Kamajų krašto knygnešys Juozas Balbata: „Būkit linksmi – ilgai gyvensit“

Juozas Balbata – dar vienas Kamajų krašto knygnešys, Tilžėje išleistas lietuviškas knygas slapta nešęs į Lietuvą. Už tai buvo du kartus sučiuptas, tačiau sugebėjo išsipirkti. Visą gyvenimą pašventęs knygnešystei, tikėjimui, koplytėlių įrengimui ir priežiūrai, J. Balbata sulaukė garbaus amžiaus, o paklaustas ilgaamžiškumo paslapties sakydavo: „Būkit linksmi – ilgai gyvensit.“

„Aš jums oraciją pasakysiu“

J. Balbata gimė 1851 m. Minčiūnų kaime. Sugebėjo išmokti tik skaityti, o rašyti – ne. Bendraamžiai pasakojo, kad draudžiamą spaudą jis laikė lentynose tarp dvigubų namo sienų. Norėdamas išsaugoti lietuviškas knygas, jas slėpė Minčiūnų miško pušies drevėje.

Duokiškio krašto kraštotyrininkei, pedagogei Irenai Janukėnienei senieji kaimo gyventojai apie J. Balbatą pasakojo kaip apie nuoširdų, mėgstantį kalbėti, pasakoti žmogų. „Skaitė religinio turinio knygas, žurnalus, atnešdavo žmonėms maldaknygių, rožančių, šventųjų paveikslėlių. Mėgo skaityti laikraščius. Spauda dalindavosi su kaimynais, giminėmis. Vakarais kaimynai rinkdavosi jo troboje, kur skaitydavo knygas,  laikraščius, klausydavosi jo pasakojimų apie keliones. J. Balbata mėgdavo kalbėti jaunimo gegužinėse, susirinkimuose. Jis sakydavęs: „Aš jums oraciją pasakysiu.“ Vieni pagirdavo jį už tai, kiti pasijuokdavo“, – rašė I. Janukėnienė prisiminimuose „Knygnešys Juozas Balbata“, publikuotuose Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos leidinyje „Rokiškio krašto knygnešiai“.

Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto paveldo tyrėjas Kazys Misius archyvuose rado duomenų apie J. Balbatos veiklą: „Kartą apie 1891 m. Panevėžio geležinkelio stotyje jam lipant į vagoną, atsijuosė diržas ir iš užančio pabiro knygos. Matyt, žmones stebėjęs policininkas pribėgo prie J. Balbatos, liepė surinkti visas knygas ir eiti su juo. Einant siaura Panevėžio gatvele J. Balbata policininkui pasiūlęs kelis sidabrinius rublius. Šis liepęs mauti po velnių, bet kita gatve, kad nepamatytų pristavas. Taip už kyšį ištrūkęs su visomis knygomis.“ Apie tai mokslininkas rašo straipsnyje „Lietuviškos spaudos draudimo metai Kamajų apylinkėse“, kuris bus publikuojamas „Versmės“ leidyklos monografijoje „Kamajai“.

Knygnešio pensiją – skurdžiau gyvenantiems

Apie J. Balbatą rašė ir Duokiškio pradinės mokyklos mokytojas P. Indriūnas. Jo tėvams J. Balbata atnešdavo lietuviškos spaudos, kurią slėpdavo bičių avilyje. Knygnešio leidiniai pasiekdavo Minčiūnų, Gudiškio, Tylenių, Duokiškio, Vainaikių, Trumponių ir kitų aplinkinių kaimų žmones.

Knygnešys turėjo 10 ha žemės, išsikėlęs į vienkiemį dar daugiau – 14 ha, tačiau jos nedirbo, o nuomojo. Šeimos nesukūręs J. Balbata laikė karvę, vištų, pats gaminosi valgyti, kepdavo duoną, slėgė sūrį, mušė  sviestą. Mėsos valgydavo rečiau, nes pripažino vegetarišką mitybą: sriubas virė iš vaisių, daržovių. Jo sode augo daug riešutų, kurių vaisių pakakdavo iki pavasario.

Dalis Lietuvos knygnešių skundėsi per maža pašalpa, o J. Balbata, kraštotyrininkės I. Janukėnienės duomenimis, buvo dosnus: pinigų, maisto produktų ar savo sodo gėrybių duodavo neturtingiems žmonėms. Jei kuris pamiršdavo skolą, tuomet knygnešys sakydavo: „Biednas, ką čia jo beprašysi grąžinti.“

Knygnešiui valstybė skyrė 50 litų pensiją, bet tokios didelės sumos jis atsisakė. „Aš turiu žemę, karvę. Yra daug biednesnių žmonių už mane. Skirkit daugiau jiems“, – tokius J. Balbatos žodžius prisiminimuose užrašė pedagogė I. Janukėnienė. Daugumai knygnešių valstybė skirdavo 50 litų mėnesinę pensiją, o J. Balbata sutiko gauti tik 20 litų.

Piligrimas

J. Balbata save vadindavo piligrimu. Būdamas labai pamaldus, jis dalyvaudavo ne tik aplinkinių kaimų bažnyčiose pamaldose, bet pėsčiomis pasiekdavo net Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Vilnių.

Jam buvo svarbu jaunajai kartai papasakoti savo krašto istoriją, papuošti aplinką. „Jis sakydavęs, kad ant kalnelio, kur dabar yra Minčiūnų kaimo kapai, buvę palaidoti milžinai, ten senovėje augęs gražus miškas. Taip jam pasakoję seneliai. Akmenis kapams apmūryti rinko iš laukų. Jų atveždavo kaimo žmonės, kai važiuodavo iš darbų namo. Kai nebepajėgdavo akmenų pakelti, prašydavosi talkos. Kapus apmūrijo akmenine siena, pastatė dvi koplytėles. Ant jų viršaus iškėlė gražius metalinius kryžius – saulutes. Didesnėje koplytėlėje patalpino iš Vilniaus atsivežtas šventųjų statulėles, kryžių su nukryžiuotojo Jėzaus atvaizdu. Čia Minčiūnų, Geisčių, Jurkiškio kaimų žmonės meldėsi gegužinių pamaldų metu. Kapus ir koplytėles visą laiką prižiūrėjo, kol dar jėgos leido“, – atsiminimuose rašo kraštotyrininkė I. Janukėnienė.

Iki šiol Minčiūnų kapinaitėse išlikusi J. Balbatos mūryta koplytėlė, jos viduje – medinis kryžius, o bokštelį tebepuošia Jėzaus Nazariečio medžio skulptūra. J. Balbatos meistriškumą liudija gražūs akmens ir plytų mūro kapinių vartai, jų stulpai ir bokšteliai, kuriuos puošia mediniai šventųjų ir angelų medžio drožiniai. Tikėtina, kad juos išdrožė pats J. Balbata. Kaimo gyventojai pasakoja, jog jis daug metų užsiėmė drožyba: mėgo iš medžio kurti kryželius, dėžutes, paveikslų rėmus.

Knygnešys mirė 1940 m. kovo 2 d., sulaukęs beveik 90 metų. Palaidotas Minčiūnų kaimo kapinaitėse. Ilgaamžis  mėgo sakyti: „Linksmi būkit – ilgai gyvensit“. Šiemet minimos 165-osios J. Balbatos gimimo metinės. Pasak Duokiškio kultūros centro administratorės Giedrės Dagienės, jau tradicija tapo žymių žmonių sukaktis paminėti per didžiausią kaimo šventę „Duokiškio baladės“, kuri planuojama liepos 23 d.

Kiti krašto šviesuoliai

Kraštotyrininkas Kazys Misius publikacijoje „Lietuviškos spaudos draudimo metai Kamajų apylinkėse“, parengtoje „Versmės“ leidyklos monografijai „Kamajai“, mini šiuos lietuviškos spaudos platintojus: kunigą Juozapą Gauduševičių (Gaudėšių), Rozaliją Boguslauskienę, Igną Starkų, Kazimierą Šukį, Emiliją Pranckūnienę (Franckūnienę), Antaną Smolskį, Joną Čerškų (Čerskį), Joną Jurkštą, Joną Tuskenį, Izidorių Matuzonį, Juozą Paknį.

Knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“ rašoma apie Konstantiną Vilį iš Salų, palaikiusį ryšius su kunigu J. Katele, knygnešiu J. Pavarotniku, taip pat apie Marijoną Vilytę Malvinienę iš Taraldžių, kuri daugiausia spaudą platino Panemunėlio krašte.

Rokiškio krašto muziejaus ir D. Zibolienės nuotr.