Pabaiga. Pradžia 2016 08 06
Tęsiame pasakojimą apie Rokiškio krašto muziejuje saugomus tarpukario nepriklausomos Lietuvos kultūros spaudinius. Kauno visuomenė tuo metu veržėsi į spaudos balių. Organizuoti tokį pabandė ir provincijos Šiaulių krašto žurnalistai, kovojantys už garbingą žurnalisto vardą, pagarbą spaudai. Muziejaus archyve saugomi ir raginimai skaityti „Gimtosios kalbos“ laikraštį, savo tautiškumą reikšti gryna ir taisyklinga lietuvių kalba.
Prasidėjo prakalba ir etiudais
1932-ųjų lapkritį Šiauliuose buvo surengtas pirmasis spaudos balius. Jo programėlė saugoma Rokiškio krašto muziejaus archyve kartu su kitais tarpukario Lietuvos kultūros spaudiniais. „Spauda septintoji pasaulio galybė!!!“ – toks šūkis su trimis šauktukais – renginio programėlės viršelyje. Jos centre oranžinių spindulių fone ant knygų krūvos atvaizduotas Pjero – liaudies teatro personažas, dažniausia atliekantis tarno vaidmenis. Pjero iškėlęs gitarą ir atverstą knygą.
Kokios kitos šešios pasaulio galybės, leidinyje neminima.
1932 m. lapkričio 12 d. vykusio spaudos baliaus programa – įvairi ir įdomi. Šventė pradedama orkestro maršu ir prakalba. Valstybės teatro Šiaulių skyriaus, taip tuomet vadinosi Šiaulių dramos teatras, artistai Elena Bindokaitė, Liucija Rutkauskaitė, Gražina Jakavičiūtė, Stasys Radzevičius, Ipolitas Tvirbutas susirinkusiesiems vaidino ir šoko trumpus etiudus: romantinį, arlekinadą (muzikinę miniatiūrą), šansonetę (komiškus charakterinius šokius), šaržavo miesto visuomenei pažįstamus tipus, atliko kupletus… Meninę programą parengė artistas I. Tvirbutas, o muziką parinko Br. Jakavičius.
Prieš 84 metus vykusio baliaus programoje didelis dėmesys skiriamas sunkius laikus išgyvenančiai ir aplinkinių tuomet nevertinamai provincijos spaudai, žurnalisto prestižui. Įžangos žodyje „Mes kalbame“ rašoma: „Jei užsienyje spauda labai branginama, jei ten žurnalistai yra gerbiami ir į juos žiūrima, kaip į visuomenės veikėjus, tai Lietuvoje, ypatingai provincijoje, žurnalistai lyginami su žemiausių profesijų žmonėmis, o į spaudą žiūrima su pasigailėjimu.“
Žurnalistai mėgsta sukčiauti, gerti, skolintis?
Kodėl anuomet žurnalistai neturėjo gero vardo, nebuvo užsitarnavę deramos padėties? Į šį klausimą pateikiamas toks atsakymas: „Kalti yra tie, kuriems garbingą žurnalisto vardą rūpėjo išnaudoti žemiems tikslams. Ir Šiauliuose ne vienas atsitikimas parodė, kad nuolatiniai policijos pažįstami, įvairaus plauko aferistai, save tituluodavo žurnalistais. Žmonėse pagaliau susidarė nuomonė, kad žurnalistai yra tie žmonės, kurie mėgsta sukčiauti, gerti, skolintis ir t. t.“
Šiauliuose tuo metu buvo leidžiami du savaitraščiai – „Šiaurės Lietuva“ ir „Mūsų momentas“. Jų gyvavimas programėlėje apibūdinamas taip: „Tai nuolatinė kova dėl egzistencijos. Apie šiuos du laikraščius susispietė nedidelis būrelis šiauliečių žurnalistų, nesitikinčių materialinės paramos, dirbančių tik dėl to, kad ir provincija turėtų savo spaudą.“
Programėlėje primenama visuomenės šventa pareiga padėti spaudai – vieninteliam gyvenimo pulsui, o žurnalistų pareiga – „pašalinti iš savo tarpo visus tokius, kurie savo elgesiu teršia garbingą mūsų vardą ir pakerta mums kelią į visuomenę“. Pirmojo Šiauliuose spaudos baliaus proga žurnalistai kreipėsi į visuomenę, prašydami „glaudesnio bendradarbiavimo ir visokeriopos paramos“.
Leidinyje užsimenama ir apie spaudos draugus – žmones, „kurie supranta sunkų provincijos spaudos kelią ir kiek galėdami parodo norą spaudai palaikyti“. Artimiausiais draugais minimi prekybininkai ir pramonininkai, apgailestaujama, kad toliau nuo spaudos yra valdininkai. „Reikia neužmiršti ir tų, kurie, nieko negaudami už darbą, remia laikraščius savo darbais ir prisideda morale pagalba. <…> Mūsų didelis noras, kad tų nuoširdžių spaudos draugų eilės augtų, kad pagaliau būtų pradėtas vertinti didelis spaudos apaštalavimo darbas“, – rašoma programėlėje.
Šiaulių žurnalistai pirmojo Spaudos baliaus proga išsakė savo norus, kurie surašyti šventės programėlėje:
Kad provincijos spauda susilauktų visuomenėje didesnio pasitikėjimo.
Kad žmonės į laikraštį žiūrėtų, kaip į būtiną gyvenimo reikalą.
Kad žurnalistai būtų visuomenėje laikomi garbingos profesijos darbininkais.
Kad niekas nedrįstų savo elgesiu teršti garbingo spaudos darbininkų vardo.
Kad kiekvienuose namuose žurnalistas ir laikraštis būtų visad mielai laukiamas svečias.
Šefas – Šiaulių burmistras
Pirmajam baliui organizuoti buvo sudarytas komitetas. Jo nariai – „Šiaurės Lietuvos“ redaktorius Pranas Razma, „Mūsų momento“ – Bronius Buišas, Kauno spaudos atstovas Juras Arnas Šaltenis, žurnalistai A. Kernauskas, Rapolas Šaltenis ir K. Kaikaris. Jie vylėsi, kad tokie renginiai taps tradiciniai. Už pagalbą žengiant pirmąjį žingsnį jie išreiškė padėką Šiaulių burmistrui Juozui Valančiui, sutikusiam tapti baliaus šefu, teatro direktoriui Juozui Stanuliui, aktoriams E. Bindokaitei, G. Jakavičiūtei, L. Rutkauskaitei, S. Radzevičiui, I. Tvirbutui. „Mes tikimės, kad antrasis spaudos balius sukels dar gyvesnio susidomėjimo visuomenėje, kurios paramos spauda reikalinga“, – vylėsi renginio organizatoriai.
Spaudos baliai tarpukario Lietuvoje populiariausi buvo Kaune. Į pokylį tuomet ypač garsiame „Metropolio“ restorane atvykdavo prezidentas Antanas Smetona su žmona, ministrai, diplomatinio korpuso atstovai, meno žvaigždės… Aprėdus šiai šventei moterys užsisakydavo prabangiausiuose salonuose, šventėje grodavo, dainuodavo žinomiausi to meto atlikėjai. Kauniečių tradicija į Šiaulius nepersikėlė, spaudos pokylis provincijoje neprigijo. O Kaune spaudos baliai vyksta iki šiol. 1993 m. tarpukario laikų tradiciją atgaivino Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus nariai. Šiemet gegužę, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Kauno žurnalistai rinkosi į 24-ąjį spaudos balių.
Tautiškumą išreikšti taisyklinga kalba
1933 m. Kaune buvo išleistas pirmasis „Gimtosios kalbos“ numeris. Jo leidėjai – „Sakalo“ bendrovė ir Lietuvių kalbos draugija – rūpinosi, kad žmonės skaitytų laikraštį. Pirmajame buvo rašoma: „Mums nepakanka kapos kalbos taisytojų, bet reikia pačią visuomenę kalbos išmokyti.“
Tarpukario „Gimtoji kalba“ buvo prenumeruojama, o leidinio administracija ne tik ieškojo naujų skaitytojų, bet ir stengėsi išlaikyti senuosius. Rokiškio krašto muziejaus archyve saugomas „Gimtosios kalbos“ administracijos kreipimasis į prenumeratorius, datuotas 1937 m. vasario 2 d. Jame rašoma, jog kasmet išleidžiama po dešimt „Gimtosios kalbos“ leidinių – sąsiuvinių. Metinė prenumeratos kaina – 2,5 lito gyvenantiems Lietuvoje, 4 litai – užsienyje.
Laikraščio leidėjai, pirmąjį 1937 metų mėnesį nesulaukę buvusio kliento prenumeratos pratęsimo, siuntė jam kreipimąsi, kuriame rašė: „Praeitais metais turėjome Tamstą „Gimtosios kalbos“ pr-rium. Tikėjomės, kad ir šiais metais per-tos mūsų laikraščiui Tamsta nenutrauksi. Tačiau ligi šiam laikui Tamstos š. m. GK per-rių tarpe dar pasigendam, nors apskritai GK skaitytojų ratas nuolatos auga. Tas rodo, kad lietuvių visuomenė labai atjaučia reikalą taisyklingai vartoti lietuvių kalbą žodžiu ir raštu ir mielai pasinaudoja daugeli GK tam reikalui taikomų nurodymų.“
Kalbą puoselėjančio laikraščio administracijos nuomone, „tautinės savigarbos reikalas verčia visus lietuvius, o ypač šviesuomenę, savo tautiškumą mažiausi pareikšti bent gryna ir taisyklinga kalba“. Net 2000 ištikimųjų leidinio skaitytojų žadama paskatinti dovanomis: iš pirmųjų 6000 prenumeratorių kas trečiam bus įteikta po vertingą kalbos mokslo knygą. Dovanai žadama išdalinti po 1000 egzempliorių Rygiškių Jono knygos „Linksniai ir prielinksniai, jų vartojimas mūsų kalboje“ ir Petro Būtėno „Lietuvių kalbos prielinksnių mokslas teorijai ir praktikai“. Būsimam prenumeratoriui akcentuojama, kad dovanojamos knygos brangesnės nei leidinio „Gimtoji kalba“ metinė prenumerata Lietuvoje: P. Būtėno knyga kainavo 3 litus, o Rygiškių Jono – 5. Rygiškio Jonas – tai garsaus Lietuvos kalbininko, norminusio literatūrinę lietuvių kalbą, Jono Jablonskio slapyvardis, o prenumeratoriams dovanojamas leidinys – vienas svarbiausių jo veikalų.
