Šiandien Kurkliečiuose (Kazliškio sen.) renkasi šiame kaime gimusieji, augusieji, jų vaikai ir vaikaičiai. Prieš 26-erius metus nykstančio kaimo žmonės gimtinėje pastatė akmeninį paminklą. Jo užrašas „Būk prisiminimu ainių ainiams, brangus mūsų kaime“ liudija žmonių meilę tėviškei, nedideliam žemės lopinėliui, iš visų pusių apsuptam miškų. 420-osioms kaimo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metinėms išleista knyga „Kurkliečiai – mūsų gimtinė“ – antrasis paminklas, šįkart rašytinis, ainių ainiams. Nedidelio kaimo žmonių mokslo siekis, jų švietimas nuo XVII–XVIII a., daraktorių veikla, lietuvybės išsaugojimas, išlikęs žmonių prisiminimuose, aprašytas naujojoje knygoje, atspindi to meto situaciją ne tik Rokiškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje.
Archyvų dokumentai ir prisiminimai
Spaustuvės dažais dar kvepiančioje per 400 puslapių knygoje „Kurkliečiai – mūsų gimtinė“ „sugulė“ kaimo istorija, legendos, religinės ir šeimos šventės, vestuvių, krikštynų, šv. Kalėdų, šv. Velykų papročiai, laidotuvių apeigos, prisiminimai apie partizanų kovas, tremties sunkumus, gyventojų godos, prasidėjus žemės reformoms, siautėjant karams. Šeimų istorijas surašė žmonės, anksčiau gyvenę Kurkliečių kaime, prie jo prigludusiuose Vytelinės, Stumbriškio, Žikorynės vienkiemiuose. „Daug metų užrašinėjau senųjų kaimo žmonių prisiminimus. O visi draugėn suėję vis kalbėdavome, jog reikėtų viską surašyti į vieną vietą ir išleisti nors bukletėlį. Prieš penkerius metus paskatinta aktyvaus kurklietiškio Algio Naručio pradėjau kaupti informaciją, siūliau šeimoms rašyti prisiminimus“, – pasakojo knygos autorė Zita Maldūnienė.
Anot jos, iš Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomų dokumentų, išlikusių gyventojų surašymo, inventorizacijų duomenų buvo sužinota apie kaimo žmonių gyvenimą per valakų reformą, vykdytą XVI a., baudžiavos laikmetį, žmonių viltis po 1863 m. sukilimo, vėlesniais laikais. Deja, knygos leidėjai nebespėjo padėkoti šviesaus atminimo filosofui ir istorikui Broniui Deksniui, ne tik pateikusiam daug informacijos apie kaimą, bet ir padėjusiam visą informaciją susisteminti, sugrupuoti.
Likusios trys negyvenamos sodybos
Medžiagą archyvuose rinko knygos autorė Z. Maldūnienė, sudarytoja Irena Žindulienė, kurklietiškiai A. Narutis, Simonas Narutis, Stasys Žikorius. „Ilgais žiemos vakarais šifravau archyvinius dokumentus. Pagal žmonių surašymo, žemės pirkimo dokumentus jau būtų galima braižyti genealoginius medžius, kai kurių šeimų atsekti iki aštuoniolikos kartų“, – teigė knygos autorė. Anot jos, vėlesnių laikų kaimo gyvenimo paveikslas jau kurtas iš žmonių prisiminimų, kuriuos patikslino, papildė archyvuose rastų dokumentų informacija.
Anot knygos autorės Z. Maldūnienės, Kurkliečiai kitų akimis – tai užkampis, apie 20 km nutolęs nuo Rokiškio, vietovė, iš visų pusių apaugusi miškais, su ramiai tyvuliuojančiu Beržuonio ežeru, tyliai srovenančiu Valkšnos upeliu. O buvusiems kaimo žmonėms ir jų vaikams – tai širdžiai brangus žemės kampelis, jų tėviškė. Iki šių dienų joje likusios vos trys sodybos, jose nuolat niekas negyvena, o ūkiniai pastatai sugriuvę. Tik retsykiais į kaimą sugrįžta buvę jo gyventojai, susitinka, pabendrauja, aplanko protėvių kapus, prisimena praeitį.
Šviesa ir kultūra
Viena įdomiausių knygos „Kurkliečiai – mūsų gimtinė“ dalių – „Mokykla – šviesos ir kultūros židinys“. Z. Maldūnienė surinko informaciją apie mokyklas, kuriose mokėsi Kurkliečių vaikai. Įdomu tai, jog kaime savos mokyklos nebuvo, vienos kaimo dalies vaikams arčiau buvo Žiobiškio, kitiems – Čedasų mokyklos. Vartydama archyvuose rastus dokumentus Z. Maldūnienė atkreipė dėmesį į tai, jog labai daug kaimo žmonių buvo beraščių, vietoj parašo padėdavę tris kryžiukus.
Z. Maldūnienės knygos „Kurkliečiai – mūsų gimtinė“ ištraukos apie vietos gyventojų švietimą, lietuvybės puoselėjimą.
Valdinės rusiškos mokyklos
Baudžiavos laikais Lietuvoje dvarininkai savo vaikus mokė namie, samdydami mokytoją, vėliau siuntė į Europos universitetus, koledžus. Valstiečių vaikai to neišgalėjo. Juos pratino namie visus žemės darbus dirbti, mokė amato pas žinomus meistrus, o patarnauti dvare mokėsi pas dvarininkus. Rašyti kaime nebuvo būtina. Eidavo pas turtingą raštingą, kad parašytų laišką. Ne išimtis ir mūsų Kurkliečių kaimo valstiečių vaikai. XVII–XVIII a. lenkmečio metu prie katalikų bažnyčių buvo steigiamos parapinės mokyklos miestiečių ir kaimiečių vaikams. Jose mokė lietuviškai ir lenkiškai, mokė tikėjimo pradmenų, pramokydavo skaityti ir šiek tiek rašyti. Švietimas laikytas bažnyčios, o ne valstybės reikalu. Mokyklos buvo visiškai priklausomos nuo parapijos klebono.
Artimiausios mums parapinės mokyklos minimos Panemunyje 1777 m., Žiobiškyje nuo 1853 m., Čedasuose neminima. Vėliau, caro laikais, švietimo sistema buvo pertvarkoma. Pagal Rusijos švietimo nuostatus buvo kuriamos valdinės rusiškos mokyklos rusų mokomąja kalba (pradžioje – lotyniška abėcėle). Kai kur dar tebeveikė ir parapinės mokyklos. Po 1863 metų sukilimo uždrausta lietuviška spauda, mokyklose – lietuvių kalba. Nevaldinės (parapinės) mokyklos uždarinėjamos. Mokyklose mokoma vien rusų kalba, rusų mokytojai, fizinės bausmės, mokestis už mokslą. Pradžioje veikė vienklasės 2–3 metų ir dviklasės 4–5 metų mokyklos. Panemunyje 1865 m. įsteigta valdinė trijų skyrių mokykla.
Slaptai mokė kaimiečių vaikus
Uždraudus lietuvišką spaudą atsiranda slaptosios mokyklos. Vaikai kaimuose ir miesteliuose mokomi namie raštingesnių šeimos narių arba daraktorių, kurie ėjo per valstiečių namus, mokydami vaikus ir rusų valdžiai buvo sunku juos susekti. Žiobiškyje slaptai mokė bajorė Ona Zagurskaitė, kuri 1883 m. buvo susekta valdžios kaip knygnešė. Panemunyje mokė Konstancija Lūžaitė, globojama Panemunio dvaro ponios Krasickos. Tokią mokyklą vaikai lankė tik vienus metus. Vargu ar kurklietiškiams teko naudotis šiomis mokyklomis, mat kaimas nutolęs nuo bažnytkaimių.
Netoliese, Indriūnų kaime, gyveno Pranciškus Dzikavičius (1850–1892). Tarnaudamas Elgetiškių palivarke buvo šiek tiek prasilavinęs. Apie 1872–1892 m. jis pagal savo sugebėjimus slaptai mokė kaimiečių vaikus. Janikūnų kaime Ignotas Bulovas (1888–1947) buvo baigęs Panemunio rusišką valdinę mokyklą. Lietuviškai pats savarankiškai pramokęs, kaimo vaikus mokė ant grifelinių lentučių lietuviškai rašyti.
Moterys – beraštės
Iki Pirmojo pasaulinio karo kaimo gyventojai daugiausia buvo beraščiai. Iš 1897 m. gyventojų surašymo matyti, kad tik keletas jų mokėjo rašyti. Tai Mykolas, Baltrus ir Juozapas Žikoriai, Antanas Masiulis, Ambraziejus Šimėnas, Juozapas ir Jonas Žikoriai, Juozas Žemaitis bei Mykolas ir Abrosimas Turkovai mokėjo pasirašyti savo vardą ir pavardę.
Pokariu, nepriklausomybės laikais, jaunesnioji karta pradėjo lankyti Žiobiškio, Čedasų ir vėliau artimiausią, Paliepio, mokyklas. Kai kurie teberašė (ar pasirašinėjo) rusiškai, kaip buvo išmokę prie rusų valdžios. Moterys beveik visos beraštės.
Mokyklon daugiausia leisdavo berniukus, – jie tarnaudami kariuomenėje nors laišką parašys. Tokia tikrovė buvo mūsų senelių ir prosenelių kartos. Dokumentus pasirašyti galėjo tik nedaugelis, kiti teberašė kryželius (+++) arba prašė kaimynų už juos pasirašyti.
Mūsų kaime gyveno pobaudžiavinės kartos Jokūbo Žikoriaus sūnūs – Mykolas ir Baltrus, šiek tiek mokėję skaityti ir rašyti. Jų sesuo Ona Žikoriūtė buvo nutekėjusi už Ignoto Užkurėlio į Stramilių kaimą, netoli Panemunėlio, kuriame švietėjišką veiklą dirbo kunigas Jonas Katelė. Onos brolis Baltrus (1852–1944), lankydamasis pas juos, gaudavo parsivežti laikraščių, žurnalų, knygelių ir kalendorių ne tik sau, bet ir kaimynams. Jis kaimiečių buvo pramintas „knygnešiu“. Tai buvęs santūrus, ramaus būdo, šviesaus proto, religingas, nevedęs, sulaukęs netoli šimto metų vyras, mielai bendravęs su visais kaimo gyventojais.
Žiobiškio mokykla
1911 m. Žiobiškyje, Buteikio name, buvo atidaryta valdinė pradinė mokykla (rusų valdinės mokyklos veikė iki 1915 m.). Ją pradžioje lankė daugiausia miestelio vaikai. Kaimiečiai, jei iš jų ir lankė keletas, tai tik vieną skyrių, vieną žiemą. Dar ilgai neleido tėvai mokytis, nelaikė to būtinybe: „Tai pramoga, tegu vaikai dirba, gana moka pasirašyti ir užteks“. Taip ir augo beraščių karta po kartos. Vaikai seniau irgi turėjo savo darbų: reikėjo ganyti gyvulius, padėti namų ruošoje, laukuose, samdytis pas stambesnius ūkininkus. Nebuvo jie be darbo ir žiemą. Mokykla toli, nėra apavo, batai pakalti medpadžiais ir tuos pačius visiems reikia pasidalyti. Sušilus orams eidavo basi. Šeimoje daug vaikų, kaip visus išleisi. Leisdavo daugiausia po vieną kurį vaiką, o kitais metais – kitą. 1919 m. mokykla perkelta į smuklės patalpas.
Jonas Žemaitis (gim. 1911 m.) apie mokyklą rašė: „Žiobiškio pradinę mokyklą pradėjau lankyti 1921 m. rudenį, kai jau turėjau 10 metų. Vaikai klasėje buvo įvairaus amžiaus. Mokyklos patalpos buvusioje smuklėje. Pirmas mano mokytojas Vladas Kuzavinis. Pirmame skyriuje mokiausi iš elementoriaus „Sakalėlis“, antrame – iš knygos „Žiupsnelis“. Mokėmės matematikos, gramatikos, tikybos. Eidavom 5–6 vaikai iš aplinkinių Stašių, Gužų, Raišių, Patilčių kaimų. Kai blogas oras, tėvai kartais veždavo arkliu. Vėliau mokė mokytojai Antanas Rudokas ir Lidija Račytė, dėvėjusi tautinius rūbus. Baigęs keturis skyrius Žiobiškyje, vėliau mokiausi Rokiškyje gimnazijoje… Mokslas sekėsi, bet susirgus tėvui, nebeleido mokytis, likau tėvų ūkyje, nes buvau vienturtis“.
1936 m. Žiobiškyje, prie kapų, šile, pastatyta nauja mokykla. 1949 m. Žiobiškio pradinė mokykla su šešiais skyriais pervesta į priaugančią septynmetę mokyklą. <…> 1959–1960 mokslo metais įvedamas aštuonmetis mokymas. Prie mokyklos buvusioje klebonijoje įrengiamos kelios pradinės klasės ir bendrabutis vaikams. Nuo 1994 m. mokykla tampa pagrindinė, nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. steigiama dešimta klasė. 2009 m. birželio 27 d. Žiobiškyje pagrindinė mokykla uždaroma. Nuo 1978 m. mūsų kaimo vaikai Žiobiškio mokyklos jau nebelankė, nes kaimas po melioracijos ištuštėjo, išsikėlė žmonės.
Čedasų mokykla
Čedasuose pradinė lietuviška mokykla buvo įkurta 1916 m. spalio 1 d., dar Pirmojo pasaulinio karo metu, prie vokiečių, buvusiame valsčiaus name už bažnyčios, prie kapinių. Pradžioje buvo trys skyriai, 1920 m. įsteigtas ketvirtas. Čedasų mokyklą lankė mūsų kaimo šiaurinio pakraščio, Vytelinės ir Žikorynės vienkiemių ūkininkų Juozo Jasinevičiaus, Adomo Gasiūno, Prano Zizo, Antano Stalausko, Igno Kliaugos, Prano Januškos, Juozo Žemaičio vaikai.
Žiobiškio ir Čedasų mokyklos mūsų kaimiečiams buvo toli, už 7–8 kilometrų. Į Čedasų mokyklą teko eiti per Pagrubio mišką. Kalne staugiant vilkams buvo nejauku, baisu. Veždavo, lydėdavo rytais tėvai. Tokiomis sąlygomis mūsų kaimo ankstesniosios kartos siekė pirmųjų lietuviškos mokyklos mokslo vaisių. Dauguma vaikų apsiribojo pradiniu mokslu. Aukštesnio mokslo siekė tik didesnių, turtingesnių ūkininkų vaikai.
1957 m. rudenį, Čedasuose atidarius vidurinės mokyklos skyrių, dauguma Kurkliečių kaimo vaikų ėmė lankyti Čedasų vidurinę. Mokykla veikė klebonijos pastate. Vadovavo direktorius Vladas Daunys. Po metų jam išvykus, mokyklos direktoriumi paskirtas Vytautas Bernotas, prieš tai dirbęs Kazliškio vidurinėje mokykloje, kur išleido tik dvi abiturientų laidas. Tai buvo pirmas mokytojas mokykloje, turėjęs aukštąjį išsilavinimą.
Prie Čedasų vidurinės mokyklos buvo mokinių bendrabutis, tada vadintas internatu. Pabjurus orams ar žiemos metu dauguma apsigyvendavo bendrabutyje visai savaitei. Pirmadieniais į mokyklą kolūkio skirtu arkliu veždavo tėvai, paeiliui iš kiekvieno kiemo. Tėvai pridėdavo maisto savaitei ir ten šeimininkė virėja išvirdavo valgyti.
