Nedidelėje medinėje dėžutėje molinio tvarto palėpėje daug metų išgulėjo Juozo Guzevičiaus (1912–1993) iš Rumpiškėnų (Kazliškio sen.) dienoraštis, kolūkiečio darbo knygelės, nuotraukos, dokumentai. Keturis skyrius baigęs kaimo gyventojas sąsiuvinyje fiksavo savo ir šeimos narių darbus 1954–1956 m. Dienoraštyje atsiskleidžia kolūkinio gyvenimo absurdas, neviltis, to meto žmonių kasdienybė, bendravimas, kalba.
Sunkaus gyvenimo atspindys
Šešios įtempto darbo dienos, septintoji – laisvadienis – tokiu ritmu gyveno Juozo ir Kostancijos Guzevičių šeima. Dienoraštyje šeimos galva kasdien kruopščiai surašydavo atliktus darbus, nurodydamas, kiek laiko ir su kuo dirbo, kiek padarė. Vartant ir skaitant pablukusius, susiliejusius įrašus, paaiškėja, kokius darbus per metus turėjo atlikti žemdirbiai. Kolūkinės santvarkos kūrimosi metu žmonės technikos turėjo nedaug, todėl dažnai vienas kitam padėdavo. Keletą kartų per metus organizuotos talkos.
Dienoraštį iki šių dienų išsaugojo jauniausioji iš penkių Guzevičių vaikų – dukra Liucija. Kokiu tikslu jos tėvas rašė dienoraštį? Išgirdusi šį klausimą, L. Guzevičiūtė susimąsto. Ji savo tėvą prisimena kaip labai stiprų, darbštų, energingą žmogų, jaunystėje tarnavusį ūkiuose, kur ilgiau niekas neužsibūdavo dėl didžiulio darbo krūvio. Išleidęs seseris už vyrų, atidavęs joms kraitį, J. Guzevičius neleido dalinti turimos žemės, svajojo joje įsikurti, pastatyti šeimai namus. Tačiau planus sujaukė okupacija, Antrasis pasaulinis karas, vėliau – pokario sunkumai, kolektyvizacija. „Iš kaimo žmonių prievarta buvo atimti gyvuliai, padargai. Reikėjo daug ir sunkiai dirbti. Gal noras pasitikrinti, ar teisingai skaičiuojami darbadieniai, skatino užsirašyti sąsiuvinyje atliktus darbus“, – svarstė L. Guzevičiūtė.
Įdirbti žemę arkliais, nepavelkančiais kojų
L. Guzevičiūtės nuomone, dienoraštyje atskleidžiamas kolūkinio gyvenimo absurdas, neviltis: žmonės dirbo labai daug, o atlygis už tai – metų pabaigoje namo parsineštas grūdų maišelis. Atėmus padargus, nebuvo net kuo apdirbti žemės plotelio prie namų. Žiemą vyrai eidavo į kolūkio tvartus kelti ant kojų telyčių, arklių. Šie dėl pašarų trūkumo ir prastos priežiūros labai nusilpdavo, nebepastovėdavo. „Gimtinėje žmonėms būdavo sunku išgyventi, nė Sibiro tremties nereikėjo. Pavasarį žemę tekdavo įdirbti arkliais, nepavelkančiais kojų“, – kolūkinio gyvenimo detales prisiminė pašnekovė.
Penkis vaikus auginusią Guzevičių šeimą persekiojo nelaimės. Užsidegus Samanynės miškui, supleškėjo dalis medžių, kuriuos planuota kirsti namo statybai. 1944 m. tėvai naujos sodybos vietoje surentė molinį tvartą, o į gyvenamąjį namą persikėlė tik 1972-aisiais. Neilgam. Po kelerių metų jį užpuolė kinivarpos. „Namo statybai buvo panaudoti seni sienojai, turbūt juose jau buvo įsigyvenę vabzdžiai medgraužiai. Tuomet priemonių jiems naikinti neturėjome. Iki šiol man ausyse zvimbia, „gieda“ kinivarpos“, – pasakojo pašnekovė.
Nevertina senųjų pavadinimų
Paklausta apie žmonių bendravimą, L. Guzevičiūtė prisiminė, jog tėvai namuose niekados vienas į kitą nesikreipdavo vardais, tik šiltais, gražiais žodžiais „tėte“, „mama“. Prie nevedusių vyrų pavardžių pridėdavo priesagas. Net aštuoniasdešimtmečius vienišius vadindavo malonybiškai: Kavoliūną – Kavoliūniuku, Mičelį – Mičeliuku, Jasiūną – Jasiūniuku… Į ištekėjusias moteris dažniausia kreiptasi jų sutuoktinių vardais su priesaga -ienė – Jonienė, Petrienė…
Tėvelio dienoraštį visuomenei parodžiusi Liucija Guzevičiūtė su pagarba ir meile kalbėjo apie savo šeimą.
L. Guzevičiūtė mano, kad anuomet tėvai daugiau bendraudavo su vaikais. Kartais jų šeima arklio tempiamu vežimu važiuodavo iš tolėliau atsivežti šieno, dardėdavo pas gimines. Tėvelis visu keliu pasakodavo vaikams to krašto istoriją, žmonių likimus, primindavo kaimų, kalvelių, upelių, pievų, pro kuriuos važiuodavo, pavadinimus. „Dugnienės baloje yra užakęs ežerėlis. Dabartiniai Rumpiškėnų gyventojai ten žvejoja, geriausiai kimba karosai, todėl vandens telkinį pakrikštijo Karosynka. Taisau juos, prašau vadinti senuoju vardu, bet neklauso. Jaunesni Rumpiškėnų gyventojai nevertina senųjų pavadinimų. Mažai kas iš jų girdėjo išnykusių kaimų Paberžinys, Ribnikai, Palapkasė, Samaninė vardus“, – vardijo L. Guzevičiūtė.
Kartais tėvas prašydavo vežime sėdinčius mamą ir vaikus padainuoti. Taip vaikai išmokdavo daug dainų. „Su rokiškėnais dalyvavau Baltijos kelyje. Su mumis važiavo grupelė jaunimo. Jie užtraukė senąsias lietuviškas dainas, kurias dainuodavome su tėveliais, seneliais. Išgirdau folkloro dainas, ausys nustėro, širdis atsivėrė. Neįsivaizduoju, iš kur jauni žmonės jas išmoko, nes daug metų šių dainų niekas nebedainavo“, – prisiminė L. Guzevičiūtė.
Jos motina buvo beraštė, prašydavo sutuoktinio arba vaikų paskaityti laikraštį, žurnalą. „Rudens vakarais susirinkus visiems namuose, susėdus prie vilnų vėlimo, mezgimo, drabužių adymo, pūkų plėšymo ar kitų darbų, tėvelis garsiai skaitydavo „Gimtąjį Rokiškį“. Tiesa, jis tada vadinosi kitaip. Kai tėvelis pavargdavo, perimdavo kuris nors iš vyresnių vaikų“, – prisiminė pašnekovė. Jos mama K. Guzevičienė daug metų molinio tvarto palėpėje gulėjusią dėžutę su dienoraščiu parsinešė namo ir senienų nesudegino. Pamanė, kad šios gali būti naudingos.
Struktūra
Dienoraščio autorius J. Guzevičius, baigęs vos keturis skyrius, šiek tiek pramoko rašyti, tačiau jis neskyrė nosinių raidžių, painiojo balses ė ir e, dvibalsius ie, ei. Jo darbai užrašyti Pandėlio kraštui būdinga tarme. Dienoraštis turi savo struktūrą: įrašai pradedami data, nurodomos mėnesio ir savaitės dienos. Pastarosios trumpinamos – P, A, T, K, P, Š, Sė. Kai kuriuose įrašuose nurodomas tikslus darbų atlikimo laikas arba gamtos reiškinys, pagal kurį galima orientuotis, kada darbas pradėtas ar baigtas. Kartais vienos dienos darbai paminimi keliais žodžiais, kartais aprašomi išsamiai, išvardijami darbuotojai. Vienas įrašas nurodo, jog 1956 m. nuo gegužės 4 iki 14 d. dirbtos visos dienos, tik „užmiršta parašyt“.
Dienoraštyje miežiai, avižos, dobilai, kviečiai, rugiai, linai ir kitos augalinės kultūros rašomos didžiosiomis raidėmis. „Tėtė gal nežinojo taisyklių, kurie žodžiai pradedami didžiąja, o kurie – mažąja“, – svarstė L. Guzevičiūtė.
Išsaugotasis sąsiuvinis pradėtas rašyti 1954 m. liepą. „17. Š. „Pioviau Dobilus per visą dieną. Iki prietemos.<…> 20. A. Šėndėi pardien lija. Padariau apsiaustu naujų išmainytai kumelei. 22. K. Vėžiau mėšlą nuo ryta. 6 v. Paskiau iki saulutė užsėda vėžiau Dobilus. 9 v. <…> 29. K. Vėžiau Dobilus nuo ryta. 3 v. Pradėjo lyti. Tada pioviau Rugius iki vakara“, – tokie vidurvasario darbai (dienoraščio tekstas netaisytas).
Nuo saulutės tekėjimo iki sutemos
Rugpjūtis pradedamas kumelės kaustymu. Visą mėnesį tie patys darbai – dobilų, rugių pjovimas ir vežimas, kūlimas prie kombaino. Dienoraštyje nurodoma, jog derlius vežamas į Žėko, Sarulio, Makutėno, Žikariaus klojimus. O štai rugpjūčio 20-ąją Juozas buvo nuėjęs Šimėno miškan žardams karčių kirsti. „Nėdaug tekirtom, nes pradėjo lyti ir ateiam namo”, – po darbo įrašė sąsiuvinyje.
Darbų įkarštyje nepamirštamos ir šventės: rugpjūčio 7-ąją Kazliškyje rengiami Šv. Stepono, 29-ąją Žiobiškyje – Šv. Baltramiejaus atlaidai.
Į dienoraštį įtraukta ir kaimo žmonių gyvenimą sukrėtusi žinia: rugpjūčio 9-ąją sudegė Igno Makutėno „gryčia“.
Rugsėjį pjaunami ir į klojimus vežami miežiai, avižos, ariama žemė ir sėjami žiemkenčiai. Dienoraštyje 22 d. yra toks įrašas: „Sėjau Rugius su sėjalkų, pasiimęs dvi kumėlės pasamainimui.“ O štai 23-iąją rašoma: „Mėrkiau Linus Makutėna Juoza sodželkoi. Žabu pasikirtau.“
Spalio mėnesio darbai – pasėtų rugių akėjimas, bulvių kasimas, jų išvežiojimas. Šio mėnesio įrašuose randama lyrinių gaidelių: „14 d. K. Ariau bulves Narutytės ir Sarulienės laukuose. Nuo saulutės tekėjimo iki sutemos. 15. P. Ariau Bulvės tėn pat kur vakar. Su patamsiu pradėjau iki patamsia ariau“.
Anksčiau žmonės bulvių kaupus žiemai slėpdavo žemėse ir šį darbą vadino kavojimu. „16. Š. Kavojau Bulves Narutytės laukie. 3 kap. Aš, Stumbriukas, Kavoliūniukas, Žikorius”, – dienoraštyje aprašomas ne tik darbas, bet nurodomi ir darbininkai. Įrašuose minimą žodį „kapčius“ dabar siūloma keisti kaupu, krūva.
Rinkimai, kunigo laukimas
Lapkričio 1-ąją – Visi šventieji, o kitą dieną – darbai. Dienoraščio autorius su žmona rauna cukrinius runkelius, gano telyčias ir „gatavina“ bulves. J. Guzevičius įrašuose pats patikslina, jog „gatavinti“ – tai bulvieną arti. Šeimai tenka cukrinius runkelius iš laukų išvežti, grūdus kulti, prievolę kolūkiui atiduoti. „19. P. Kalpakuos važiavau grūdų vešt prievolei. Iš Kalpakų grižau be grūdų. <…> 28. Š. Vėžiau cukrinius Panėmunėlin. 3 mašinas po 4 tonus. Aš, Kavoliuniukas, Miceliukas ir Jasiuniukas.“
Laisvesniais savaitgaliais kaimo žmonės vykdavo į Rokiškį ar Pandėlį parduoti avino, pirkti paršelių. Kartais į turgų važiuodavo ne tik pirkti, parduoti, bet ir atsipalaiduoti. Dienoraštyje likęs toks įrašas: „13. Š. Važiavau Pandelin užu jaučiuką pinigų pasiimt. Masiulis ir Varnas pasigėrė.“
Rudenį ir žiemą lauko darbų sumažėjus, kaimiečiai šiek tiek daugiau laiko skirdavo buičiai. „20. Š. Murijau savo pečiuką“, – lapkričio mėnesio dienoraštyje – trumpas įrašas.
Gruodį kirstos kartys, malkos, taisyti namų stogai, tvertos tvoros. Gruodžio 12-ąją, sekmadienį, vyko rinkimai. J. Guzevičius tądien dienoraštyje parašė: „Eiam visi kaip vienas balsuot Kazliškio mokyklon.“
Ištikus nelaimei, kaimynas vienas kitam padėdavo: „13. P. Kėlėm ir parišėm nusilpusia kumelia Žemaičia tvarte.“ Prieš šv. Kalėdas žmonės pjaudavo kiaulę, laukdavo užsukančio „kalendravoti“ (kalėdoti) kunigo, apžiūrėdavo, ar kaupuose nesušalo bulvės. Deja, tų metų žiema buvo šalta ir bulvės neatlaikė speigo.
Prievolės kolūkiui
Po šv. Kalėdų prasidėdavo grūdinių kultūrų kūlimas. Dienoraštyje nurodoma, jog sausio ir vasario mėn. kūlimo darbai vyko Margienės, Azarskio, Narutytės, Sarulio, Žėko, Stasiūnienės, Kavoliūnienės, Zolbienės, Žikoriaus, kunigo klojimuose. Sausio 3-ąją dienoraštyje J. Guzevičius parašė: „Užu šią dieną nurašyta pėnki darbadieniai, kad ėjau kult Kazliškin“, o paskutinę sausio dieną Kazliškyje vyko susirinkimas, tačiau apie ką jame buvo kalbama, dienoraštyje nerašoma.
Nesėkminga kovo pradžia. “1. A. Važiavau Virbališkių miškan kirst prievolės. Negavom kirst ir atvažiavom namo. <…> 5. Š. Važiavau malt vakariškčių grūdų. Išlaukėm lig pagėru pietų ir išvažiavom. Nesumalė“. Kovo mėnesį mėšlavežio darbus keičia medžių kirtimas miške, malkų ruošimas. Balandį kertami medžiai žaginiams, remontuojami pavalkai, kita technika.
Dienoraštyje atsispindi gegužę prasidedantys pavasario darbai – žemės akėjimas, kultivavimas, arimas, mėšlo išvežimas ant laukų, trąšų sėjimas ir sėjos pradžia. „12. K. Sėjau dobilus, trašas ant Rugių Ramusiuka ir Makutėna laukuos. <…> Ariau prie Stasiunienės viškui prie gričiai, pernai buvo cukriniai. Per visa dieną. <…> 19. K. Pavakari sodinau sava galu daržinės rausvelių Bulvių“, – keletas gegužės mėnesio darbų, paminėtų dienoraštyje.
Birželio mėn. aprašant sėjos darbus paminima, jog 5 d. kviečius sėjo su traktoriumi: „Ant sėjalkos stovėjau per visa dieną aš ir Žikorius, Stumbriukas grudus vežė.“ J. Guzevičiaus užrašuose dėmesys skiriamas ir kokybei. „15. T. Sodinom Bulves, ariau Sarulio laukiė. Aš ir Julius. Arėm akuratnai.“ Nevartotinas žodis „akuratnai“ pasiskolintas iš rusų kalbos, vietoje jo siūloma sakyti kruopščiai, tvarkingai.
Gaisras miške
Dienoraščio rašymas prasideda liepą, po metų aprašomi vasaros darbai kartojasi, nors pasitaiko ir naujų. 1955 m. rugpjūčio 4 d. dirba plytinėje plytas, o 11 d. „dirbo tiltą šiapus Sarulia klaima. Medžiagas ruošė gojelį“, o 24 d. taisė „Sarulia klaima stogą“. Didelė nelaimė atsitiko 28 d.: užsidegė miškas Samanynėje. J. Guzevičius pamini, jog jis ėjo gesinti liepsnų. Gaisro būta labai didelio, tai galima spėti iš rugsėjo 1 d. įrašo: „Gėsiau gaisra Samanynėj. Per visą dieną vėžiau vandenį.“
Dienoraštį rašęs žmogus mokėjo daug žemės ūkio darbų. Rugsėjo 9 d. jis užrašo: “Kausčiau kumelė Juodžiutė. Iki pietų. Po pietų vėžiau kviečius.” O gruodžio 20 d. dirbo Sarulio kalvėje – taisė savo ir Kazio Sarulio roges, į vienas įdėjo du naujus stipinus.
Už bulvių kasimą – premijos
Kolūkyje galiojo savos taisyklės, tačiau ir jas bandyta apeiti. Tai liudija spalio 14 d. įrašas: „Šukavau Linus pas Žikorių. Bėt sakė brigadininkas, kad šiu dienų parašysim dirbtą prie bulvių. Prie Bulvių duoda premijų.“ 21 d. patvirtinama, jog pažadai vykdomi: „Ariau Bulves. Aš ir Julius. Pabaigem nuarti visas kalkoza Bulves ir padalija premija.“
Kolūkiečiai turėdavo atiduoti duoklę kolūkiui. Gruodžio 21-ąją J. Guzevičius rašo, jog „važiavo miško prievolės Skapagirin. Išvežė 3 mėt. Beržiniu malku. O prievolė uždėta pusantro kiėtmėtria.“ Įrašas liudija apie anuometines gilias žiemas: „Buvau nuvažiaves miškan. Išbraidžiau gilu sniegu. 10 jėnų atsivėžis, nuskučiau visas, kai kurias ir nuoblavojau.“
Padėdavo vienas kitam
Kaimo žmonės vienas kitam padėdavo. 1956 m. vasario 23 d. J. Guzevičius parašė: „Sniegą kasiau prie Apšėgai. Atvažiavau Degėnias grudų atsivėšt. Kast sniegu pasamdžiau Povila, kasė už manė.“ Tų pačių metų žiemą vyrai, pasigaminę dideles roges, vežė durpes.
Kovo 20 d. talkininkai – dienoraščio autorius, Makutėnas, Micėliukas, Saruliukas, Žikariukas, Kavaliuno Vitukas ir Adelpukas – prikrovė net devynias roges durpių. Darbas buvo sunkus, oro sąlygos nelepino. Kovo 28 d. J. Guzevičius rašė, jog vežė šieną kolūkiui. „Važiavau aš, Žikorius, Micėliukas, Saruliukas, Kalpokas, Gėgžnas Vladas, Agronomas Jasickas ir Šaferis Lipas. Visi labai sušalam. Išvažiavom iš Kazliškia 4 val. Ryta. Atvažiavės nuo peršalimo susirgau.“
Dienoraštyje minimi ir žmonos K. Guzevičienės darbai: moteris 1955 m. gegužę perrinkinėjo bulves, jas sodino, laukuose kratė mėšlą, birželį sodino kukurūzus, o liepą ravėjo cukrinius runkelius, per vasarą ganė karves. 1956 m. birželį ji nuravėjo cukrinių runkelių normą, rišo ir statė rugius, per dieną nuo 50 iki 65 gubų. Šeimai padėdavo ir vaikai: jie mindavo vežimuose rugius, dobilus, veždavo pagrėbstus, dirbo prie šukuojamosios linų mašinos, ganė karves.
Dėmesys šeimai
Dienoraštyje jo autorius skiria dėmesį šeimai. 1955 m. balandžio 20 d. parašyta: „Kastutė mana vežė pas daktara Joniuką Pandėlin.“ Po dviejų dienų įrašyta, kad berniukas išvežtas į ligoninę Rokiškin. „24. S. Eiau Rokiškin pas Joniuką. Kaip jis ten givėną. 25. P. Kastutė vedė Algiuka ir Genutė Pandėlyn pas daktarą. Ar sveiki, ar gali eiti į mokyklą.“ Liepos 2 d. J. Guzevičius vežė Joniuką su Genute Pandėlin pasižiūrėti mamos ir mažučio, o po kelių dienų važiavo į ligoninę žmonos su naujagimiu parsivežti. Liepos 24 d. dienoraštyje pažymėta, jog Joniukas atliko išpažintį, o po metų, liepos 15 d., visa šeima važiavo Rokiškin „bėrnavotis“ – gauti Sutvirtinimo sakramento. Rugpjūčio 2-ąją Guzevičiai krikštijo mažąją Lucytę.
Tarp dienoraščio lapų liko ir keletas dokumentų, iš kurių matyti, jog kolūkiečiai negalėjo auginti tiek gyvulių, kiek norėjo. J. Guzevičiui adresuotame pranešime rašoma: „Pagal kolūkio artelės priimtus įstatus jūs laikote daugiau kaip nustatyta artelės įstatuose laikyti gyvulių, t. y. karvių – vieną, prieauglio – dvi št., avių – vieną, kuriuos privalote likviduoti iki š. m. birželio mėn. 20 d. per kolūkį. Nelikvidavus minėtų virš normos laikomų gyvulių iki nustatyto laiko, kolūkis apmokestina bauda už ganymą vienos paros po birželio 20 dienos: karvei 1,5 Rb, už telyčia – 80 kap., už avį – 40 kap.“ Pranešime grasinama, kad bauda bus išsireikalauta per Kazliškio apylinkės vykdomojo komiteto tarybos sprendimą. Taip pat nurodoma, jog, „pardavus sukontraktuotą prieauglį ar avį per „Veislininko“ arba „Rogotskoto“ kontoras“, pinigai išmokami per mėnesį nuo pardavimo dienos.
Kitame dokumente „Veršelio kontarktacijos sutartyje“, pasirašytame 1964 m. gruodžio 20 d., J. Guzevičius įsipareigoja Kazliškio tarybiniam ūkiui parduoti ne žemesnio nei vidurinio riebumo ir ne jaunesnį kaip mėnesio veršelį. Ūkis prisižada „aprūpinti asmeninės karvės prasišėrimui duoti šienaujamą plotą ir paėmus prieauglį, atskaičius 8 proc. grynojo svorio ir sumokėti po 0,70 rub. už kg. grynojo svorio“.
