Rokiškio urėdijos miškininkų portretas būtų nepilnas be ilgamečio Kamajų girininkijos girininko Sigito Markevičiaus. Jis – didžiausią girininko stažą turintis miškininkas, o jo vadovaujama girininkija – antra pagal teritorijos dydį ir turtingiausia saugomais miškais.
Arčiausiai sostinės
S. Markevičius šmaikštauja: Kamajų girininkija ypatinga, nes ji – arčiausiai sostinės: jos valdos plyti per dvi seniūnijas ir baigiasi ties Anykščių rajonu.
Apie savo darbą miškininkas galėtų pasakoti valandų valandas: nuo miškų teikiamos romantikos iki kasdienių rūpesčių, kuriuos dažnai „smarkiai pasūdo“ kaitaliojami įstatymai ir tvarkos.
Biurokratiniai darbai – viena nemylimiausių girininko veiklos sferų, bet jie – neišvengiami. Patyręs girininkas sako, jog pusė darbo laiko tenka prasėdėti prie „popierių“: galybės planų, ataskaitų, programų. Jam teko patirti pačių įvairiausių miškotvarkos pokyčių, bet miškininkai tokiems pasikeitimams tapo atsparūs: žino, kaip miškus sodinti, ugdyti jaunuolynus, kad po kelių dešimtmečių nebūtų gėda matyti darbo rezultatus. Pasak girininko, prieš kelis dešimtmečius buvo nurodymai sodinti kuo daugiau eglynų. Net ir tose teritorijose, kurios šiems medžiams visai netinka. Kas iš to išėjo, nuspėti nesunku – spygliuočiai mirko, kerojo, juos užgožė drėgną dirvožemį mėgstantys lapuočiai augalai. O kartą iš aukščiau atėjo dokumentas, prajuokinęs miškininkus praktikus, nes jo rengėjai nė neskyrė, kas yra medynas, o kas – medelynas.
Vaikščiojanti enciklopedija
Trisdešimt šešerius metus miškuose dirbantis S. Markevičius sako, kad jam gražiausi medynai – 10-15 metų: žmogų gerokai praaugę išlakūs beržai, ąžuolai, pušys, eglės, uosiai… Brandūs miškai, anot girininko, turi ne tik žavesio, bet ir trūkumų: vieni ėmę tręšti, kiti nuo laiko ir vėjų pakenktais kamienais ar vieni kitus užgožę. Bet miške, kaip ir žmogaus gyvenime, reikia įvairovės, o jos Kamajų girininkijos medynuose – nors vežimu vežk. Bendras valstybinių miškų plotas čia siekia beveik pustrečio šimto hektarų, o girininkijos pažiba – Salagirio miškas, besidriekiantis per Kamajų ir Panemunėlio seniūnijas, užima beveik pusantro tūkstančio hektarų. Salagiris dosnus visiems: miškininkams – medynais, gėrybių mėgėjams – grybais ir uogomis, žvėrims ir paukščiams – puikiomis gyvenimo ir veisimosi sąlygomis.
Girininkijos miškus kaip savo rankos penkis pirštus pažįstantis S. Markevičiaus – lyg vaikščiojanti gamtos enciklopedija: jam iki kaulų čiulpų pažįstamas kiekvienas želdynas, gojelis, miško takas, skruzdėlynas ar paukščio ir žvėries namai. Be paliovos jis gali pasakoti apie tai, kur kas auga ir kur kas gyvena, kaip sodinti ir vešėjo Kamajų šilo beržynai ir pušynai, kaip stiebėsi Salagirio eglynai, kokių medynų girininkijoje gausiausia ir kaip miškininkai prižiūri medynus, kad jie išaugtų sveiki ir gražūs.
Girininko valdose plyti ir daug saugomų teritorijų. Viena reikšmingiausių – Petriošiškio telmologinis (pelkių) draustinis, saugomas pagal Europos Sąjungos (ES) programą „Natura 2000“. Draustinio pelkė išsidriekusi 160 ha plote. Girininkijos valstybiniuose miškuose yra net 9 kertinės miško buveinės, kuriose dėl čia augančių saugomų augalų ir besiveisiančių retų gyvių draudžiama bet kokia žmogaus veikla. Štai Kamajų šilo eglės, natūralioje aplinkoje gyvenančios arti 140 metų, ir miršta natūraliai – pūva, lūžta ir tręšta.
Kelių dešimtmečių medžiotojo stažą turintis ir dvylika metų „Energetiko“ medžioklės klubui vadovaujantis S. Markevičius sako, jog girininkijos miškuose, patenkančiuose į klubo medžioklės plotus, gausu įvairiausio gyvio: apie 300 stirnų, pusantro šimto šernų (šių dėl afrikinio kiaulių maro medžiokliai gerokai sumažino), geras pusšimtis elnių, bent trys dešimtys briedžių. Gausu ir lapių, mangutų, bebrų, barsukų, net saugomos lūšys čia gyvena. Kamajų šilas – mažojo erelio rėksnio perimvietė, yra čia ir didžiųjų erelių, juodųjų gandrų, gervių, žvirblinių pelėdų.
Ir vilkų giriose galima aptikti. Vieną jų prieš daug metų girininkas sumedžiojo… S. Markevičius turi tvirtą nuomonę apie medžiokles. Anot girininko, atsidavęs medžiotojas su šautuvu į mišką eina ne mėsos, o bendravimo, gamtos potyrių ir pažinimo. Miškininkui atgrasūs kolegos, šaudantys viską, kas gyva, nes tokia „praktika“ kelia didelį pavojų išnykti ar pavojingai sumenkti miškų faunai.
Reikia meilės, žinių ir pagalbininkų
Anot girininko, be miško subtilybes išmanančio žmogaus rūpesčio šalyje nebūtų tokių perspektyvių ir dosnių mediena miškų. Jie nuo pat įveisimo reikalauja kruopštaus miškininkų darbo ir priežiūros. Vieniems reikia apsauginių skydelių, kitiems – repelentų, jaunuolynų plotams – masyvių tvorų, nes jauni medeliai kaip širšes medus traukia žvėris.
Girininkijos kolektyvas mažas – penki miškininkai, įskaitant girininką. Tad miškasodžio ir priežiūros darbams tenka šauktis talkininkų. O jų Kamajų girininkas turi visą būrį – gamtos mylėtojai Kamajų Antano Strazdo gimnazijos moksleiviai ir pedagogai, Panemunėlio mokyklos moksleiviai ir seniūnijų gyventojai, mielai atsiliepiantys į miškininkų organizuojamų talkų kvietimą.
Meilė miškui – genuose
Miškininkas, anot S. Markevičiaus – ne profesija, o gyvenimo būdas. „Jeigu nori tapti miškininku, meilę miškui turi turėti genuose“, – sako patyręs girininkas, pastaraisiais metais pastebintis, kad vis daugiau mokyklinio amžiaus vaikų nebeskiria beržo nuo liepos ar uosio. „Kartą per pamoką, į kurią buvau pakviestas, mokiniams pasiūliau pažiūrėti pro langus ir pasakyti, kokie medžiai kieme auga. Dvylikos metų vaikai atpažino tik eglę ir pušį, o lapuočių vardų nepasakė. Dėl to man labai liūdna“, – apie prastėjančias vaikų gamtos žinias svarstė S. Markevičius. Anot jo, miškininko profesija nepopuliari ne tik tarp miesto, bet ir tarp kaimo vaikų: „Visi dabar nori būti vadybininkais, dainininkais, teisininkais, gydytojais, Seimo nariais.“ Pašnekovo manymu, vaikiai nekvaili – jie mato, iš kokios profesijos galima lengviau ir sočiau pragyventi. „Iš miškininko darbo turtų nesusikrausi, o atsakomybės reikia daug… Taigi vien miško teikiama romantika mažai ką tesužavėsi.
Kokiais turtais gali didžiuotis ilgametis miškininkas? S. Markevičius sako, jog nelygu kaip tuos turtus matuosi… „Jeigu žmogui didžiausias turtas – gyventi mieste, tai man toks gyvenimas būtų tikra nelaimė. Nors turėjau galimybę tapti miestiečiu, bet neįsivaizduoju, kaip būtų, jeigu tektų į gyvenimą žiūrėti iš daugiabučio namo penktojo aukšto. Esu tikras kaimo vaikas. Pora ar trys dienos, praleistos didmiestyje, man tampa tikra kančia. Kai su šeima išsirengiame į Vilnių, tai juokauju, kad važiuojame pavalgyti nitratų“, – apie savo gyvenimą pasakojo S. Markevičius, su šeima gyvenantis nedideliame Greviškių kaime, savo tėvų, Sibiro tremtinių Zolės ir Juozo sodyboje.
Porą kartų per metus šeima keliauja po užsienį: aplankė Egiptą, kelis kartus buvo Turkijoje. Bet svečioje šalyje girininkas sunkiai ištveria ilgiau nei savaitę, nes namuose jo laukia savas kiemas ir galvos nė minutę neapleidžiantys girininko rūpesčiai.
Ūkyje – žvėrinčius
Gamtos vaiku save vadinantis S. Markevičius turi du hobius: vienas – medžioklės, kitas – ūkio žvėrinčius, kurį įkūrė prieš keletą metų. Šeimos ūkio aptvaruose laksto danieliai, muflonai, taurieji ir dėmėtieji elniai, jų kaimynystėje ganosi Romanovų veislės avys, sodybos tvenkinyje nardo įvairios žuvys, o kieme ūbauja įvairių rūšių naminiai paukščiai. Iš savo egzotika kvepiančio ūkio šeima turi didelio džiaugsmo, bet naudos kol kas – maža. „Nė vieno muflono, elnio ar danieliaus mėsos nevalgiau ir, matyt, nevalgysiu, nes širdis neleidžia. Gal kitiems ūkiams parduosiu, o kol kas banda tik didėja“, – dėstė sodybos šeimininkas Sigitas.
Pasak jo, šeimos meniu dažniausiai iš sumedžiotų žvėrių mėsos ir namuose užaugintų paukščių. Su žmona pedagoge Audrone ir dukromis Rasa, A. Stulginskio universiteto studente, būsima ekologe, ir Utenoje prekybos sferoje dirbančia Inga mėgaujasi pačių prisirinktų įvairių vaistažolių arbata.
Nuo žemiausio laiptelio
S. Markevičius miškininko karjerą pradėjo vos baigęs Kamajų mokyklą – įsidarbino Kamajų girininkijoje miškų techniku. Nepakako balų įstoti į Žemės ūkio akademiją (dabar A. Stulginskio universitetas), todėl būsimas girininkas miškininkystės mokslus krimto neakivaizdžiai. 1983 m. jis pradėjo dirbti Salagirio miško meistrystės (mini girininkija) vadovu, o 1988 m. sujungus Kamajų girininkiją ir Salagirio miško meistrystę S. Markevičius tapo Kamajų girininku.
2006 m. už gerą ir nepriekaištingą darbą S. Markevičiui aplinkos ministras suteikė aukščiausią – pirmąją girininko kvalifikacinę klasę. Už nuoširdžią ir sumanią miškininko tarnystę bei pagalbą girininkas daugybę kartų apdovanotas rajono vadovų, Kamajų seniūnijos ir bendruomenių padėkomis.
