Rokiškio krašto muziejuje saugomi tarpukario nepriklausomos Lietuvos kultūros spaudiniai – atsišaukimai, raginantys neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, skelbimai apie pirmąjį lietuvišką vakarą Kamajuose, mokyklose vykusias kultūros savaites, kvietimai į vietos vaidintojų grupių spektaklius, gegužines, spaudos balių. Visi jie atspindi to laikotarpio žmonių vertybes, tikėjimą, papročius, laisvalaikio pomėgius, pagarbą gimtajai kalbai ir siekį ją išsaugoti.
Žmones telkė vietos šviesuoliai
Rokiškio krašto muziejaus istorikas Valius Kazlauskas teigia, jog tarpukaryje kaimų šviesuoliai, dažniausia mokytojai bei kunigai, telkė žmones į bendruomenes, įvairias organizacijas. „Nustembu senuosiuose dokumentuose radęs informacijos apie rajone ypač aktyvią Šaulių sąjungos kuopelių veiklą, Žiobiškio parapijos dūdų orkestrą, Urlių kaime veikusią gimnastikos sekciją. Dabar daug žmonių nė nebežino, kur rajone yra Urlių kaimas. Tarpukariu kultūros centrų, bibliotekų, muziejų nebuvo, tačiau atsirasdavo aktyvių žmonių, kurie pasišvęsdavo šviesti, ugdyti ir lavinti visuomenę“, – sakė istorikas. Anot jo, senieji spaudiniai, saugomi muziejuje, atspindi spaudos draudimo laikotarpio lietuvių pasipriešinimą rusinimo politikai, caro valdžios mėginimui įvairiomis priemonėmis įvesti rusiškus spaudmenis į lietuvių raštiją. Lietuviai nenorėjo šių skaityti, knygnešiai slapta gabeno į Lietuvą draudžiamuosius raštus lietuvių kalba.
Krašto muziejaus spaudinių kultūros tema archyve saugomas 1905 m. Tilžėje išleistas atsišaukimas „Šalin valdžios mokyklos!“ Lietuvos demokratų partijos kuopelės kreipimesi į žmones valdiškos mokyklos vadinamos „maskolinimo įrankiu“, abejojama jų nauda. „Pasimokę kelias žiemas tose mokyklose (narodnoje učylišče), vaikai pasirodo nemoką ne tik laiško lietuviškai parašyti, bet da-gi lietuviškųjų raidžių ten neišmokstama pažinti.<…> Kas gi tai matė, kad mes, turėdami mūsų apmokamus mokytojus ir mūsų išlaikomas mokyklas, samdytumės dar „daraktorius“ mokyti vaikams mūsų prigimtosios lietuviškos kalbos?“
(Citatų kalba netaisyta – aut. past.)
Už rusinimą – kryželiai ir medaliai
Atsišaukime „Šalin valdžios mokyklos!“ primenamas toks atsitikimas: esą lietuviai mokytojai prašė valdžios dirbti Lietuvoje mokytojais, tačiau jų prašymai buvo atmesti. Nurodoma ir tokio valdžios elgesio priežastis: „Juk priėmę lietuvius-mokytojus, tie patys valdininkai tuo pačiu būtų priversti atsisakyti nuo maskolinimo mūsų tėvynės ir nuo stačiatikystės platinimo. Atimti nuo Ruso-valdininko šitos jo priedermės, tai vis tiek ką gyvą jį užkasti žemėsna. Juk už tą jis gauna ir kryželius ir medalius.“
Rusų mokytojai įtarti šnipinėjant: „Vaikai, nenumanydami pikto mokytojo sumanymo, dažnai jam beklausinėjant papasakoja tokius dalykus, už ką mūsų sodiečius iškrato ir į kalėjimą pasodina“, – rašoma atsišaukime.
Jame ne tik išreikštas pasipiktinimas rusinimo politika, bet ir pateikiamas siūlymas, kaip situaciją keisti: „Taigi vaikų į mokyklas neleiskite, algos ir pilų (šipkų) Rusams-mokytojams neduokite, o juos pačius iš mokyklų ir iš buto, kurį jie užima, varykite laukan.“ Kaip pavyzdys minima gruzinų tauta, kuri iš valdžios išsireikalavo saviškai kalbėti ir vaikus mokyti.
Lietuviškas vakaras Kamajuose
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu žmonės būrėsi į scenos mėgėjų būrelius, organizuodavo vakarus. Pirmasis žinomas Lietuvoje lietuviškas vakaras vyko Panemunėlio apylinkėse, jo organizatoriumi buvo kunigas švietėjas Jonas Katelė, įkūręs slaptą „Žvaigždės“ draugiją. Jos narių iniciatyva 1893 m. Naujikuose suvaidintas pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas „Nepadėjus nėr ko kasti“. Vėliau slapta Tindžiuliuose suvaidintas Žemaitės „Valsčiaus sūdas“, „Vaito piršlystė“.
Atgavus lietuvišką spaudą vaidintojų būreliai neišsiskirstė: jie žmones kvietė į spektaklius ne tik Panemunėlyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Rokiškio muziejuje saugomas skelbimas, 1908 m. lapkričio 9 d. kviečiantis į pirmąjį lietuvišką vakarą Kamajuose. Programoje numatyta, jog vakaras prasidės Vinco Kudirkos Lietuvos himnu, renginyje suplanuoti net du spektakliai: „Mūsų bajorai“ (pjesę sukūrė kunigas Juozas Šnapštys-Margalis) ir „Tiktai niekam nesakyk“ (Juozas Tumas-Vaižgantas). Lietuviško vakaro Kamajuose programą praturtino deklamacijos, vargonininko Petro Vinkšnelio vadovaujamo choro tautiškos giesmės, o vakaras baigėsi šokiais.
Kvietimas į renginį trimis kalbomis
Muziejaus archyvuose išlikusi didžiulė reklaminė afiša „Kreipimasis į Rokiškio miestelio žmones“. Joje rusų, lietuvių ir lenkų kalbomis kviečiama į vietos artistų-teatro mylėtojų du renginius, organizuojamus šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga. 1910 m. gruodžio 26-osios sekmadienį vaidinta istorinė trijų veiksmų, keturių paveikslų tragedija „Kerštas“. 1911 m. sausio 2-osios sekmadienį – keturių veiksmų Michalo Baluckio komedija „Aukso dievaičiai“. Iš renginio afišos matyti, jog žmonės mėgo vaidinimus, o po jų linksmai vakarodavo.
Po spektaklių, kurie prasidėdavo 19.30 val., buvo žadamos dainos, eilėraščių deklamavimas ir šokiai iki 4 val. ryto. Per šokius veikė skraidantis paštas, liejosi konfeti, norintieji galėjo užsukti į bufetą. Daugiau nei šimtą metų vykęs renginys buvo labdaringas: jame rinktos lėšos Neršionių mokyklai ir bendrijos „Saulė“ Rokiškio skyriui. Kvietime į renginį nurodomi ir jos organizatoriai – J. Pržezdzeckis, J. Sabaliauskas, K. Keršulis.
Gegužinės Kalnališkio miške
Netoli naujųjų Rokiškio kapinių organizuotos masinės gegužinės. Apie tai sužinome iš afišos, saugomos Krašto muziejaus archyvuose, – Rokiškio komendantūros karių švietimo kultūros komisijos kvietimo 1922 m. liepos 2 d. į didelę gegužinę – vakarą, vykusį Kalnališkio miške, vos du kilometrai nuo Rokiškio. Šventėje vaidintas trijų aktų Rutkausko farsas „Audra giedroje“. Dainavo Rokiškio dainų mėgėjų choras, griežė aštuntasis Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko dūdų orkestras. Šventės dalyviams žadėta loterija, šokiai, žaidimai, iliuminacija, skraidantis paštas, galimybė pasmaguriauti bufete.
Šioje šventėje jau užsimenama apie apsaugą: programoje rašoma, jog drabužiai, arkliai, dviračiai ir kt. bus apsaugomi vietoje. Organizatorių būta rūpestingų: esant blogam orui jie numatė galimybę šventę perkelti į Jansono salę, esančią Pandėlio g. 3. Bilietų kainos svyruoja nuo 20 iki 100 auksinių. Mokiniams, turintiems pažymėjimus, pusė kainos, o kareiviams – veltui. Net 50 proc. renginio grynojo pelno pažadėta skirti Kauno karo muziejaus fondui, likusi dalis – komendantūros kariams šviesti.
Mūsų rajono žmonės būdavo kviečiami į renginius Latvijoje. „Šviesos“ draugijos Subatės skyrius 1930 m. vasario 23 d. organizavo „Viešą vakarą – balių“. Jame koncertavo Obelių choras, vadovaujamas chorvedžio P. Latočkos.
Afišoje apie šį chorą rašoma: „Žymus savo dainelėmis ir balsais.“ Choristus scenoje pakeitė vaidintojai, rodę komediją „Mažas kryželis, bet sunkus“. Ir šiame renginyje nestigo linksmybių: iki 4 val. ryto tęsėsi šokiai, grojo orkestras, vyko loterija, rožių valsas.
Mokyklose – kultūros savaitės
Tarpukariu mokyklos tapo kultūros židiniais. Nuo 1937 m. Rokiškio Juozo Tūbelio pradžios mokykloje, vėliau Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje Jono Basanavičiaus liaudies universitetas ruošdavo kultūros savaites. Dažniausia jos vykdavo gruodžio viduryje. Per adventą žmonės kviesti į paskaitas „visiems svarbiais ir įdomiais klausimais“. Temos labai vairios: religija, sveikata, alkoholio žala organizmui, pirmoji pagalba ištikus nelaimei, poilsio ir laisvalaikio derinimo reikšmė, kūno mankšta ir fizinis darbas, tėvų bei vaikų tarpusavio santykiai, moters vaidmuo kultūroje, žmonių išsigimimo priežastys, Vilniaus krašto istorija, krašto gynimas, nafta…
Kultūros savaitėse didelis dėmesys skirtas ir lietuvių kalbai bei spaudai. 1937 m. vykusioje Kultūros savaitėje gimnazijos mokytoja O. Matusevičiūtė skaitė paskaitą „Ką sako apie tautą jos kalba“, inspektorius T. Jokštis – „Kultūrinė spaudos reikšmė“. Po metų O. Matusevičiūtė žmonėms pasakojo, kaip ir kodėl branginama mūsų kalba kituose kraštuose, o mokytojas A. Radžius apžvelgė tuometinę spaudą.
