijos ir pašalpos. Ar taip mes dėkingi tiems, kurie pirmieji stojo į kovą už Lietuvą dar tada, kada mūs daugelis apie tai nė nesvajojo? O tokių knygnešių kurie prašo pagalbos dabar, senatvėje, yra nemaža. Pasenę bežemiai, gyvena vargingai, kiti veik badą kenčia, elgetauja (Kajatas Svederskis, Ona Bukniūtė, Ona ir Ieva Urbaitukės, Petras Šeškevičius, Juozas Kalėda, Jonas Kazakevičius, Paulius Kupstas ir kt.).“
Ne žemės ūkio žmogus
Daugiau nei 40 metų knygnešio J. Pavarotniko namuose Kamajuose gyvena jo giminaitė Joana Smalstienė. 1900 m. statytas namas išlikęs beveik toks pat, tik jo išorė kiek paremontuota. Prie sodybos auga daug senų medžių, ypač išsiskiria aukšta liepa. Šiuos medžius kadaise sodino pats knygnešys.
Netoliese esantis didelis kalnas senųjų Kamajų gyventojų tebevadinamas Pavarotniko kalnu. Ant jo kadaise stovėjo malūnas. Šis priklausė knygnešiui, o jo savininkas buvo žymiausias šio krašto malūnininkas. Susimalti miltų čia atvažiuodavo žmonės iš visos apylinkės. Kolūkių laikais malūno girnos sukdavosi vis rečiau, todėl apie 1978 m. jis buvo nugriautas. „Pakalnėje iškasė duobę ir joje palaidojo visas malūno dalis. Kartais pajuokaujame, kad reikėtų atkasti ir pasiimti girnas“, – tarstelėjo pašnekovė.
Moteris pasakojo, jog knygnešys turėjęs du sūnus. Juozas įsikūrė Vilniuje, o Pranas visą laiką gyveno gimtinėje, dirbo Kamajų kolūkio vyriausiuoju buhalteriu. Šiuo metu Onuškyje gyvena Prano žmona Aleksandra Pavarotnikienė, Rokiškyje – judviejų sūnaus Jono šeima.
„Giminaičiai pasakojo, jog J. Pavarotnikas buvo ne žemės žmogus, šiek tiek kitoks nei dauguma kaimiečių. Jis mėgo knygas, jas platino, buvo susikonstravęs radiją, domėjosi, kas vyksta tolėliau nuo namų. Už tai retsykiais ant vyro supykdavo jo žmona Anelija Žlibaitė-Pavarotnikienė“, – pasakojo J. Smalstienė.
Ji daug metų dirbo Kamajų kultūros namuose, užsukdavo į vietos biblioteką, tačiau sovietmečiu nei šeimos nariai, nei vietos gyventojai apie knygnešystę nepasakojo. Pasak J. Smalstienės, per vieną kolūkio specialistų susibūrimą apie 1976-uosius žmonės prisiminė, jog Rūdžių gatvė, kurioje ji gyvena, maždaug 1935 m. buvo pavadinta J. Pavarotniko vardu, taip siekiant įprasminti jo indėlį. Sovietiniais metais ji pervadinta Rūdžių gatve.
