Kunigo, poeto Antano Vienažindžio (Vienužio) 175-ąsias gimimo metines minėjome rugsėjo 26-ąją. Poeto gimtinė – Anapolis (Jūžintų sen.). Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Vienužiui daina buvo dalis jo esmės. Dainomis Vienužis išdainavo pats save. Dainomis galima susekti, kaip jis brendo ir kaip jo jausmai keitės. Iš Vienužio dainų gali parašyti jo sielos istoriją.“
Poetinio žodžio sklaida – to meto žmonių komunikavimo puikus pavyzdys
Lietuvių literatūra dosniai apdovanota kūrėjais dvasininkais. Kunigas-poetas. Išklausyti, atjausti, priglausti. Matyti ir jausti giliau…
Lietuvių lyrikos pradininkai Antanas Strazdas (1760–1833) ir Antanas Vienažindys (1841–1892) – Sartų krašto sūnūs. Šiuos iškilius kūrėjus, kitaip suprantančius ir matančius pasaulį, siejo išjaustas nežemiškas pasaulio suvokimas, pilnas Sartų ežero gamtos įvairiausių kvapų ir skonių.
A. Vienažindys – vienas pirmųjų lietuvių meilės lyrikų, palikęs kūrybą rankraščiuose. Daugelis jo eilėraščių tapo liaudies dainomis. A. Vienažindžio eilių rinkinys „Dainos“ pirmą kartą išspausdintas 1894 m. JAV.
Ar visiems žinoma, kad liaudies palikimu laikomos dainos yra rašytos A. Vienažindžio?
Linksminkimos, linksminkimos,
Pakol jauni ėsma –
Nebus laiko mums linksmintis,
Kada pasenėsima…
Arba daina virtęs eilėraštis:
Pasakykai, panytėle,
Ar tu mane myli?
Kiek jau kartų tave klausiau,
O tujen vis tyli!..
Poeto eilėse itin gausu folklorinių įvaizdžių, siužetų, simbolikos: „Oi tu sakal paukštužėli, / Tu toli lekioji…“, „Pabalnokit man žirgelį, / Pabalnokit juodbėrėlį“, „Karvelėli paukštužėli, / Ko gi tu burkuoji?“
A. Vienažindžio poetinei kalbai būdinga ir pasikartojančios eilutės, malonybinių žodžių gausa, žmonių ir augalų paralelizmas, pasikartojimai, gausūs palyginimai tarp žmogiškojo gyvenimo ir metų laikų kaitos: „Žydžia man lelijos, žydžia panavijos, / Žydžia ir jurginai, ir jokūbėliai…“
Žodžio skambumas skatina daryti prielaidą – galbūt pirma gimusi melodija, paskui kurią poeto mintyse susidėliojo tekstas.
A. Vienažindys buvo muzikalus – puikiai grojo armonika, kunigaudamas Krinčine subūrė bažnytinį chorą – tuomet, 1866–1873 m., tai buvo nauja ir neįprasta.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tai paprasti eiliavimai – poezijai didelę įtaką turėjo būtent to meto literatūrinės tendencijos – sentimentalumas. Vienužis turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką, kurią testamentu patikėjo sesers sūnui Antanui Valavičiui.
A. Vienažindžio poezija svarbi savo lyriškumu, dainiškumu. Jis išsiskiria iš kitų to paties laikotarpio poetų eilėraščių individualaus lyrinio subjekto ir jo vidinių išgyvenimų vaizdavimu, estetišku jausmų perteikimu. „Kodėl gi ieško pilkoji bitelė / Žydinčio medžio, kvepiančio kvietkelio?“ Vienužio lyrika – lietuviškoji giesmių giesmė.
Vienužio poetinio žodžio sklaida – puikus to meto žmonių komunikavimo pavyzdys: eilės paplito Lietuvoje, tapo dainomis, skambėjo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios užjūrio emigrantų lūpose ir širdyse.
Pasakojimais linksmindavo seną ir jauną, o jausminga daina sugraudindavo iki ašarų
Poeto gimtinėje Anapolyje, Vienužio laikais turtingo palivarko vietoje, teišlikusi medžių alėja. J. Keliuočio viešosios bibliotekos literatūrinio kelio pažinties ženklas liudija A. Vienažindžio gyvenimo žingsnius Rokiškio krašte.
Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis 2004 m. išleido biografinę apybraižą „Kaip lašas mariose…“ apie pirmąją lietuvių prozininkę moterį, varpininkę, knygnešių rėmėją ir švietėją Liudviką Didžiulienę-Žmoną. Ji kilusi iš Roblių kaimo, Panemunėlio valsčiaus. Nuosekliai besiremdami šaltiniais, autoriai rašo: „Sukurti pirmąjį eilėraštį ją įkvėpė poeto A. Vienažindžio rankraščiais plitusios eilės. Sekdama „Pasakyki, panytela…“ Liudvika parašė atsakymą – „Bernužėli dobilėli, / Ir aš tave myliu, / Bet nemėgstu kvailos kalbos, / Užtatai ir tyliu…“ Tekstas pakliuvo į Panemunėlio klebono Jono Katelės rankas ir sulaukė teigiamo atsiliepimo, paraginimo rašyti. Tai buvęs lemtingas padrąsinimas.
Kunigą, Panemunėlio krašto švietėją J. Katelę ir kunigą poetą A. Vienažindį siejo gyvenimo bičiulystė.
1871 m. gruodžio 20 d. laiške iš Krinčino patėviui Justinui Stauskui Vienužis rašo „…Mielas Tėveli, ką aš tamstos prašysiu – tegul Vincukas nuvažiuos Zarasuos pas Kocielą – jisai man žadėjo pasistoroti šiokių tokių knygų – ir, nuog jo paėmęs, tegul atveš pas mane. Pinigus dėl kun. Kocielos, kurie prigulės už tas knygas, aš jam persiųsiu pačtu. Mylėdamas tave visa savo širdžia, palieku sveikas ir linksmas. Kunigas Antanas V…“ (Kociela – sulenkinta Katelės pavardės forma).
J. Katelė savo bibliotekoje Panemunėlio klebonijoje pagarbiai saugojo A. Vienažindžio eilių rankraštį, ragino žmones dainuoti Vienužio dainas ir pats iš visos širdies užtraukdavo „Karvelėli paukštužėli…“ Laisvai bendraujantis, šnekus Vienužis buvo dažnas svečias Panemunėlyje – savo pasakojimais linksmindavo seną ir jauną, o jausminga daina sugraudindavo iki ašarų.
„Intymioji lyrika un Sartų“
Poeto 175-ųjų gimimo metinių proga J. Keliuočio viešosios bibliotekos Kriaunų filialas organizavo renginį „Vienužio meilės giesmių taku. Intymioji Vienužio lyrika un Sartų“.
„Gyvename tokiu laikotarpiu, kai kalbėdami viena kalba retai išgirstame vienas kitą, nebesuvokiame pasakyto žodžio reikšmės, keliame balsą ten, kur turėtume vien klausyti ar klausti. Tenka susimąstyti – kodėl man lemta gimti ir augti čia ir koks dvasinis maistas turi maitinti mane ir esančius aplink, kad regėtume ir ragautume ne tik pasaldintą rožinį pasaulį. Ilgai ieškoti nereikia – tik pajusti žemę po kojomis ir ką ta žemė yra užauginusi. Pavyzdys paprastas – kiek stiprybės Sartų kraštas gali semti iš čia lakiojusio Antano Strazdo-Strazdelio ir Antano Vienažindžio-Vienužio. Tai lietuvių lyrikos pradžia. Tik iš pirmo žvilgsnio regisi paprasti eiliavimai. Reikia įsiklausyti ir išgirsti…“ – renginio metu kalbėjo bibliotekininkė A. Telšinskienė.
Ji tęsė: „Skaitant Vienužio ilgesio laiškus, siunčiamus namo, „tėtei siunčiu svarą arbatos, motulei ir Karusei – po skarelę…“ kilo mintis paraginti moteris į renginį rinktis apsigobus skarele… „Savo dainai rinkti patogiausia būdavo dideliausioje spintoje, kur klierikai savo drapanas sukabinėja. Nebuvo kitos ramesnė vietos. Įlendu, būdavo, užsidarau ir svajoju, svajoju sau vienas, kartais gailiai verkiu ir dūsauju, kartais dantim griežiu – jausmai šėlsta, iki varpelis pašauks kurios užiėmimo. Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą…“ Šis poeto pasakojimas paskatino mintį ieškoti poeto spintai tinkamo rakto… Raktais žvangindami ir susirinkome į Gipėnus ieškoti spintos. Visi kartu atrakinome ją ir tikime, dar ne vienas poezijos, jausmų, artumos duris atrakinsime kartu…“
14 žmonių plaustu vyko į Gipėnus (Zarasų r.) – poeto vaikystės ir jaunystės namus. Čia juos sutiko A. Vienažindžio giminaitė Irena Varnienė bei būrys šviesių šio krašto žmonių, sukviestų Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėjos Elenos Gaižiuvienės.
I. Varnienė paminėjo svarbiausius ir įdomiausius poeto gyvenimo momentus, pasidžiaugė, kad poetas brangus ne tik kaimyninių vietovių žmonėms, bet ir visos Lietuvos literatūros tyrinėtojams, poezijos mylėtojams.
***
P. S. Sunku nuspėti, kas šiais laikais rudens vakarą turi vidinį poreikį paimti XIX a. pabaigos kūrėjo knygą į rankas – pilna gyvenimo išminties poeto proanūkė; moksleivis, sudomintas vadovėlio, kuris dar tik rengiamas; naujos kartos poetas, teigiantis, kad visa tai, kas buvo, – jau buvo; dvasininkas, ieškantis minties pamokslui; bibliotekininkė, belaukianti interneto vartotojo; praeivis, kurio žvilgsnis užkliuvo už literatūrinio kelio ženklo; ar aš, tu…
***
Straipsnis parengtas remiantis J. Keliuočio viešosios bibliotekos Kriaunų ir Panemunėlio geležinkelio stoties filialų kraštotyros bei J. Katelės memorialinio muziejaus fondų medžiaga.
