Įdėti visą save

Šian­dien pra­de­da­me pro­jek­to “Ro­kiškio krašto por­tre­tai: nuo me­no iki ver­slo” rašinių ciklą. Jis – apie mūsų ra­jo­no žmo­nes, ryškius vei­dus, įdo­mias, ta­len­tin­gas, daug pa­sie­ku­sias, tikslą tu­rinčias as­me­ny­bes, su­tei­kiančias spalvų ir kitiems, šalia esantiems…

Dvidešimtmetė obelietė Kristina Sačkovaitė studijuoja Kaune, rašo poeziją bei fotografuoja. Prieš ketverius metus kartu su obeliečiu menininku Rimvydu Pupeliu ji „įsivėlė į fotografijos syvus“ ir nebeištrūko. Parodose jos fotografijos skina laurus, o visas laisvas laikas leidžiamas su fotoaparatu rankose. Nors menininke, juo labiau poete,  rašinio herojė savęs nevadina, tačiau neslepia, kad kada nors vis tiek parašys knygą… 

Jausmų išsi­veržimas

“Sun­ku ne­pri­si­lies­ti prie me­no, kai gy­ve­ni Obe­liuo­se: čia gau­su įvai­riau­sių su me­nu su­si­ju­sių ne­tra­di­ci­nių švenčių “, – sa­ko pašne­kovė. Tačiau pir­ma­sis me­niškos sie­los mer­gi­nos dar­be­lis, pa­našu, bu­vo ins­pi­ruo­tas ne švenčių. “Pirmąjį sa­vo darbą pa­rašiau dar būda­ma la­bai jau­nutė ir pa­ty­ru­si sunkų sukrėtimą. Tai bu­vo tar­si su­si­kau­pu­sių jausmų išsi­veržimas, pa­rem­tas at­si­mi­ni­mais ir išgy­ve­ni­mais, tar­si pra­regėji­mas”, – pri­si­me­na Kris­ti­na. Tą eilėraštį ji pa­rašė prieš dešimt metų: prabėgus me­tams po pro­se­nelės mir­ties. Eilėse at­si­spindėjo šilčiau­sios ir gražiau­sios su pro­se­ne­le kar­tu pra­leis­tos aki­mir­kos.

Ar­ti­mie­ji, išgirdę pa­auglės ei­les, ska­ti­no rašyti to­liau. “Dažniau­sia eilėraščiai būda­vo neišbaig­ti, ne­nuglūdin­tu, sa­vo­tišku ap­val­ka­lu”, – apie pir­muo­sius, dar į stalčių rašytus ban­dy­mus pa­sa­ko­ja Kris­ti­na. Jos nuo­mo­ne, no­rint pa­rašyti kažką ge­ro, rei­kia ne tik gebėji­mo kur­ti, bet ir “įdėti visą sa­ve”.

Įver­tin­ta už eilėraščius

Sa­vo ei­les Kris­ti­na pub­li­kuo­ja Kau­no ko­le­gi­jos Kraštot­var­kos fa­kul­te­te per ru­dens li­te­ratūri­nes-fi­lo­so­fi­nes skai­tymų po­pie­tes, ku­rios, anot rašinio he­rojės, yra jau įsišak­ni­ju­si fa­kul­te­to šventė. Praėjusį ru­denį ji bu­vo įver­tin­ta už eilėraščius “Gy­ve­ni­mo siūlas” ir “Re­flek­si­ja”.

Tačiau to­kia mer­gi­na, ko­kia ji yra šian­dien, iš nie­kur ne­at­si­ra­do. Kris­ti­na at­vi­ra: jai for­muo­jan­tis la­bai di­delės įta­kos turėjo ben­dra­vi­mas su ryškio­mis, Obe­lių sie­nas peržen­gu­sio­mis as­me­nybėmis – dai­li­nin­kais Rim­vy­du Pu­pe­liu, Si­gi­ta Klem­kai­te. Šie žmonės, anot Kris­ti­nos, atvėrė pla­tesnį požiūrį į me­no pa­saulį: mer­gi­na ne tik rašė, bet ir pradėjo piešti, nors šie ge­nai, ma­no, pa­veldėti iš tėvo.

Pradėjo eks­tra­va­gan­tiškai

Kris­ti­na pri­si­me­na, jog da­ly­vau­ti R.Pu­pe­lio or­ga­ni­zuo­ja­muo­se, vi­so­je Lie­tu­vo­je žino­muo­se ir gar­sias as­me­ny­bes, tar­kim Joną Meką, pri­trau­ku­siuo­se Obe­lių po­ezi­jos skai­ty­muo­se (de­ja, jie jau ne­be­vyks­ta) pradėjo ga­na eks­tra­va­gan­tiškai: ap­si­vil­ko baltą cha­latą, kurį bu­vo de­ko­ra­vu­si sa­vo po­ezi­ja. Tuo­met pirmą kartą eks­cen­triško­je ka­ti­linės ap­lin­ko­je gar­siai skaitė sa­vo kūrybą. Vėliau cha­latą pa­keitė į rau­doną draugės švar­kelį, de­ko­ruotą eg­lutėmis, ir pri­de­ri­no rau­do­nus ba­tu­kus, ku­riuos išpaišė bal­tais ru­tu­liu­kais…

Ug­nis, po­ezi­ja, te­at­ras

Pa­sa­ko­jimą apie Kris­ti­nos veiklą Obe­liuo­se būtų ga­li­ma tęsti ir tęsti. Pa­vyzdžiui, ji pa­rašė Obe­lių gim­na­zi­jos himną, ku­ris, mer­gi­nos žinio­mis, dar ne­pa­keis­tas. Ji vai­di­no te­at­ro grupėje “Šakės”. Per Obe­li­nes, ka­da tra­di­ciškai de­gi­na­mos šiau­dinės skulptūros, Kris­ti­na su drau­ge kūrė 3 metrų skulptūrą, o “per po­eziją bu­vo įsi­paišiu­si” į ug­nies fies­tas. Mer­gi­na yra ga­vu­si gau­sybę įvai­riau­sių padėkos raštų už ren­gi­nių or­ga­ni­za­vimą, da­ly­va­vimą me­ni­nio skai­ty­mo ar ki­to­kiuo­se kon­kur­suo­se. Vie­na­me jų, po­eto Si­gi­to Pa­ruls­kio re­mia­ma­me, ji užėmė trečią vietą už  eilėraščių cik­lą “Liūde­sio šerkšnas” .

Siūlė fo­to­gra­fuo­ti viską

Prieš tre­jus me­tus Kris­ti­na ga­vo dip­lomą už sėkmingą da­ly­va­vimą res­pub­li­kinėje moks­lei­vių plas­ti­kos darbų pa­ro­do­je “Lie­tuvą ku­ria vai­kai”. Ten pirmą kartą siuntė sa­vo fo­to­gra­fi­jas, ku­rios bu­vo įver­tin­tos. “Fo­to­gra­fuo­ju nuo ta­da, kai dailininkas R.Pu­pe­lis pa­davė į ran­kas fo­to­apa­ratą ir pa­sakė: “Fo­to­gra­fuok viską, ką tik pa­ma­ty­si”, – sakė mer­gi­na. Prieš pen­ke­rius me­tus taip ir bu­vo: fik­sa­vo viską, kas tuo me­tu bu­vo ar­ti­ma. Pa­va­sarį, va­sarą su se­se pa­si­im­da­vo dvi­račius ir lėkda­vo įamžin­ti to, kas se­na, pa­miršta. Pašne­kovė ma­no, taip jos nuo­trau­ko­se no­rom ne­no­rom ėmė at­si­spindėti pra­ei­ties li­kučiai (ir tik­rai: jos pri­me­na amžina­tilsį Gin­tau­to Dai­nio fo­to­gra­fi­jas – aut.). Tuo pačiu me­tu, Kris­ti­na pa­ste­bi, ryškėjo ir eilėraščių rašymo ypa­tu­mai: jie ta­po bran­des­ni. “Taip su­gebėjau su­sie­ti fo­to­gra­fiją ir po­eziją – gy­ve­ni­me du man svar­bius da­ly­kus”, – sa­ko pašne­kovė. Fo­to­gra­fi­jo­je ji neieško ide­alų, o jei­gu ir tu­ri, tai šie tik­rai nėra “žmonės iš knygų ar žur­nalų”. Jau­na kūrėja vi­sa­da mėgo Jurgą Iva­naus­kaitę: jos knygą “Mie­gančių dru­ge­lių tvir­tovė” per 12 klasės eg­za­miną iliust­ra­vo net 5 nuo­trau­kom.

Tarp re­a­lybės ir iliu­zijų

Šian­dien fo­to­grafė dir­ba “Ni­kon” fotoaparatu, kurį va­di­na ge­riau­siu drau­gu. Tačiau dar pri­si­me­na, kaip Kau­ne, sen­daikčių tur­gu­je, pir­ko “Ze­nitą ET”: tuo­met jis gelbėjo, kai norėjo fik­suo­ti aki­mir­kas ir pabėgti nuo ru­ti­nos. Gruodžio 19 d. Kau­ne ati­da­ry­to­je pa­ro­do­je “Kau­nas ki­taip. Ret­ro sti­lius” Kris­ti­nos nuo­trau­kos “Tarp re­a­lybės ir iliu­zijų” užėmė trečią vietą.

Nežino­my­bių šalis

Kai tu­ri lais­vo lai­ko ir kai negrįžta į Obe­lius, Kau­ne Kris­ti­na ren­gia fo­to­se­si­jas. Ji ne­abe­jo­ja, kad iki pro­fe­sio­na­lu­mo dar la­bai daug trūksta. “Bet mes juk ir esam gimę to­bulėti. Tam ribų nėra, rei­kia tik no­ro”, – sa­ko rašinio he­rojė.

Kau­ne ji stu­di­juo­ja žel­di­nius ir jų di­zainą, apie at­eitį sa­ko, jog tai – “nežino­my­bių šalis”. Būtų ge­rai, jei­gu galėtų dirb­ti pa­gal sa­vo spe­cia­lybę, bet kol Lie­tu­vo­je ne pa­tys ge­riau­si lai­kai, norėtų sa­ve išmėgin­ti užsie­ny­je, kur to­kių spe­cia­listų rei­kia la­biau nei gim­tinėje.

Apie antrą pa­saulį

“Me­ni­nin­kai – tai žmonės, ku­rie gy­ve­na tarp mūsų ir ku­ria antrą pa­saulį. Tru­putėlį ki­tokį, šiek tiek gražesnį. Me­ne kiek­vie­nas ga­li­me at­ras­ti dalelę savęs: at­pažin­ti sa­ve po­ezi­jo­je, pro­zo­je, ap­sa­ky­me, ro­ma­ne, fo­to­gra­fi­jo­je. Tik rei­kia žiūrėti at­mer­kus akis”, – sa­ko po­etė ir fo­to­grafė. Savęs ji me­ni­nin­ke ne­va­di­na – ma­no esan­ti tie­siog me­niškos sie­los žmo­gus. Anot Kris­ti­nos, ir be po­ezi­jos ga­li­ma išgy­ven­ti, tačiau kar­tais ji – neišven­gia­ma: eilės lie­ja­si trečią va­landą nak­ties, kai vi­si sap­nuo­ja gražiau­sius nak­ties sap­nus…

 Gy­ve­ni­mo siūlas

Akių tuštu­ma išda­vikė,

vei­das it mi­mo.

Po trijų mi­nučių:

su­pjaus­tytų stygų

išna­rin­ti kau­le­liai

bu­vo pa­leis­ti

į šir­dies at­mo­sfe­rą.

 Bet tik stip­ri jėga

pajėgė tai su­stab­dy­ti.

Žilų plaukų ak­so­mas

ūka­no­to­je pie­vo­je

su­si­vi­jo su smilgų ko­te­liais.

Miltų ta­kas,

nu­biręs iš kremzlėtų ausų,

ne­su­rink­tas dar gu­li

pelkėtam pa­tvo­ry,

nes trys

Mėnu­lio žmo­nos

 dar žaidžia

gy­ve­ni­mo siūlu…

Re­flek­si­ja

Pe­ri­fe­ri­niais laip­tais dar gir­dis bėgi­mas.

 Le­lijų aky­se – tik at­spindžiai

ir jų šešėlis ant turėklų…

O ale­go­ri­nių pabūklų skam­be­sy

 te­si­su­ka pir­map­radė ma­te­ri­ja,

dvi­pras­my­bių pil­na.

Mag­no­lijų žie­dai ir kin­rožės

šalia mau­zo­lie­jaus

kve­pia ha­re­mu ir kar­da­mo­no ar­ba­ta.

 (Jaučiu, kaip į kūnus su­si­ge­ria jaz­minų alie­jus.)

Ties krišto­lo var­vek­liu at­gimę kūdi­kiai

šau­kias bal­su nu­mirt iš nau­jo…

Šuli­niuos tik kniau­ki­mas be­likęs,

tik ny­ki tuštu­ma,

o pa­dangės nu­ty­la kas­kart,

kai nu­budę su­vo­kiam tik­rovę.

 Ant sta­lo puo­de­lis

prog­nozės su ka­vos nuosėdų li­kučiais

 ir nu­vy­tu­sios rožės…

Katė ir vėl išlie­jo pieną.

Tai kas­die­nybė…

Ma­no ry­to­jus

 užslėptas po kal­dra.

 Pa­si­lik­ti čia ir da­bar,

turėti tai, ko ne­tu­rim.

Gy­ven­ti esybėj, ku­ri sve­ti­ma:

 – pa­si­sko­lin­kim kūnus

– užsidėkim pe­ru­kus ir kar­na­va­li­nes kau­kes

 – būkim, kuo ne­sam

– ir būsi­me nie­kas…

Pa­lik­tas pėdsa­kas ant smėlio

 tik lai­ki­nu­mo at­spau­das šian­dien –

ir ties ri­ba išny­ku­si dar vie­na sie­la…

Reda Milaknienė