Panemunėlio valsčiaus įžymybė – Matas Grigonis, pirmosios lietuviškos vaikų poezijos knygos „Kvietkelis“ autorius

TĘSINYS

Jaunimo džiaugsmui M. Grigonis įrengė žaidimų bei futbolo aikštę, aptvėrė mokyklos teritoriją. 1930 m. jo iniciatyva mokykloje vietoj buhalterijos buvo įvestas lotynų kalbos kursas.

M. Grigonis buvo Anykščių Vyskupo Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto, kuriam vadovavo vikaras Kazimieras Mozūras, lektorius. 1930–1931 m. M. Grigonis buvo išrinktas Anykščių mokytojų Jono Basanavičiaus vardo draugijos pirmininku ir Lietuvos mokytojų tautininkų Jono Basanavičiaus liaudies universiteto vedėju Anykščiuose. Kad paskaitos būtų įdomios, jis kviesdavo lektorius iš kitų miestų, organizuodavo menines programas – trumpus vaidinimus, koncertus, filmus. Jis pats buvo mėgėjų teatro artistas ir režisierius.

Dėl tuberkuliozės ir nusilpusios klausos 1934 m. M. Grigonis buvo išleistas į pensiją. Visam laikui pasitraukęs iš pedagoginio darbo ir apsigyvenęs Senamiesčio vienkiemyje prie Panevėžio, savo laiką skyrė kūrybai, sodininkystei, iki Antrojo pasaulinio karo toliau dalyvavo Panevėžio „Aido“ ir kitų draugijų veikloje, buvo atsakingas už šios draugijos biblioteką. Jis domėjosi poezijos skaitymu, literatūros kūrinio suvokimu, mokytojo ir bibliotekininko įtaka vaikų skaitymo įpročiams, parašė ir paliko apie tai prisiminimų.

1941–1943 m. M. Grigonis vėl įsikūrė Panevėžyje: dirbo Panevėžio apygardos teismo civiliniame skyriuje sekretoriumi, buvo Panevėžio 1-osios gimnazijos tėvų komiteto vicepirmininkas. Bet dėl pablogėjusios sveikatos jam vėl teko palikti tarnybą ir grįžti į sodybą Senamiesčio vienkiemyje. 1945 m. jis, kaip pasižymėjęs mokytojas ir vaikų rašytojas, tapo personaliniu pensininku. Tačiau kamuojamas sunkios ligos jis skurdo…

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonotekos nuotr.

1948 m. M. Grigonis įstojo į Vaivadų apylinkėje susikūrusį kolūkį „Pirmyn“, buvo išrinktas jo revizijos komisijos pirmininku, tapo sąskaitininku. Pokario Lietuvoje jis išgarsėjo kaip augalų selekcininkas – „mičiurininkas“, buvo filmuojamas kino kronikai, pelnė įvairių apdovanojimų augalininkystės laimėjimų parodose, bendravo su jaunaisiais gamtininkais, palaikė ryšius su Lietuvoje paplitusiu „jaunųjų mičiurininkų“ judėjimu. Nuo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos M. Grigonis gyveno Vilniuje pas sūnų Matą Kastytį.

Eruditas

M. Grigonis rengė etnografines moksleivių ekspedicijas, kurių metu ir pats rinko tautosaką, liaudies žaidimus, gyvulių ir paukščių garsažodžius, sudarė ir išleido keletą rinkinių. Mokykliniam jaunimui M. Grigonis parašė ir išleido apie 40 knygelių, daugiausia originalios ir verstinės poezijos, sceninių veikalų, išvertė L. Tolstojaus, I. Turgenevo, K. Ušinskio ir kitų autorių knygas, Ch. Perrault pasakas, parengė rusų kalbos vadovėlį.

Pirmoji

M. Grigonio 1913 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Kvietkelis“ yra pirmoji lietuvių vaikų poezijos knyga. Jo poezijai būdingi gamtos ir gimtojo krašto motyvai, dorovinė tematika, sklandus eiliavimas.

Mano nameliai,

Kur yr tėveliai,

                      Nelabai dailūs:

Prasta seklyčia,

Dar labiau gryčia,

                      Bet jie man meilūs.

Savo gimtinės,

Brangios tėvynės

                      Aš neužmiršiu;

Nors toli būčiau,

Bet vis atminčiau,

                      Kolei numirsiu. (Matas Grigonis)

„Rašinėti” (taip M. Grigonis vadino rašymą bei kūrybą) pradėjo 1907 m. 1938 m. M. Grigonis: „Sėdžiu tada, 18 metų jaunikaitis, savo bute. Tada buvau Neršionių „Saulės“ pr. mokyklos mokytojas. Smetonos ir Tumo redaguojamos „Vilties“ įtakoje svajoju Lietuvą. Nors rusų priespauda kieta ir žiauri, bet mano jaunos galvos mintyse Lietuva eina į nepriklausomybę. Į tokias mintis dar paskatina Maironio „Jaunoji Lietuva“, kurią tik buvau perskaitęs. Imu plunksną ir rašau pirmąjį savo kūrinėlį:

                      Praeis daug metų,

                      ir tu, šalie gimtine,

                      skaisčiai žydėsi,

                      pasiekus idealą.

                      Tuomet nubudus,

                      sutikdama aušrinę,

                      tą rytą mesi

                      sapnų vylingą melą.

„Tasai tikėjimas į Lietuvos atgimimą mane nuvedė lietuvių kalbos gimnazijos mokytojo keliu“, –rašė M. Grigonis. Jis kūrė apsakymus, pjeses, mokslo populiarinimo straipsnius, vertė iš užsienio kalbų. Periodinėje spaudoje išspausdintus kūrinius pasirašinėjo slapyvardžiais, „nes rusų viršininkai šnairuodavo į lietuvių laikraščių bendradarbius.“ (Iš kn. Ma­tas Gri­go­nis. Raš­tai. Vil­nius, 2008.)

Pasivadino Žvyne…

M. Grigonis turėjo ne vieną slapyvardį. Vienas jų – Svirno Žvynė. Šio slapyvardžio kilmę M. Grigonis paaiškino taip: „Slapyvardį tada pasirinkau todėl, kad 1908 m. vasarą kartą mano tėviškės klėtyje į miltų kubilą sulindo bent puskapis diktų žvynių, kurios labai išgąsdino šeimininkę, semiančią miltus. Tada ant stalo gulėjo mano rašinėlis, ir jį pasirašiau Svirno Žvyne.

Kai 1913 metais pradėjau eilėraščius spausdinti, nebepatogus man buvo pasirinktasis slapyvardis, nes poezija su Svirno Žvyne kažkaip nesiderina. Tada daug eilėraščių sukūriau gojelyje svajodamas. Tuo būdu atsirado mano slapyvardis – Matas Gojelis, kurį iki šiol tebemėgstu (….). Tetos Uršulės slapyvardį man primetė „Sargybos“ redaktorius Karolis Dineika, žinomas sportininkas, mane pakviesdamas rašinėti moterų vardu juokingus apsakymėlius. Pradėjau nuo „vilties” ir „šaltinėlio” (Svirno Žvynės bei Mato Gojelio slapyvardžiais); po karo pasigaudavau dar Dile-Mato, Tetos Uršulės, Mataušioko ar Tiškos Piškos slapyvardžių).“

Etnografo palikimas – 200 žaidimų, mįslės, patarlės

M. Grigonis rinko retesnius žodžius, kuriuos pateikė lietuvių kalbos žodyno redakcijai, parengė knygą „Kalbamokslis lietuviams rusų kalbą išsimokyti“. „Tautosaka susidomėjau pirmaisiais mokytojavimo metais. Man, kaip lietuvių kalbos mokytojui ir rašytojui, labai buvo reikalingi retesni lietuvių kalbos žodžiai. Mat, kaip jau minėjau, jaunystėje aš pats tokių žodžių neprisigaudžiau, tai man mokiniai visose atostogose tokius žodžius surašinėdavo, o aš peržiūrėjęs ištisais maišais juos siųsdavau lietuvių kalbos žodynui (prof. K. Būgai ir prof. J. Balčikoniui). Po kiekvienų atostogų man mokiniai parveždavo tautos dainų, pasakų ir smulkiosios tautosakos. Man mokiniai tautosaką rinkdavo nurodytomis temomis. 1935 m. „vairo” Nr. 11 rašiau „Tautosakos rinkimo reikalu”. Dar 1911/12 m. metais užrašiau su mokiniais daug mįslių ir jas nusiunčiau į Ameriką p. Kl. Jurgelioniui. Beveik visos tos mįslės pateko į jo parašytą mįslių knygą. Rinkdamas tautosaką, jaučiausi dirbąs svarbų visuomeninį darbą, o kaip pirmas tautos žaidimų klasifikuotojas ir dabar tebesidžiaugiu, kad susigrizbau užrašinėti žaidimus. Žaidimus ir melodijas užrašinėdavau bei spausdindavau. Esu surinkęs tautosakos daug daugiau, nekaip Tautosakos archyvas rodo, nes surinktą tautosaką kartais įteikdavau kitiems tautosakininkams, kaip prof. J. Elisonui, A. Giedriui ir kt. Iki 1936 metų iš spaudos išėjo mano 26 knygos. Laikraščiuose bendradarbiauju nuo 1908 m.“ (Iš kn. Ma­tas Gri­go­nis. Raš­tai. Vil­nius, 2008.)

Svarbus M. Grigonio darbas atliktas užrašant, skelbiant ir populiarinant lietuvių liaudies žaidimus. Paties surinktus. Pasinaudojęs Lietuvių mokslo draugijos surinkta medžiaga, jis pirmasis išleido juos atskiromis knygomis: „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore“, „Vaikų žaidimai“, „Smagūs žaidimai“. Žaidimams jis pritaikė muziką. Leidiniai buvo ne tik iliustruoti, bet ir su gaidomis. Šie žaidimų rinkiniai buvo labai populiarūs tarp moksleivių, kaimo jaunimo, taip jie plačiai paplito po visą Lietuvą, o autorius tapo žaidimų literatūros pradininku.

M. Grigonis rašo: „Į širdį ypač krito žaidimai. Tautos žaidimus rinkau ir prieš karą išspausdinau „200 žaidimų” (2 leidimu), „20 žaidimų”, „Smagūs žaidimai”, o 1919 m. „Žaidimų vainikas”.

Bus daugiau