Audros kaimą (Jūžintų sen.) išgarsino Juozas Petrulis (1876–1958) – žinomas knygnešys, į Lietuvą iš Prūsijos gabenęs draudžiamą literatūrą. Jo meilė gimtajai kalbai atsispindėjo ir aktyvia visuomenine veikla: užsienyje gyvenančių lietuvių skatinimu burtis į draugijas, puoselėti lietuvybę. Žymiojo kraštiečio atminimą saugo Ragelių biblioteka, jį primena gimtuosiuose namuose likusios knygos, daiktai. Knygnešio dieną Ragelių kapinėse J. Petrulio kapas sužysta gėlėmis.
Knygnešiavo vienerius metus
J. Petrulis gimė 1876 m. kovo 18 d. Audros kaime. Tai buvo spaudos draudimo laikotarpis, tad ir būsimam knygnešiui teko mokytis iš elementorių, slapta atgabentų iš Tilžės į Lietuvą. Mokydamasis Rygos (Latvija) gimnazijoje J. Petrulis dalyvavo šiame mieste gyvenusių lietuvių visuomeninėje veikloje, dirigavo lietuvių chorui. Čia užsimezgė jo draugystė su lietuvybės skleidėju knygnešiu Liudviku Jakavičiumi (1871–1941).
1898 m. J. Petrulis nuvyko į Tilžę ir slaptai pargabeno į Rygą didelį maišą lietuviškos spaudos. Tėvo biografiją tyrinėjęs knygnešio sūnus Jokimas Petrulis straipsnyje „Juozas Petrulis – Lietuvybės žadintojas“, publikuotame 1999 m. išleistoje knygoje „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“, rašo: „Nors J. Petrulis priklauso knygnešių gvardijai, reikia paminėti, kad jo tiesioginis knygnešiavimas, t. y. knygų gabenimas iš Prūsijos per sieną, truko vienerius, t. y. 1898-uosius, metus. Jų pradžioje, lietuvių policininkų perspėti apie būsimus areštus, iš Rygos skubiai pasitraukia veiklesni lietuviai (studentai Vincas Mišeika, J. Petrulis ir kt.), platinę lietuvišką spaudą. J. Petrulis su kamajiškio Vilučio pasu atsiduria Mažojoje Lietuvoje. Trumpai dirbo aušrininko Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose (Pagėgių sav.), gabeno lietuvišką spaudą į Tėvynę ir Rygos lietuviams. Mūsų šeimoje ypač įsiminė pasakojimas apie tai, kaip geležinkelio stotyje rusų žandarmerijos karininkai J. Petruliui paslaugiai tampė lagaminus su lietuviška spauda. Suprantama, kad jie negalėjo nieko įtarti: Petrulis puikiai kalbėjo rusiškai, buvo palyginti išvaizdus, aristokratiškų manierų, rūkydavo brangesnius papirosus, vaišindavo rusų damas ir žandarmerijos karininkus – taigi atrodė tarsi jaunas „rusų inteligentas“. Toks jo elgesys, aišku, buvo drąsus, bet kartu ir rizikingas. Jis vadovavosi Makiavelio principu – kovojant už savo tautos laisvę reikia būti ir liūtu, ir lape.“
Lozanos universitete atsirado lietuvis
Gyvendamas pas aušrininką M. Jankų, knygnešys J. Petrulis susipažino su Vydūnu, kitais lietuvininkais, aktyviais savo gimtosios kalbos puoselėtojais. Tais pačiais metais išvyko į užsienį, mokėsi Šveicarijos Ciuricho, Freiburgo, Berno, Lozanos ir Ženevos universitetuose. Studijuodamas jis aktyviai dalyvavo lietuvių studentų įvairių draugijų veikloje, būrė akademinį jaunimą, puoselėjo lietuvybę. Būtent Šveicarijoje buvo įkurtos pirmosios pasaulyje lietuviško akademinio jaunimo draugijos, vėliau vadinamos korporacijomis. Bendraudamas su kunigais, ypač artimai su Jurgiu Daugirdu, susipažinęs su būsimu arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, J. Petrulis pasiūlė įkurti draugiją „Rūta“.
Tame pačiame Jokimo Petrulio straipsnyje apie tėvą rašoma: „Lozanos universitete vieną 1903-iųjų vasaros dieną Juozas Petrulis ilgai kalbėjosi su rektoriumi, kuris niekaip nesutiko jo įregistruoti lietuviu. Galiausiai jaunuolis, rodydamas į kieme esantį Adomo Mickevičiaus biustą, tiesiai paklausė rektoriaus: „Ar Adomas Mickevičius taip pat buvo rusas?“ Tik po šio klausimo rektorius padarė kompromisą ir Petrulį įmatrikuliavo de Lithuanie. Taip 1903 m. Lozanos universitete atsirado lietuvis ir žodis „Lietuva“.
Ne tik varganas klajoklis
Studijuodamas Paryžiaus Sorbonos universitete J. Petrulis lietuvaičius studentus subūrė į draugiją „Lithuania“, siekė, kad ši organizacija apjungtų visas užsienio lietuvių draugijas. „Lithuania“ narys garsus lietuvių skulptorius, grafikas Petras Rimša knygoje „Petras Rimša pasakoja“ prisiminė: „J. Petrulis ir man buvęs šviesos žiburys, kad Piotr Rymsza visa dvasia tapo Petru Rimša, turiu ačiū pasakyti tam varganam klajokliui. <…> Visuomet tokiam neramiam. Jis labai gražiai veikė visą Lithuanią.“
Apie savo kraštietį J. Petrulį, jo gebėjimą skatinti nacionalinius jausmus rašė ir profesorius, žymus teisininkas, Lietuvos atstovas tarptautiniame Hagos tribunole Mykolas Riomeris (1880–1945), gimęs ir augęs Bagdoniškyje (Kriaunų sen.). Mindaugo Maksimaičio ir Onos Ruželytės veikale „Mykolo Riomerio gyvenimas ir veikla“ cituojami profesoriaus žodžiai atskleidžia jo sąsają su J. Petruliu: „Ačiū – Tau, Juozai Petruli, už šitą darbą man! Jei kas mano gyvenime buvo ar bus padaryta naudingo ir gero Lietuvai, tai yra ne tik mano, bet ir Tavo nuopelnas, mano drauguži! Aš negaliu išreikšti čia Tau mano dėkingumo.“
Gyvendamas Škotijoje J. Petrulis redagavo lietuvių laikraštį „Laikas“. 1907 m. grįžęs į Vilnių aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos dailės draugiją. Tačiau aktyvią visuomeninę veiklą nutraukė privaloma tarnyba carinėje armijoje Tbilisyje grenadierių pulke. Dėl prastos sveikatos iš kariuomenės demobilizuotas, trumpam grįžo į Lietuvą, o visuomeninę veiklą atnaujino Rygoje, redagavo laikraščius „Rygos garsas“, „Rygos naujienos“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje slapyvardžiu Audra arba Benediktas Audra.
Motina pasakojo apie liaudies dainių Strazdelį
Grįžęs į Rokiškį, J. Petrulis dirbo įvairiose kultūros organizacijose. Jo iniciatyva buvo įkurtos Kaišiadorių ir Rokiškio gimnazijos. J. Petrulis buvo poliglotas: be gimtosios lietuvių, mokėjo latvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų kalbas, dar buvo pramokęs švedų ir jidiš (iš visų žydų kalbų geografiškai plačiausiai paplitusią kalbą). Mokslus studijavo aštuoniuose Europos universitetuose.
Pagarbą tėvynei ir savai kalbai jam galėjo išugdyti tėvai, seneliai. Jo gimtinės seklyčią puošė ne tik šventųjų, bet ir Tado Kosciuškos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gvardijos kario portretai. Sūnus Jokimas Petrulis mano, jog „apie T. Kosčiuškos sukilimą XVIII a. pabaigoje buvo girdėjęs iš savo senelių, kurie pergyveno žlungančios Lietuvos-Lenkijos valstybės paskutines dienas, matė Kamajų–Rokiškio vieškeliu traukiančius ir kraštą niokojančius rusų kazokus. Motina jam dažnai pasakodavo apie liaudies dainių Antaną Strazdelį, kunigavusį Kamajų parapijoje, apie baudžiauninkų lažą Skrebiškio dvare ir per pamokslą Svėdasų bažnyčioje paskelbtą žinią, jog „valnysta stojo“ – panaikinta baudžiava“.
Rokiškio krašte – „Lietuvos Kamčiatkoje“
Daugiausia detalių apie žymųjį Audros gyventoją sužinome iš jo paties 1930 m. parašytos autobiografijos. Nors ir studijavęs užsienio universitetuose, J. Petrulis neturėjo oficialaus leidimo dirbti mokytoju. Siekdamas gauti pilnateisį mokytojo vardą, jis kreipėsi į Švietimo ministeriją, išvardindamas tai, ką pasiekė: „Iš gamtos ir geografijos ėjau eksternu fiziką, chemiją, botaniką, zoologiją, mineralogiją, geologiją, paleontologiją, biologiją, antropologiją, etnografiją, astronominę ir fizinę geografiją. Iš visuomenės mokslų penkerius metus studijavau filosofijos enciklopediją, filosofijos istoriją, religijų istoriją, bažnyčios istoriją ir teisę, valstybės ir tautų teises, politinę ekonomiją, sociologiją, visuotinę istoriją ir kultūros istoriją.“ Ministrui biografijoje jis užsiminė ir apie lietuvybės puoselėjimą, visuomeninę veiklą: „Teisybė, ne plunksnos žmogus, bet nuo pat jaunystės tolydžio iki šių dienų (jau 54 metai eina), kad ir po truputį dirbęs mūsų tautos kultūros darbą, visgi nesu svetimas mūsų kalbai, krašto istorijai ir geografijai.“
Autobiografijoje J. Petrulis kritiškai pažvelgia ir į savo gyvenimą gimtinėje: „Vedžiau savo, Ragelių apylinkės, lietuvaitę kaimietę, yra trejetas vaikų (4,8 ir 12 m.); turiu nedidelį 10 ha ūkelį Audroje. Alkoholinių gėrimų nevartoju, kortomis nelošiu ir nerūkau. <…> Tiesa, tiek laiko gyvendamas Rokiškio krašte, „Lietuvos Kamčiatkoje“, savaime turėjau kiek samanomis apaugti.“
Knygnešio ir pedagogo J. Petrulio atminimą puoselėja Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Ragelių filialas. Daug informacijos apie jį surinko buvusi bibliotekininkė Zita Sargūnienė, daug metų bendravusi su sūnumi Tadu Petruliu, giminaičiais, kurie vasarą atvyksta į senąją Petrulių sodybą. Pradėtą darbą tęsia dabartinė bibliotekininkė Reda Lapienienė.
