Daugiau nei du dešimtmečius VšĮ „Versmės“ leidykla leidžia Lietuvos valsčių serijos lokalines monografijas, kuriomis siekia atkurti pamintą teisingumą, pavadinti daiktus ir įvykius tikraisiais vardais ir taip prisidėti prie valstybės kūrimo, tautos savimonės bei pilietiškumo formavimosi. 31-oji serijos knyga „Kamajai“ pristatyta visuomenei per tradicinę krašto šventę „Kuc kuc Kamajuos“. Monografija – tai žmonių knyga, atspindinti jų gyvenimą, šnektą, karštovaizdį, istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, lyg maldaknygė, skaitoma kiekvieną rytą ir vakarą po pastraipą.
Unikalus projektas – monografijos „Lietuvos valsčiai“
Nuo 1994-ųjų „Versmės“ leidykla leidžia unikalią monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“ apie Lietuvos miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius, jų kraštovaizdžio raidą, istoriją nuo seniausių priešistorinių laikų iki mūsų dienų. Knygose daug dėmesio skiriama kovoms už nepriklausomybę, verslui, kultūrai, papročiams, tradicijoms, folklorui, architektūrai, tautosakai, žmonių gyvenimo, buities aprašymui, tarmėms ir vietos šnektų ypatumams.
„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1994 m. imta rengti „Lietuvos valsčių“ lokalinių monografijų serija prasidėjo nuo suvokimo ir pareigos išsaugoti, paskleisti, perduoti palikuonims istorinę tėvynės atmintį, atkurti pamintą teisingumą, pavadinti daiktus ir įvykius tikraisiais vardais, taip prisidėti prie valstybės kūrimo, klojant pamatus lokalių bendruomenių, o per jas – ir visos tautos savimonės bei pilietiškumo formavimuisi“, – leidinyje „Monografijų serijai Lietuvos valsčiai – penkiolika metų“ rašė VšĮ „Versmės“ leidyklos įkūrėjas ir vadovas P. Jonušas. Jis didžiuojasi tuo, kad 1998 m. pirmoji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija „Žagarė“ buvo ir pirmasis leidinys, išleistas su oficialiu Lietuvos tūkstantmečio ženklu.
Straipsnius monografijoms rengia mokslininkai, dažniausia istorikai, archeologai, etnologai, tautosakininkai, kalbininkai, sociologai, geologai, geografai, biologai, taip pat aktyviai bendradarbiauja kraštotyrininkai. Monografijų rengėjai naudojasi archyvais, įvairiais rašytiniais šaltiniais, publikuoja daug krašto žmonių prisiminimų. Skaičiuojama, jog straipsnius „Valsčių“ serijai yra parašę per 2 tūkst. autorių, apie 370 mokslininkų. Siekiant surinkti kuo daugiau ir įvairesnės informacijos, organizuojamos ekspedicijos.
Ugdo patriotizmą, pasididžiavimą savuoju kraštu
Monografijų leidybos darbe aktyviai dalyvauja mūsų kraštietis, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Rokiškio krašto garbės pilietis Venantas Mačiekus. „Gimtajam…“ jis pasakojo, jog XIX a. viduryje natūraliai susiformavę valsčiai buvo patys mažiausi administraciniai vienetai. Jų ribos dažniausia sutapdavo su parapijų bendruomenių, taip pat gyventojų tarmių ribomis. Valsčiuje gyvenančius žmones jungė bendri papročiai, darbai, kalba. Šiuos administracinius vienetus numarino 1950 m. sovietinė reforma, kai Lietuva buvo padalyta į apskritis, rajonus, apylinkes.
Monografijų vyriausiasis redaktorius ir sudarytojas V. Mačiekus mano, jog „Versmės“ monografijose publikuojama medžiaga yra svarbi. Ja gali remtis mokslininkai, ypač istorikai, sociologai, etnografai, kalbininkai, rašydami mokslinius darbus apie visą Lietuvą. Knygomis naudojasi švietimo, kultūros įstaigų darbuotojai, jos dažnai skaitomos bibliotekose. Monografijų informacija – neišsenkantis žinių šaltinis pedagogams, ypač istorikams, kurie, kalbėdami apie Lietuvos politinius įvykius, juos gali iliustruoti to krašto pavyzdžiais. Monografijose daug istorinių žinių, pateikiama vietovės tautosaka, etnografiniai aprašai.
„Svarbu, kad monografija gyventų savo gyvenimą – būtų skaitoma. Išleidus knygą apie Obelius, su fotomenininku Klaudijumi Driskiumi važinėjome po Obelių kraštą. Iš vienos trobos pastebėjome išeinančią garbaus amžiaus močiutę, po pažastimi pasispaudusią monografiją. Pamačius tokį vaizdą apima labai malonus jausmas“, – džiaugėsi V. Mačiekus. Jo nuomone, medžiagos monografijoms rinkimas, rengimas buria vietos bendruomenes, skatina žmonių pilietiškumą, ugdo patriotizmą, pasididžiavimą gimtuoju kraštu.
Monografijose sukaupta daug informacijos apie pokarį, partizaninį judėjimą, žmones, ištremtus į Sibirą, nužudytus, nukankintus. Anot šių leidinių redaktoriaus V. Mačiekaus, žmonių prisiminimai atspindi jų gyventą laikotarpį, tačiau kartais apie praeities įvykį pateikiamos skirtingos versijos. Siekiant išsiaiškinti kuo tikslesnę informaciją, tyrinėjami Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvai.
Kamajų monografija – 31-oji
Tradicinėje Kamajų krašto šventėje „Kuc kuc Kamajuos“ vyko neeilinis renginys – monografijos „Kamajai“ sutiktuvės. Tai jau 31-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. Surinkta medžiaga apie kai kuriuos valsčius netilpo į vieną tomą, todėl iš viso buvo išleisti 42 tomai. Mūsų šalyje buvo 320 valsčių. „Dešimtadalį valsčių jau aprašėme, įprasminome, palikome ateities kartoms“, – tarstelėjo leidėjas V. Mačiekus. „Versmės“ leidyklos planai – ambicingi: Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui iki 2018 m. planuojama išleisti šimtą „Lietuvos valsčių“ monografijų.
Kraštietis džiaugiasi Rokiškio rajonu – jis rekordininkas: Kamajai – tai jau penktoji knyga apie mūsų rajono valsčius. Trys monografijos išleistos apie Širvintų krašto valsčius. Beveik visas šis nedidelis rajonas „sutilpo“ į tris knygas.
Kamajų monografija sveria beveik 5 kg, joje – 1 tūkst. 580 puslapių. Tai maksimalus skaičius vienam tomui, nes daugiau nepajėgi įrišti spaustuvės mašina. Knygos tiražas – 600 egz. Juos parengti ir atspausdinti kainuoja 17–18 tūkst. eurų.
Kamajų monografijoje publikuojami 138 straipsniai, straipsneliai bei atsiminimai. Juos parašė 106 autoriai, 18 jų – mokslo daktarai. Autorių indėlis labai skirtingas: vienų parengti straipsniai – moksliniai, išsamūs, didelės apimties, kitų – trumpi, dažniausia prisiminimai apie žymesnius žmones, kaimus. „Žmonių prisiminimai, jų gyvenimo vaizdai senajame kaime, papročiai, darbai – bene įdomiausi ir paveikiausi“, – įsitikinęs V. Mačiekus.
Anot jo, leidžiant Juodupės monografiją, bandyta aprašyti visus kaimus, net ir išnykusius, tačiau pastebėta, kad istorijos kartojasi, dažniausia vardijamos šeimos, tarsi bandoma nupiešti jų genealoginį medį. Tokios statistinės publikacijos yra monotoniškos, sunkiai skaitomos ir tedominančios kilusiuosius iš to kaimo. Kamajų monografijoje nutarta spausdinti informaciją apie didesnius kaimus, paminėti svarbesnius istorinius įvykius.
„Pirmiausia buvo žodis, mintis, paskui – veiksmas. „Versmės“ leidyklą susiradęs ir į ją užsukęs ilgametis Kamajų seniūnas Vytautas Vilys pirmasis išsakė mintį išleisti Kamajų monografiją. 2005 m. buvo surengta pirmoji ekspedicija po Kamajų kraštą. 25 jos dalyviai – mokslininkai, kraštotyrininkai, studentai – surinko daug naudingos informacijos, atrado žmonių, kurie sutiko parašyti apie savo gimtuosius kaimus. Po metų antrosios ekspedicijos septyni dalyviai rinko naują informaciją, tikslino senąją“, – prisiminė V. Mačiekus.
Artimiausiuose „Versmės“ leidyklos planuose – knyga apie Pandėlio valsčių. Ją jau pradėjo rengti Rokiškio krašto garbės pilietis Albinas Jasiūnas, o jos sutiktuvės planuojamos 2017–2018 m. sandūroje.
Norima išleisti monografiją apie Rokiškio valsčių, apėmusį ne tik Rokiškio, bet ir Žiobiškio, Ragelių ir Lukštų parapijas. Šio sunkaus darbo ėmėsi iš Iciūnų (Rokiškio kaim. sen.) kilęs Donatas Papaurėlis. „Jei Dievas duos sveikatos, dar laukia knygos apie Panemunio valsčių su Suvainiškio ir Čedasų parapijomis, taip pat Jūžintų kraštą. Kitą vasarą norėtųsi pavažinėti po kaimus, paieškoti žmonių, galinčių planuojamoms monografijoms parašyti prisiminimus, surinkti kaimų istorijas. Tačiau dabar visas dėmesys sutelktas į Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos istorijos rašymą, straipsnių būsimam leidiniui rengimą“, – sakė V. Mačiekus. Anot jo, žmonės, sužinoję apie rengiamą monografiją, siūlo savo straipsnius, parašo prisiminimus. Kartais informacijos atsiranda tiek daug, kad nebetelpa į vieną tomą. Jei nusprendžiama antrojo neleisti, tuomet informacija atrenkama, paliekama niekur neskelbta.
Didelis dėmesys kalbai
Monografijose didelis dėmesys skiriamas kalbai. Lietuvių kalbos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Artūras Judžentis leidinyje „Monografijų serijai Lietuvos valsčiai – penkiolika metų“ rašė, jog „kalba yra vienas ryškiausių vietinės bendruomenės bruožų. Siekiant išsamiau aprašyti kurią nors vietinę bendruomenę, deramas dėmesys skiriamas ir jos šnektai. <…> Pirmoje serijos knygoje dar nėra kalbinių publikacijų, tačiau nuo „Žagarės“ monografijos šios serijos knygose atsiranda atskiras kalbos skyrius“.
Pamažu susiformavo monografijų struktūra, forma. Pasak leidyklos vadovo P. Jonušo, knygos popierinis apvalkalas po tam tikro laiko, kokio šimto metų, gali suplyšti. Jei jis bus išmestas, liks knygos viršelis be jokių paveikslėlių, tik su pavadinimu, užrašytu ant drobinio pagrindo, kad net blogai matantis ar net aklas žmogus lytėdamas suprastų, jog tai leidinys apie Lietuvą.
Knygoje apie Kamajus išlaikyta ankstesnių monografijų struktūra, pagrindiniai skyriai: gamta, istorija, architektūra, etninė kultūra, kalba, tautosaka, įžymūs žmonės. Istorijos skyrius skaidomas į mažesnius – bendrąjį, bažnyčių, švietimo, kultūrinio gyvenimo. Straipsnių autoriai aprašo Kamajų apylinkių formavimąsi ir dabartinę būklę, augmeniją, pirmuosius žmonių gyvenimo pėdsakus poledynmečiu, sėlių genties kultūrą, dvarų ir kaimų istorijas, vietos žydų bendruomenę, Kamajų respubliką 1905 m., sovietų okupantų represijas, kolūkius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, šiuo metu ūkininkaujančius ar verslą kuriančius žmones. Monografijoje apibūdinama Kamajų, Salų, Duokiškio miestelių bei dvarų architektūra, rašoma apie švietimo ir kultūros įstaigas – mokyklas, bibliotekas, kultūros centrus, kaimo bendruomenes, įžymius žmones, tikinčiųjų gyvenimą, dvasininkus. Nemažai dėmesio skiriama etnografijai, tautosakai, vietovardžiams.
Naujoji Kamajų įkūrimo data
Kiekvieno miesto, kaimo oficiali įkūrimo data laikoma jo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Prie dviejų susikertančių prekybos kelių ir Šetekšnos upės įsikūręs Kamajų miestelis pradžią skaičiuoja nuo 1541 m., Olechnai Bokejui valdą perėmus iš Aleksandro Tarkovskio. Leidėjas V. Mačiekus monografijos pristatyme užsiminė ir apie naujausius istorinius tyrimus. Lietuvos miestelių istorijos žinovas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Algimantas Miškinis mano, kad 1527 m. Ukmergės apskrityje minimi Kamajai yra ne Gudijos teritorijos Kamojai, o Rokiškio krašto Kamajai. „Istorikų tyrinėjimai lems Kamajų gimtadienio datą, jei bus paskelbta nauja data – 1527-ieji, tuomet po devynerių metų kamajiškiai galės švęsti išskirtinį – 500 metų jubiliejų“, – teigė V. Mačiekus.
Į monografijos pristatymą Kamajuose atvykęs inžinierius, kraštotyrininkas Zenonas Žumbakys prisiminė ekspedicijas, bendravimą su krašto žmonėmis, rengiant knygai publikaciją apie senąsias lapių, kiškių, stirnų, šernų, briedžių, vilkų medžioklių Kamajų krašte tradicijas. Istorikas, fotografas, kraštotyrininkas Aloyzas Petrašiūnas prisiminė ekspedicijas po Kamajų kraštą, bendravimą su vietos gyventojais, kurie papasakojo apie turgus, karą ir pokario žiaurumą, baimę.
Vietos gyventojų prisiminimuose – krašto praeitis
Monografijai „Kamajai“ straipsnius parašė šio krašto žmonės: Aloyzas Bagdonavičius, Janina Baraišienė, Jonas Bendorius, Elena Čypienė, Giedrė Dagienė, Rita Garškaitė, Sigita Gasiūnienė, Stanislovas Gavėnas, Alena Grigaliūnienė, Stasė Gruoblienė, Zosė Ivanauskienė, Irena Janukėnienė, Rasa Kalnietienė, Nijolė Kuprienė, Zita Levaškevičienė, Nijolė Markevičienė, Audronė Markevičienė, Jolanta Matkevičienė, Gražina Matukienė, Rita Michailovskienė, Genė Mikėnaitė, Alvyra Olubienė, Esmiralda Smalstienė, Danutė Spulienė, Kazimieras Šešelgis, Alfonsas Vasiliauskas, Danutė Vigėlienė, Rima Vigėlienė, Algimantas Vilys, Rolandas Vilys, Vytautas Vilys, Lina Zolubienė, Jokūbas Zovė, Genovaitė Žemaitienė.
Davainiškio kaimo istoriją aprašęs A. Bagdonavičius per knygos pristatymą sakė išvydęs gimstantį, augantį kaimą, nuoširdžius jo žmones. Per karą sudegė pusė kaimo namų, nelaimės spaudžiami vietiniai dalijosi viskuo ir stengėsi vienas kitam padėti.
Kalvių praeitį, negandas, tremtį, kolektyvizaciją aprašęs J. Bendorius mano, jog monografija yra išskirtinė, nes ją parašė ne tik mokslininkai profesionalai, bet ir paprasti šio krašto žmonės. „Tyrinėtojai šioje knygoje ras daug to, ko mes dabar net nejaučiame, neįsivaizduojame“, – teigė J. Bendorius.
Kultūrinį Duokiškio gyvenimą apžvelgusi G. Dagienė stebėjosi monografijos sudarytojo V. Mačiekaus kantrybe, kruopštumu ir darbštumu, rengiant didžiulį leidinį. „Bendraudama su jaunimu linkėsiu jiems būti tokiems darbštiems kaip Venantas Mačiekus“, – sakė G. Dagienė. Kamajų krašto kultūros darbuotojos, bibliotekininkės sakė, jog joms buvo didelė garbė teikti informaciją knygai, rašyti straipsnius, o įsisukusios į monografijos rengimo verpetą norėjo, kad į leidinį „sugultų“ kuo daugiau žmonių vardų, jų gerų darbų.
Kartą per šimtmetį
Istorikė, buvusi Rokiškio krašto muziejaus darbuotoja Onutė Mackevičienė monografijai parengė XIX a. Kamajų dvaro ir miestelio istoriją bei straipsnį apie medžio drožėją, istoriką, kraštotyrininką Kazimierą Paunksnį iš Duokiškio. „Kamajai per tradicinę šventę pasiskelbia respublika, prieš keletą metų išsirinko jos prezidentą, pagaliau išsileido ir knygą. Ji kamajiškiams turėtų tapti maldaknyge, skaitoma kiekvieną rytą ir vakarą po pastraipą“, – juokavo O. Mackevičienė.
Muziejininkė Marijona Mieliauskienė aprašė keramikę Aldoną Ropienę iš Kuokšių. Kamajų keistuolius aprašęs dailininkas, poetas, knygų apipavidalintojas Jokūbas Zovė leidėjui V. Mačiekui dovanojo savo knygą „Kamajai. Gyvenimas už Šetekšnos“, kurioje savitai apžvelgė gimtojo Kamajų miestelio dalį.
Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė vylėsi, jog dienos šviesą išvys ir monografija apie Jūžintus, o Kamajų knygoje ji primena Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą Rokiškyje ir Kamajuose.
„Tokie įvykiai vyksta kartą per šimtmetį. Džiaugiuosi būdamas jo liudininku“, – sakė Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonas Andrius Šukys. Jį patikslino leidėjas P. Jonušas, esą toks įvykis – pirmasis per šimtą tūkstančių metų, nes tokios didelės apimties knyga apie Kamajų kraštą išleista pirmą kartą. Tarp knygų užaugęs dvasininkas A. Šukys nusipirko tris monografijas ir visas jas padovanojo: vieną – Kamajų seniūnei Laimutei Vilimavičienei, antrąją – jos pavaduotojui Algirdui Bernotui, bendruomenės „rankoms ir kojoms“, trečiąją – parapijai, žmonėms, kurie neišgalės patys nusipirkti knygos, todėl skaitys perduodami ją iš rankų į rankas. „Tai žmonių knyga, apie jų gyvenimą, jų parapijas, kultūrą. Visada smagu atsivertus knygą ją pauostyti. Ar pastebėjote, kad kiekviena turi savo kvapą? Uodžiu ne chemiją, būtiną spausdinant knygą, bet beprotiško darbo prakaito kvapą, darbo, kuris dovanoja galimybę sugrįžti, įsiminti, palyginti, atpažinti“, – teigė dvasininkas A. Šukys.
Kalbos dalyje – apie upelių ir oronimų pavadinimus
Monografijos „Kamajai“ kalbos dalyje Lietuvių kalbos instituto kalbininkė Dalia Sviderskienė tyrinėja valsčiaus 104 telkinių (30 ežerų, 70 upių ir 4 griovių) vardų kilmę, darybą. Knygos leidėjas ir sudarytojas V. Mačiekus atkreipė dėmesį, jog kalbininkai nėra užfiksavę Kamajos upelio, įtekančio į Šetekšną, pavadinimo kilmės. „Manoma, jog būtent nuo šio upelio galėjo kilti Kamajų miestelio pavadinimas, nes būdavo populiaru gyvenvietes pavadinti mažiausio upės intako vardu“, – teigė V. Mačiekus. Lietuvių kalbos instituto tyrėja Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė domėjosi Kamajų valsčiaus oronimų – kalnų arba kitų žemės paviršiaus aukštumų (63 kalnų, 5 pakilimų, 2 aukštumų, 2 kauburių, kalvos, piliakalnio ir skardžio) – vardais.
Krislas akyje
Monografijoje „Kamajai“ krašto įžymių žmonių galerija pradedama nuo kunigo Antano Strazdo. Literatas, kraštotyrininkas šviesaus atminimo Jonas Kirlys prisiminė: „Kamajiškiai jo kitaip ir nevadino, o tik sumaloninę vardą – Strazdelis. Juk jis ranka rankon ėjo su vargo žmonėmis, su kaimu. Aš, kaip kamajiškis, studentu būdamas vaikščiojau po apylinkės kaimus, rinkau tautosaką ir kitokią pažintinę medžiagą. Taip sužinojau, kad jis vaikštinėjęs po kaimo gryčias, užlipdavęs ant kieno nors kaimiškos duonkepės krosnies (kuri Aukštaitijoje visada būdavo šilta) ir prigulęs kurdavęs, sakydavęs eiles. Kartą jis bažnyčioje įlipęs į sakyklą sakyti pamokslo. Ilgai tylėjęs, po to staiga prie burnos prisidėjęs delną (iš sulenktų pirštų lyg vamzdelį padaręs) ir garsiai papūtęs, sutrimitavęs, kad net visi nuščiuvę, tvirtai ištaręs: „Šitaip paskutinę teismo dieną Viešpats šauks visus atsiskaityti.“ Po to jautriai, ugningai išrėžęs pamokslą apie skriaudžiamuosius ir skriaudikus, kad net visi verkę.“
Kraštotyrininkas J. Kirlys iš savo tėvų girdėjęs pasakojimą, jog per tradicinius Kamajų atlaidus – Šv. Kazimiero, Šv. Jono ir Rožinės – į miestelį suplaukdavo minios svečių, atvykdavo daug kunigų. Po pamaldų jie klebonijoje puotaudavo. „Bet Strazdelis likdavo kur nors nuošaliau. Prie tos poniškai šlėktiškos draugijos sodietiškai kandus Strazdelis nepritapdavo. Geriau jis šventoriuje ar miestelyje, įsisukęs į paprastų žmonių būrį, su jais šnekučiuodavosi. Kadangi tais laikais (XVIII a. antroji pusė – XIX a. pirmoji pusė) klebonai bei Bažnyčios hierarchai buvo lenkai ar sulenkėję lietuvių bajorai, tai „prasčiokas“ Strazdelis jiems buvo krislas akyje. Todėl jie visokiais būdais jį menkino, ieškojo priekabių, kol galų gale bažnytinėse instancijose sudarė bylą, kad jį galėtų pasiųsti į Pažaislio vienuolyną. Prie kunigo giesmės „Pulkim ant kelių“ prikibti negalėjo – ji per daug buvo galinga“, – prisiminimuose rašė kraštotyrininkas J. Kirlys. Išvykstančio į Pažaislį kunigo surašytas turtas buvo įvertintas 26 rubliais ir 36 kapeikomis.
J. Kirlio prisiminimuose rašoma, kad Kamajuose gyvendamas Strazdelis turėjo arklį, jodavo raitas. Jo namai ir buitis buvo labai skurdūs: „Kambariai prasti, be grindų, ankšti, su duonkepe krosnimi, visur nešvaru, tamsu, kartu ten buvusios antys, vištos, triušiai, šunelis ir paršiukas. Atskirame kambaryje gyveno šeimininkė. Strazdelio drabužiai – prasti, lova – menka. O jis pats visada linksmas. Laukdavo, kad greit išspausdins jo eiles (tai jam kartybėje tikras pasaldinimas). Jis nusilpęs, bet gyvas, drąsus ir staigus.“
Strazdelį minėti visos Lietuvos mastu
Paminklo A. Strazdui atsiradimo Kamajuose istoriją monografijoje aprašė iš Duokiškio kilęs inžinierius, žurnalistas Algimantas Valentinas Indriūnas. Prie Strazdelio įamžinimo prisidėjo jo tėvas Pranas Indriūnas. „Kartą atvažiavęs iš Kauno, kur gyveno, tėvas Kamajų klebonijoje sužinojo, kad klebonas organizuoja Strazdelio 100-ųjų mirties metinių minėjimą – atlaikyti už jį Mišias ir tvorele aptverti kapą. Tėvas pasiūlė Strazdelį minėti visos Lietuvos mastu. Nuvykęs į Kauną prikalbino rašytoją Vaižgantą būti Strazdelio mirties metinių minėjimo komisijos garbės pirmininku, iš Švietimo ministerijos išsirūpino leidimą rinkti aukas būsimam paminklui. Komisijos pirmininku tapo Kamajų klebonas Antanas Keraitis, vicepirmininku – mano tėvas Pranas Indriūnas, nariais – mokytojas Jonas Vajega, mokytoja Dulkytė, Marija Bučiūtė ir mano motina Konstancija Indriūnienė. Tėvas parengė paminklo projektą, priprašė skulptorių Antaną Aleksandravičių sukurti Strazdelio biustą“, – monografijoje rašo A. V. Indriūnas.
Anksčiau išleistos Rokiškio rajono valsčių monografijos
1998 m. „Obeliai. Kriaunos“, skirta Obelių 480 m. sukakčiai, po 11 m. pakartotinis leidimas, minint Kriaunų 500 m. jubiliejų.
2000 m. „Žiobiškis“, skirta Žiobiškio parapijos 200 m. jubiliejui.
2011 m. „Panemunėlis“, skirta Panemunėlio 240 m. sukakčiai (du tomai).
2012 m. „Juodupė. Onuškis“, skirta Onuškio 510 m. sukakčiai, Juodupės 100 m. jubiliejui (du tomai).
