Miesto gimtadienis – puiki proga kiekvienam pasigrožėti ir pasidžiaugti savo miestu. Svečiams ir draugams parodyti – čia mūsų namai. Suvažiavę aukščiausi šalies ir kaimyninių valstybių vadovai mandagiai aikčiojo išvydę Rokiškio bažnyčią, dvaro rūmus. Ta proga pirmą kartą per mažiausiai dešimtmetį nuplovėme šaligatvius. Dar kartą pasididžiavome garsių protėvių darbais. Protėvių, kurie jau beveik du šimtmečius ilsisi savo pačių funduotos bažnyčios – neogotikos šedevro – kriptoje. Vėl autoritetingais veidais kalbėjome apie Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių paveldą, jų įtaką rajono kultūrai ir ekonomikai nuo XV iki XX a.
Kodėl turime tiek daug visko apie juos pasakyti? Nes jie buvo miesto žmonės. Jiems Rokiškis buvo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir turtas, vizitinė kortelė. Todėl miestą jie kūrė sau ir kaip sau: su meile ir dėmesiu, negailėdami laiko ir investicijų. Statė bažnyčią – pačią gražiausią. Pirko šventovės altorių – pasaulinės parodos Paryžiuje aukso medaliu apdovanotą. Statė rūmus – „ant amžių amžinųjų“. Niekas nebuvo jiems per drąsu, nekuklu ar per brangu. Juk kūrė ne tik sau, bet ir savo giminės garbei bei šlovei. Juk dėl jos, to švento „honoro“, nebaisu ne tik piniginę praverti, bet ir špagas kryžiuoti, dvikovose ar sukilimuose gyvybę atiduoti. „Honorą“ prarasti lengva, o susigrąžinti – neįmanoma, nebent krauju nuplauti. Todėl ir po poros šimtmečių mes tebesididžiuojame jų darbais.
O kaipgi šiandienos mūsų, rokiškėnų, darbai ir žygiai? Juk šventinę dieną savivaldybės galvos taip ir nenusivedė garbiųjų svečių parodyti milijoninės investicijos – Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio stadiono. To paties, kuriame jau tuoj tuoj, žadama, sužaliuos veja, bus pastatyti futbolo vartai. Na, to, kurio vertė – 1,25 mln. litų. O juk didžiuotis, jei tikėtume mūsų valdžios vyrais, tikrai yra kuo: veja kada nors bus švelni it šilkas, tereikia trupučio trąšų, laiko, aeravimo ir laistymo įrangos. Tik, va, beveik tūkstantis šitokiam grožiui aklų rokiškėnų, kaip ir aš, pasirašiusių Rokiškio futbolo klubo peticiją, vietoj vejos mato retoką žvyruotą dirvoną betoniniais pakraščiais, į kurį sukišta 1,25 mln. litų mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos fondų lėšų. Ir kaip dabar tokius bjaurybes skeptikus įtikinti, kad futbolo veja tokia ir turi būti: reta ir akmenuota. Bjauriausia, kad tie patys akyli nepasėdos matė, kaip šis stadionas buvo rengiamas, kaip sėjamas. Ir sukiojo pirštais ties smilkiniu, mat iš savo trumpos ir kvailos patirties puikiai žino, kad žvyre su juodžemio priemaišomis jokia veja neužaugs. Betgi akli ir kvaili tie rokiškėnai… Jie ką, „naglo Šulijos“ orų prognozių neklauso?! Tad ir nežino, kad kaip tyčia, užėjo baisiai šaltos žiemos ir sausos vasaros? Nors ūkininkai į aruodus pila rekordinį derlių…
Sunku mūsų valdžiai su tokiais įkyruoliais gyventi. Reikia važinėti į susirinkimus prie stadiono, nes nereaguoti į beveik tūkstantį parašų negražu. Kaip ir eilinį kartą pasiųsti juos rinkusį Rokiškio futbolo klubą, švelniai tariant, kiek tolėliau. Sunku paaiškinti, kam kišti į stadioną milijoną, jeigu jo būklė, atleiskite, kaip prastai nušienautos karvių ganyklos? Kurioje rokiškėnai pataria vietoj vartų pririšti porą karvių ir avelių: nebereikės stadiono vejos nei šienauti, nei tręšti. Reikia dantis sukandus maskuoti, koks savivaldybės atstovas (ar tik ne tas ponas iš V raidės?) pasirašė stadiono priėmimo aktą 2012 m. , nesulaukęs pavasario ir neįvertinęs, ar ta veja apskritai išdygs? Ir kaip įtikinti tą bjaurią korespondentę, kodėl prieš trejus metus renovuoto stadiono „puikią“ veją po poros metų tiesiog bus būtina pridengti dirbtine danga? Dar skirti pora milijonų. Mat, anot mūsų sporto vado, jokia natūrali danga neatlaikys tūkstančio moksleivių kojų.
O korespondentė, kaip ir kiti beveik tūkstantis rokiškėnų, ką apie sportą ir vejas išmano?.. Todėl ji kaip papūga vis kartoja: ar galite, valdžios ir sporto vadai, į dirvoną sukišę milijoną, pažiūrėti mums, rokiškėnams, į akis?
Jie ramiausiai gali. Nes stadionus, aikšteles ir kitas europinėmis lėšomis statomas „idea fix“ jie rengia ne miestui, ne jo žmonėms. Rengia „paukščiukui“ ir „projekčiukui“. Ir koks skirtumas, sudygo ta veja ar ne? Kam rūpi, kad mokinukas ar suaugęs futbolininkas, su kamuoliu liuoksėdamas per kupstus, koją išsisuks? Arba kiekvienas, parvertęs varžovą bent per metrą nuo aikštės ribos, jei šis trinktels galva į betoninį stadiono bortelį, rizikuoja tapti… žmogžudžiu dėl neatsargumo? Juk stadionas geras, tik futbolininkai žaisti nemoka… Va, grūmoja vicemeras gimnazijos direktoriui, ko šis vartų stadione nestato. Pastatė. O gal, valdžios vyrai, parodykite pavyzdį tautai? Patys suburkite vienuolikę, apsiaukite „bucus“ ir pusantros valandos (tiek trunka futbolo rungtynės) bėgte ristele skersai išilgai po savo milijoninį „meno kūrinį“… Pažadame nesijuokti iš jūsų žaidimo įgūdžių. Ir neštuvais traumuotiesiems pasirūpinsime. Kaip tikrame stadione…
Deja, valdžia neturi laiko futbolui. Bent jau kelerius pastaruosius metus jų stadione sirgaliai nematė. Garbiesiems vyrams kur kas svarbiau per rinkimus nepamiršti išvardinti savo (o pageidautina ir garbiųjų pirmtakų) nuveiktų žygių. O visa, kas kreiva, šleiva ar byra, galima užtinkuoti, apsodinti gebenėmis ar parašyti naują „projekčiuką“, padėti naują „paukščiuką“, „įsisavinti“ dar vieną kitą milijoną… Ir tėkšti beveik tūkstančiui rokiškėnų į akis, kad šie kvaili, akli ir apie veją nesupranta.
O kas yra tie beveik tūkstantis rokiškėnų? Tai, gerbiamieji valdžios vyrai, jūsų rinkėjai. Ką reiškia tūkstantis žmonių? Antai 480 m. prieš Kr. vos 300 Spartos karių Termopilų perėjoje sugebėjo sustabdyti 12 tūkst. persų armiją. Ką gali rajono valdžiai reikšti beveik tūkstantis balsų? Šiemet kovo 1 d. savivaldybių rinkimų laimėtojai mūsų rajone – Socialdemokratų partija – gavo 3534 balsus, partija „Tvarka ir teisingumas“ – 2048, Darbo partija – 1488. Ir galite, kiek norite, bombarduoti pašto dėželes lankstinukais, feisbuką – savo ir draugų nuotraukomis, daugelis pasirašiusiųjų Rokiškio futbolo klubo peticiją savo išvadas jau padarė…
Lina Dūdaitė
