Rokiškio krašto muziejaus fonduose saugomi karinio-patriotinio auklėjimo spaudiniai – Pavasarininkų draugijos, „Jaunosios Lietuvos“, Šaulių sąjungos atsišaukimai, pranešimai, aplinkraščiai, potvarkiai – atspindi tarpukario Lietuvos visuomeninių organizacijų idėjas, darbus, siekį auklėti jaunimą patriotizmo dvasia, vienyti šalį. Daug dėmesio šauliai skyrė spaudai, organizavo jos platinimo talkas, kvietė savo narius į žurnalistikos kursus.
Pavasarininkai įsteigė liaudies universitetą
Vienas seniausių leidinių, saugomų Rokiškio krašto muziejaus fonduose, apie tarpukario Lietuvos visuomenines organizacijas – 1925 m. liepos 3–5 d. Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ pirmojo Aukštaičių-Pavasarininkų kongreso rengimo komiteto kreipimasis „Jaunime“. Jame džiaugiamasi tėvynės laisve ir nepriklausomybe: „Daug aukų sudėjome atvadavimui; daug tėvynę mylinčių jaunuolių, nei kieno neverčiami, ant tėvynės aukuro paaukavo tai, kas žmogui brangiausia – paaukavo gyvybę. <…> Atliktas didelis darbas – atvaduota Tėvynė, sukurta Valstybė.“ Pavasarininkų organizacija jaunimui primena, kad jo laukia „kultūros, švietimosi, savęs lavinimo darbas“, o to siekti galima „Pavasario“ jaunimo sąjungoje, kuri jau vienija per 40 tūkst. narių. Pavasarininkai jaunimui tobulėti buvo įsteigę liaudies universitetą, suaugusiųjų gimnaziją, organizuodavo vakarinius kursus, paskaitas, kongresus.
Kviečiant įsilieti į Pavasarininkų organizaciją bendromis jėgomis dirbti „Dievui ir Tėvynei“ žadama sukurti laimingą ateitį, antraip jaunimas atsiliks „nuo viso kultūrinio gyvenimo ir visuomenės gyvenime jokios reikšmės neturėsi“.
(Citatų kalba netaisyta – aut. past.)
Kongrese – eitynės su fakelais
Aktyvi jaunuomenė 1927–1940 m. buvo kviečiama jungtis į organizaciją „Jaunoji Lietuva“. „Tautinei jaunuomenei organizuotis buvo nemaža kliūčių, bet tos visos kliūtys nugalėtos. Tas reiškinys parodo, kad jaunalietuvių pasirinktoji tautinė idėja nėra gyvenimo aplinkybių iššaukta, bet ji glūdi lietuvio sieloje ir yra kilni“, – rašoma spaudinyje „Visi į jaunalietuvių kongresą“, kviečiantį jaunimą 1933 m. rugsėjį dalyvauti pirmajame Šiaulių apskrities jaunalietuvių kongrese. Programoje numatyta iškilminga eisena su fakelais prie Sukilėlių kalnelio, žuvusiųjų už tėvynę pagerbimas, pamaldos, iškilmingas posėdis, rankdarbių parodos atidarymas, sporto šventė su futbolo rungtynėmis, gimnastikos, lengvosios atletikos varžybomis, kultūrinėje programoje – keturių veiksmų drama „Pasmerktasis“.
Pafrontės šaulių kova švelnumu, kultūringumu
Senuosiuose Lietuvos šaulių sąjungos leidiniuose daug dėmesio skiriama Vilniaus krašto okupacijai. 1930 m. lapkričio 31 d. buvo parengtas Šaulių sąjungos XIX rinktinės Varėnos šaulių būrio kreipimasis į organizacijos narius „Broliai lietuviai!“ Jame rašoma: „Lenkų plėšrusis aras dar tebedrasko Lietuvos kūną anapus demarklinijos. Mūsų spauda jau kelinti metai kelia aikštėn Vilniaus ir okupuotosios Lietuvos klausimą ir rengia tautą jos atvadavimui. Bet ir okupantai nesnaudžia: jie stiprina strateginius punktus pademarklinyje. Varėnos geležinkelio stotį sujungė su Lyda karo reikalams pritaikintu plentu. Varėnos ir Valkininko stočių rajonuose stato kareivines ir laiko kariuomenę. Žodžiu, kiek įmanydami, stiprina „savo“ sieną okupuotoj Lietuvoj. Toks lenkų poelgis verčia ir mus smarkiau sukrusti. Todėl mes, pafrontės šauliai, kviečiame visus nenusiminti tokia lenkų strategija, bet visi petys į petį aktyviai stoti į kovą.“ Minėtame dokumente priešintis okupantams kviečiama ne su ginklais rankose, o švelnumu, kultūringumu.
Šauliai skatinami aukoti lėšų, iš prakaitu uždirbtų centų statyti tautines kultūros tvirtoves – šaulių namus, nes „į mūsų kultūros židinius, lietuviškas mokyklas ir šaulių namus, kaip į uolas turės subyrėti priešų ginklai ir išnykti lenkų galybės „aureolė“ <…> Kadangi šaulių namai (250 metrų atstumo nuo demarklinijos) stovės fasadu į okupuotą Lietuvą, tai jie lenkams primins, kad lietuvių tauta ne žodžiu, bet rimtu darbu rengiasi Vilnijos atvaduoti“.
Nors Varėna tarpukariu buvo neturtingas kraštas, tačiau šauliams pavyko įgyvendinti savo idėją – 1933 m. šaulių namuose įvyko įkurtuvių iškilmės. Pastatas su šoniniais bokšteliais ir staugiančio vilko skulptūra turėjo priminti okupantams, kad Lietuvos jaunimas tęs kovą dėl Vilniaus krašto.
Aukos Kriaunų šaulių namams
Ne visi šaulių planai buvo įgyvendinti. Rokiškio krašto muziejaus fonduose išlikęs loterijos, 1933 m. spalio 1 d. vykusios Kriaunų pradžios mokykloje, bilietas. Lošimo pelną žadėta skirti šaulių organizacijos Rokiškio rinktinės Kriaunų būrio namams statyti. Tuomet būrio valdybai vadovavo K. Aleksiejus, iždininku buvo St. Jarmala, o sekretoriumi – T. Sabaliauskas. Biliete išvardyti stambesni laimėjimai: geras arklys, „drapakai“, plūgai, laikrodžiai, radijo aparatas, albumas, knygos, paveikslai, o laiminguosius loterijos laimėtojus žadama paskelbti „Trimito“ laikraštyje.
Tačiau nei Kriaunų krašto garbaus amžiaus žmonės, nei Šaulių sąjungos veiklą Rokiškio rajone nagrinėję muziejininkai neatmena, kad šiame miestelyje būtų pastatyti ir veikę šaulių namai. „Kriaunų bažnyčios senojoje klebonijoje buvo labai daug senų dokumentų. Iš jų galima spręsti, kad tarpukariu Kriaunose virė gyvenimas, aktyvūs buvo parapijos žmonės, kunigai, jaunimas būrėsi į šaulių, pavasarininkų organizacijas, tačiau apie šaulių namus neteko girdėti. Gal lėšos buvo renkamos Obelių šaulių namams, esantiems netoliese?“ – svarstė Kriaunų kultūros centro administratorė Vita Mačiulienė.
Šauliai aukas rinko ne tik jų namams, bet ir sanatorijoms statyti. Rokiškio muziejaus fonduose išlikęs 1934 m. kreipimasis į visus šaulių būrius „Statykime šaulių sanatoriją“. Sveikatingumo pastato Birštone statyba vadinama „visų šaulių gyvu reikalu“, prašoma kiekvieno nario prisidėti vienkartiniu mokesčiu – ne mažesniu nei 40 centų, organizacijos nariams žadama galimybė sanatorijoje už mažą atlyginimą pagyventi ir pasigydyti.
Atgijo nepriklausomam gyvenimui
Šaulių sąjungos Tautinio auklėjimo ir propagandos skyrius nuolat rengė paskaitas, kuriose rašė svarbiausiomis temomis. Pirmojoje paskaitoje, išleistoje 1932 m. balandį, ieškoma atsakymo į klausimą „Kokie mes turime būti?“ Jo įžangoje prisimenama garbinga praeitis: „Lietuvių tauta atgijo nepriklausomam gyvenimui. Tai milžiniškos reikšmės įvykis.<…> Ne vienas ateitį numatąs šeimos tėvas, jei jis nori patikrinti savo vaikams lengvą gyvenimą ateity, neišmėtys ūkio gėrybių į šalis, o jungs jas į vienetą, kad tas vienetas jo ainiams būtų stiprumo ir pastovaus gyvenimo šaltinis. Senovėj lietuvių tautos tėvai – kunigaikščiai jungė Lietuvai žemes, nes numatė Lietuvių tautai ateitį, kurdami didingą dabartį. Šiandien iš didingos Lietuvos žemių, kurios jai priklausė prieš 500 metų, beliko mažutė dalelė ir mums teliko tik praeities laikų garsas ir garbė.“
Šauliams tuomet aiškinta, kad Lietuva dėl ilgametės vergijos yra suvokietėjusi ir sulenkėjusi, tačiau, pakilusi iš karo griuvėsių, net didžiausius priešininkus įtikino, kad ji reikalinga kultūringam pasauliui, kad ji nori ir pasiryžusi būti laisva. Beveik prieš aštuonis dešimtmečius šauliams buvo taip aiškinama apie santykius su kitataučiais: „Tauta yra didelė šeima. Mes jos nariai. Kiekvienoj šeimoj vaikai gerbia tėvus, jaunieji vyresnius. Tai yra dėsnis, be kurio būtų neįmanoma sukurti šeimą.<…> Žmonės įvairių šeimų – tautų yra jungiami bendrų interesų – ūkio, prekybos ir kitose srityse ir atvirkščiai, juos skiria tų interesų priešingumas. Šiandie, kada gyvenimas labai komplikuotas ir tautų bendravimas yra labai išplėtotas, mums ne vis vien kas darosi toli už mūsų valstybės sienų. Jei kokie neigiami apsireiškimai įvyksta vienoj valstybėj, jie nelyginant ratai vandeny įmetus akmenėlį, tolydžio slinkdami į priekį pasiekia visus krantus – visas tautas. Įvairiarūšėj pasaulio tautų šeimoj tik tos tautos nepriklausomos, kurios suprato savo tautišką pašaukimą.“
Stipriausias ginklas – žmogaus valia
1935 m. gegužę Kariuomenės su visuomene susiartinimo dienos proga Tautinio auklėjimo ir propagandos skyrius išleido dvyliktą paskaitą „Ar reikia mums ginkluotis?“ Ją parengęs pulkininkas leitenantas Pažemeckas tikina, kad „žodžiu „ginklas“, „ginkluotis“ norime išreikšti visokias priemones, kurios padėtų mums atsispirti išoriniams pavojams. Tos priemonės gali būti dvasinės ir medžiaginės. Stiprūs ir galingi yra matomi ginklai – patranka, šautuvas, durtuvas. Bet dar stipresnis nematomas ginklas – žmogaus valia, drąsa, ryžtingumas“. Minėtame dokumente Lietuvos situacija tuo metu vertinama kaip ypač nepalanki: vienas kaimynas užgrobęs trečdalį Lietuvos ir sostinę Vilnių, kitas „kasdien siunčia grūmojimus ir tyko Klaipėdos“.
Šaulių sąjunga kvietė organizacijos narius lankyti žurnalistikos kursus ir mokytis bendradarbiauti su spauda taikos bei karo metu.
Į klausimą, ar tokia maža valstybė kaip Lietuva gali kai ką nulemti tarptautinėje santvarkoje, ar yra prasmės ginkluotis, pulkininkas leitenantas Pažemeckas atsako: „Pavojingiausia yra tiek tautai, tiek ir atskiram individui, piliečiui, sėdėti ir nieko neveikti. Tai būtų tiesus kelias in pražūtį, nes tai priešinga gamtos dėsniams. Kas nori gyventi – turi dirbti, kovoti, gintis nuo pasikėsintojų. <…> Mūsų nepriklausomybės istorija tai patvirtina. Argi, neturėdami realios pajėgos – mūsų narsiųjų savanorių kariuomenės, būtume atgavę nepriklausomybę? Taigi tik savo jėgomis reikia pasitikėti. Narsiam ir Dievas padeda, – sako patarlė.“
1936 m. balandžio 20 d. Šaulių sąjungos Kultūros ir švietimo skyriaus parengtoje paskaitoje Nr. 15 „Vaižgantas – Lietuvos šaulys visą savo gyvenimą“ rašoma apie vieną veikliausių organizacijos narių kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą. Leidinys išleistas prabėgus trejiems metams po didžio lietuvio, kunigo J. Tumo-Vaižganto mirties, jo biografija pateikiama šauliams kaip pavyzdys mokytis gyvenimo ir darbų.
Dovana – tautiniai drabužiai ir revolveris
Šaulių organizacija didelę reikšmę teikė spaudai, organizuodavo jos platinimo talkas. Tuo siekta, kad visus Lietuvos kampus, kiekvieną pirkią lankytų žurnalas „Trimitas“ ir kiti sąjungos leidiniai. 1931 m. spalio 15 d. aplinkraštyje, skirtame šaulių būrių, rinktinių valdyboms ir jų vadams, rašoma: „Teisybė, šaulių spaudos talkos darbas yra sunkus, reikalauja daug atidumo ir lankstumo, bet šauliai, pripratę dirbti didelius organizacinius darbus, ir moka visus sunkumus nugalėti. Jau treti metai iš eilės vykdoma spaudos talka ir matome jos gerus vaisius.“
Aplinkraštyje užsimenama ir apie klaidas: 52 šaulių būriai neatsiskaitė už ankstesniais metais išplatintą spaudą, o taip atsitiko todėl, kad knygos, kalendoriai buvo išdalinti platintojams, tačiau nesuregistruoti, nesutvarkyti atskaitomybės dokumentai. Pasikeitus valdyboms, atėję nauji žmonės „nesurado pradžios ir galo“. Todėl spaudos talkos vykdytojais siūloma parinkti tokius šaulius, kurie „vietoje turi gerą vardą ir moka tą darbą atlikti taip, kaip to reikalauja geras šaulio vardas ir jo garbė“.
Šaulių sąjunga 1932 m. savo nariams siūlė užsisakyti žinomiausią ir ištikimiausią draugą „Trimitą“. Šaulei, surinkusiai daugiausia žurnalo prenumeratorių, redakcija skyrė dovaną – tautinius drabužius, o šauliui – revolverį su užrašu „Vilniaus žygiui“. Be to, aktyviausiems platintojams redakcija suplanavo dar apie šimtą įvairių dovanų. Knygas, laikraščius, kalendorius platinantys šauliai už darbą gaudavo atitinkamą nuošimtį. Šaulių sąjungos vadovybė buvo įsitikinusi, kad jų leidinys „Trimitas“ stiprina organizacijos narių dvasinius ryšius, padeda siekti naujų laimėjimų. „Nusiskundimai, kad „Trimitui“ išsirašyti nėra pinigų, negali būti pateisinami, nes per metus sutaupyti 5 litus arba per dieną 10–12 centų „Trimito“ prenumeratai nesudaro ypatingų sunkumų, reikia tik noro, aiškaus ir tvirto nusistatymo“, – organizuojant spaudos platinimo talką rašė pulkininkas leitenantas Kazitėnas.
Net 40 tūkst. tiražu planuota išleisti 1932 m. šaulių leidinį „Mūsų kalendorius“. Jame žadėta publikuoti straipsnius apie moterų tautinius drabužius, juridinius ir sveikatos patarimus, taip pat praktiškus patarimus šauliams, ūkininkams. Platintojai žadėjo, jog kalendoriuje spalvotu viršeliu turi tilpti ir beletristika, ir juokai, ir turgus, ir kita pati įvairiausia informacija.
Šaulių spaudos platintojai siūlė įsigyti tris knygas. Viena jų – A. Žemaičio atsiminimų ir pergyvenimų rusų priespaudos laikais ir kovojant su lenkais knyga „Priešui ir Tėvynei“. Apie Vlado Andriukaičio knygą „Kovų aidai“ aplinkraštyje rašoma: „Rinkinys apsakymų iš kovų dėl nepriklausomybės, iš lietuvių judėjimo baudžiavos, spaudos draudimo ir vokiečių okupacijos laikų.“ Petro Babicko apysakos iš kovų dėl nepriklausomybės „sugulė“ į knygą „Vakar“. 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais – šauliams buvo siūloma įsigyti ne tik laikraščių, žurnalų, bet ir paveikslo „Žalgirio kautynės“ kopiją, kainavusią 10 litų. Kautynių, vainikavusių Vytauto Didžiojo žygius, vaizdas galėjo puošti šaulių būstines ar nario namų interjerą.
Šaulių organizacija, pripažinusi, jog spauda jų laikais „virto didžiausia galybe, civilizacijos ir kultūros augintoja, tautos bei valstybės stiprintoja“, skatino savo narius dalyvauti jos darbe. 1933 m. kovo 20 d. šaulių būriams buvo išsiuntinėta informacija apie žurnalistikos kursus. „Spaudos bendradarbiui nepakanka vien mokėjimo rašyti. Reikia dar žinoti kas kada ir kaip rašyti. Reikia mokėti pastebėti įvykius, juos įvertinti ir atitinkama forma daryti pranešimus.<…> Apie šaulių gyvenimą, jų tikslus ir siekimus reikalinga nuolat informuoti visuomenė per visus laikraščius, kaip laikinojoj sostinėj, taip provincijoj, taip pat per užsienio lietuvių spaudą“, – tokie tikslai buvo keliami būsimiems kursų klausytojams. Jiems žadamos paskaitų knygos, žodynai, praktikos darbai, papildomai paskaitų ciklas „Šaulio laikraštininko uždaviniai taikos ir karo metu“. Kursų trukmė – 6 mėnesiai, mokestis – 60 litų.
Šliejasi prie Joninių
Lietuvos šaulių sąjungos Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Rokiškio Leonardo Grigonio-Užpalio šaulių 9-osios kuopos vadas Algis Veikšys prenumeruoja žurnalą „Trimitas“, naujausias žinias apie organizacijos veiklą jis skaito internetiniame jos puslapyje. „Nemačiau Rokiškio muziejuje saugomų šaulių leidinių, net nežinojau, kad tokių yra. Reikėtų pavartyti, pasidomėti organizacijos veikla tarpukariu, buvusiais renginiais, mokymais, šventėmis“, – sakė A. Veikšys.
Susibūrę rajono jaunieji šauliai Juodupėje, Pandėlyje, Obeliuose, Kamajuose tvarko laisvės kovotojų kapus, atstatė Plunksnočių partizanų bunkerį, organizuoja ir dalyvauja sąskrydžiuose, šaudymo varžybose, įvairiuose mokymuose. A. Veikšys bando atgaivinti Šaulių sąjungos tradiciją su visuomene švęsti Jonines. „Dabartiniuose kalendoriuose birželio 27-ąją minima Šaulio diena, tačiau tarpukariu ji būdavo švenčiama per Jonines. Nors kalendoriuje įvyko rokiruotė, tačiau norėtųsi, kad šauliai įsilietų į Joninių tradicijas“, – sakė A. Veikšys. Anot jo, penkerius metus iš eilės per Jonines prie Rokiškio ežero jaunieji šauliai organizuoja sporto varžybas, įvairias atrakcijas, sukrauna laužą varduvininkams.
Aktyvus organizacijos narys negirdėjo apie kadaise neva buvusius šaulių namus Kriaunose. Organizacija savo namus buvo pastačiusi Rokiškyje ir Obeliuose. Rokiškio šaulių namai buvo perduoti valstybei, rekonstravus pastatą jame įsikūrė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klientų aptarnavimo skyriaus Rokiškio poskyris.
1937 m. Obeliuose pastatyto šaulių namo likimas nežinioje. Mat pastatas negyvenamas, apleistas, išdaužytais langais, sulaužytomis durimis, kiauru stogu. Griūvantis namas kelia pavojų aplinkiniams, nes po jį laksto vaikai, keletą kartų buvo uždegtas. Šaulių sąjungos vadovybė neapsisprendžia, ką su pastatu daryti: jo remontuoti nebeįmanoma, todėl siūloma nugriauti ir statyti naują, tačiau lėšų tam nėra.
