Kraštietis rašytojas, pedagogas, spaudos darbuotojas, vertėjas, vadovėlių autorius Antanas Busilas (1889–1951) parašė matematikos ir lietuvių kalbos vadovėlius mokykloms, tačiau jam nebuvo svetimas ir pasakų pasaulis. Autorius spausdintu žodžiu per stebuklingus veikėjus, spalvingus jų žygius, nuotykius stengėsi prisibelsti į vaikų širdeles. A. Busilas buvo vienas mokymo mokykloje reformatorių, kurio idėjos aktualios iki šiol.
Trumpa biografija
Gimė 1889 m. gegužės 2 d. Aukštakojuose (Obelių sen.)
Pirmųjų mokslo žinių įgijo pas kaimo daraktorių. Vėliau su tėvais persikėlė į Tartu (Estija), kur baigė pradinę mokyklą.
1899 m. šeimai apsigyvenus Sankt Peterburge (Rusija), mokėsi progimnazijoje, gimnazijoje, privačiai. Įgijęs vidurinį išsilavinimą, 1906 m. išlaikė egzaminus pradinės mokyklos mokytojo cenzui gauti.
1906–1912 m. mokytojavo Kriaunų pradžios mokykloje. Organizavo saviveiklos vakarus, skaitė paskaitas, rašė straipsnius pedagogikos, psichologijos, visuomenės auklėjimo klausimais.
1912 m. redagavo žurnalo „Draugija“ priedą „Mokytojas“. Bendradarbiavo leidiniuose „Žarija“, „Vienybė“, „Lietuvos žinios“.
1912–1916 m. Sankt Peterburge studijavo pedagogiką ir filosofiją Frydricho Frobelio draugijos aukštuosiuose kursuose, 1913–1916 m. – Agronomijos kursuose.
1913–1916 m. mokytojavo Petrogrado pradžios mokyklose. Aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje – buvo lietuvių choro organizatorius ir jo vadovas, Konstantino Glinskio vadovaujamos lietuvių artistų trupės ir Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti narys, dirbo Mažaturčių draugijoje.
1916–1918 m. tarnavo kariuomenėje, baigė specialius karo technikos kursus, mokytojavo.
Po Pirmojo pasaulinio karo mokytojavo Kauno ir Vilniaus gimnazijose (1919–1920 m. pastarosios vedėjas).
1919 m. redagavo žurnalą „Švietimo darbas“, 1920 m. „Trimitas“, 1921–1922 m. ir 1934–1938 m. žurnalo „Mokykla ir gyvenimas“ redaktorius. Bendradarbiavo žurnale „Darbo Lietuva“. Parengė matematikos, lietuvių kalbos bei gamtos mokslo vadovėlių, pedagoginių ir metodinių priemonių, parašė pedagogikos ir metodikos darbų, grožinių kūrinių vaikams.
1920 m. mokėsi dainavimo Kauno konservatorijoje.
1921–1929 m. mokytojavo Fredos aukštesniojoje sodininkystės mokykloje ir Kėdainių mokytojų seminarijoje.
1932–1939 m. daugiausia dėmesio skyrė literatūrai, parašė garsiausius kūrinius vaikams – pasaką „Karalaitis Jonas kvailutis ir paukštelis auksasparnis“, scenos vaizdelį „Muzikantai“.
1940–1941 m. Kauno I gimnazijos inspektorius ir Vilniaus mokyklų inspektoriaus pavaduotojas. Vokiečių okupacijos metais buvo persekiotas, nušalintas nuo pedagoginės veiklos, dirbo buhalteriu odos ir galanterijos fabrike.
1945–1951 m. Maironio literatūros muziejaus Kaune direktorius.
Mirė 1951 m. rugpjūčio 31 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Matematika, lietuvių kalba,
psichologija
A. Busilas parašė matematikos vadovėlius „Jaunas matininkas“ (3 dalys), „Aritmetika“ (5 dalys), „Matematikos uždavinynas“ (3 dalys), „Matematikos abėcėlė“, „Trigonometrija“; kartu su Zigmu Balučiu-Balevičiumi (1907–1964) išleido vadovėlį „Algebra“.
Be matematikos, A. Busilas dar domėjosi lietuvių kalba ir gamtos mokslais, išleido „Lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos vadovėlį“ (3 dalys), „Sparneliai“ (2 dalys), „Žemės ūkio klasėms vadovėlis“ (3 dalys), „Gamtos mokslai“ (2 dalys), metodiką „Kaip mokyti rašto“.
Psichologija ir vaiko raida – dar viena A. Busilo nagrinėtų temų. 1921 m. jis parašė pedagogikos apybraižą „Psichologijos etiudai“, po metų – „Vaiko kūno brendimas“, „Vaiko sielos brendimas“, „Protinio darbo higiena“. Straipsnius pasirašinėdavo B. Gailiaus, K. Arūno slapyvardžiais.
Mūsų kraštietis iš rusų į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Puškino pasakas „Aukso žuvelė“, „Miegančioji caraitė“, „Caras Saltanas“, „Pasaka apie auksinį gaidelį“. Jis taip pat vertė Michailo Lermontovo, Nikolajaus Nekrasovo kūrinius.
Mokytis visą gyvenimą
A. Busilas buvo vienas mokymo mokykloje reformatorių. Jo idėjos aktualios iki šiol. Pripažindamas mokymosi visą gyvenimą svarbą, kraštietis prioritetą teikė ne teoriniam matematikos, geometrijos uždavinių sprendimui, o gabumams, kurie suteiktų galimybę išspręsti bet kuriuos gyvenimo uždavinius, įgyti. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje iškėlė mokymo sąsajos su realiu gyvenimu idėją.
1919 m. „Švietimo darbe“ publikuotame straipsnyje „Mokyklos reformos pagrindiniai principai“ A. Busilas siūlė pasvarstyti, kiek pasilieka mūsų galvose iš tų visų datų, vardų, formulių, taisyklių, pamokymų? Pedagogo nuomone, „mokykloje vaikas privalo išplėtoti, išmiklinti visus jo įgimtuosius palinkimus bei gabumus. Iš mokyklos vaikas turi išeiti ne tiek mokytas, kiek sveikas, doras, veiklus ir išmintingas.“ O to meto mokykloje pedagogas įžiūrėjo mokytojų pastangas „prikimšti moksleivių galvas įvairių įvairiausių žinių, įvairių įvairiausių mokslų“.
L. Šablinsko nuotr.
Dėstyti geometriją gyvai
Rašydamas matematikos vadovėlius A. Busilas kėlė sau uždavinį, kurį įvardijo „Jauno matininko“ antrosios dalies „Geometrija vidurinei mokyklai“ pratarmėje mokytojams: „Stengiuosi duoti mokiniams į rankas knygą, kuri juos galėtų suinteresuoti, jų dėmesį pažadinti, jų darbštumą palavinti. Eidamas nurodymais geresniųjų pasaulio pedagogų, kurie skelbia, jog mokomieji dalykai teturi reikšmės auklėjimui tada, kai jie įgyjami savarankiu darbu, stengiuosi, kiek galėdamas, vengti „dėstymo“, skiriamo atmintinai „kalti“ <…> Mokytojas neprivalo sekti tais geometrijos mokytojais, kurie atėję mokyklon temokėjo lentoje pakartoti iš vadovėlio sausą teoremos įrodymą ir paskiau reikalauti tokio pat pakartojimo iš mokinių. Ne, tik dėstydamas geometriją gyvai, tik žadindamas mokinių savydarbą, tik rišdamas geometrijos taisykles ir tiesas su gyvenimo reikalavimais, tik duodamas progas pačiam mokiniui paderinti įgytąsias žinias matavimo praktikai, mokytojas tegalės įtikinti mokiniams, jog geometrija yra vienas įdomesniųjų ir naudingesniųjų mokslo dalykų, o ne nuobodžiausia, bevaisė kazuistika.“
Pedagogo nuomone, kiekviena matematikos taisyklė, kiekviena išvada mokiniams būtų prieinama asmeniškais potyriais, todėl siūlė mokinius su kiekybiniais terminais supažindinti tyrinėjant aplinką. Matematikos mokymą jis siūlė remti laboratoriniu metodu – vaikai per pamokas turi ne tik skaičiuoti, bet ir matuoti, sverti, karpyti, čiupinėti, klijuoti, lankstyti, stebėti aplinką, joje ieškoti figūrų, jas lyginti.
Matuoti pirštais, sprindžiais, žingsniais
1935 m. leidinyje „Mokykla ir gyvenimas“ publikuotame straipsnyje „Pirmosios skaičiavimo pamokos“ A. Busilas rašė: „Terminų ilgas, trumpas, gilus, seklus, platus, siauras, storas, plonas svarstymą geriausia jungti su atitinkamų daiktų matavimu.“ Net konkrečiai paaiškino, kaip matavimus atlikti: tiesioginiu dviejų daiktų vienas šalia kito padėjimu, jų lyginimu arba matavimu pirštais, sprindžiais, žingsniais.
Geresniam įsiminimui mokymo procese A. Busilas siūlė naudoti iliustracijas knygose, patiems mokytojams piešti klasės lentoje mokiniams prieš akis ir skatinti pačius mokinius piešti.
Kai kuriuose matematikos vadovėliuose nurodyta, jog jie spausdinti Otto v. Mauderodės spaustuvėje, kuri 1881–1944 m. veikė Tilžėje (Kaliningrado sritis). Šioje spaustuvėje Lietuvos spaudos draudimo metais (iki 1919 m. ) buvo atspausdinta per 800 knygų, kurias knygnešiai slapta pernešdavo per sieną ir atgabendavo į Lietuvą. Kone prieš šimtą metų spaustuvės galimybės buvo menkos, tad vadovėliuose tėra pieštinės iliustracijos.
Pasakose – laimės paieškos
Žymiausios A. Busilo knygos vaikams – tai eiliuota pasaka „Karalaitis Jonas kvailutis ir paukštelis auksasparnis“ (1933 m.) ir scenos vaizdelis „Muzikantai“ (1934 m.). Pasaką apie karalaitį Joną kraštietis parašė minėdamas savo pedagoginio ir literatūrinio darbo 25 metų sukaktį. 1938 m. žurnale „Karys“ apie ją rašoma: „Jonas karalaitis savotiškas mistikas. Jis mėgsta svajoti ir gyventi gamtoj, toliau nuo žmonių ir nuo savo tėvo karaliaus rūmų triukšmo. Pradžioj jis tai daro savo noru, bet vėliau, nesuprastas ir visų pripažintas kvailučiu, varu išvežamas į girią. Čia jis bastosi, susipažįsta su girios pasauliu, pergyvena daugelį nuotykių ir suranda savąją laimės karalaitę. Toks maždaug pasakos turinys. Stiliaus atžvilgiu tenka pažymėti, kad eiliavimas ne visur vienodas ir sklandus. Ypač nuobodesnės tos vietos, kur trūksta vaizdavimo, ir jis užpildomas aprašymais ir pamokymais. Paaugesni vaikai pasaka susidomės ir ją mielai skaitys.“
Scenos vaizdelyje „Muzikantai“ į stebuklingą, keisčiausių įvykių kupiną siužetą pasineria muzikuojantys beždžionė, ožys, lokys ir asilas.
Kraštiečio įamžinimas
Rokiškėnai žymiajam kraštiečiui atminti 1990 m. jo gimtinėje Aukštakojų kaime atidengė paminklą. Pagerbimo iškilmėse dalyvavo jo dukra Danutė Busilaitė-Kijauskienė. Ji kalbėjo: „Anksti mes išvykome iš Rokiškio rajono, visas jėgas tėvelis skyrė liaudžiai šviesti. Kaip malonu, kad atminimas visam laikui perkeliamas į tėviškę. Tėvas niekada netikėjo, kad jo triūsas bus šitaip įamžintas, nes buvo be galo kuklus ir darbštus žmogus.“
2011-ųjų rugpjūtį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių žydų gelbėtojai D. Busilaitei-Kijauskienei. A. Busilas, jo žmona Ona, dukrų padedami, išgelbėjo pasmerktąją mirčiai žydų kilmės Lietuvos pilietę Rozą Stender.
A. Busilas šešerius metus mokytojavo Kriaunų mokykloje. Jis tapo pirmuoju mokytoju, išdrįsusiu dėstyti gimtąja lietuvių kalba, o su mažaisiais pamokose bendraudavęs kaip lygus su lygiu. Įžymus pedagogas buvo subūręs vaidintojų grupę, spektakliais džiugino aplinkinių kaimų žmones. Rokiškio krašto muziejuje, Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje bei jos Kriaunų filiale saugomos A. Busilo išleistos knygos, vadovėliai, nuotraukos.
