Dešimtmečiais Albinas Eigminas renka žinias apie gimtojo Bajorų (Kriaunų sen.) kaimo praeitį. Senuosius šios vietovės gyventojus mena užrašyti pasakojimai, albumuose saugomi šimtai nuotraukų, prie kiekvienos – prierašas su visų įamžintųjų pavardėmis, vardais arba klaustukais, žyminčiais neatpažintuosius. „Neįtikėtinai kruopščiai surinkta praeities istorija, užrašyti žmonių prisiminimai – tai pats gražiausias paminklas gimtajam kaimui“, – tikina Rokiškio krašto muziejininkai. Jiems patikėta saugoti surinktus prisiminimus, nuotraukas…
Pakvietė dalyvauti ekspedicijose
Rinkti gimtojo kaimo istoriją A. Eigminą paskatino Rokiškio krašto garbės pilietis Venantas Mačiekus, Atgimimo laikotarpiu pradėjęs organizuoti ekspedicijas po Lietuvą, rinkti medžiagą „Versmės“ leidyklos valsčių monografijoms. Įsitraukė ir iš Kriaunų kilęs fotomenininkas Klaudijus Driskius. Jis pasiteiravo, ar A. Eigminas nenorėtų jungtis prie ekspedicijos. „Būdamas pensininkas esu laisvas ir turiu daug laiko, todėl nedvejodamas pasakiau „Taip“, – pradžią prisiminė A. Eigminas. Etnografinę medžiagą jis rinko kartu su kraštiečiu, fotomenininku Aloyzu Petrašiūnu, lankėsi ne tik Kriaunų, bet ir Obelių, Kamajų, Jūžintų kraštuose.
„Matininkas Alfredas Budrys nubraižė senojo Bajorų kaimo vienkiemių išdėstymo planą. Aš norėjau jį patobulinti. Anuomet beveik prie kiekvienos sodybos, ypač arčiau kelio, stovėdavo medinis kryžius. Dabar jų nebelikę, todėl man rūpėjo sužymėti buvusiųjų kryžių vietas, gyventojų albumuose rasti jų nuotraukas…“ – pasakojo A. Eigminas. Anot jo, kraštotyrinės medžiagos pririnkta kalnai. Kuo toliau, tuo smalsiau buvo tyrinėti protėvių gyvenimą.
Prisiminimai saugomi muziejuje
Visa, ką pavyko surinkti, A. Eigminas perdavė saugoti Rokiškio krašto muziejui bei jo Kriaunų filialui. Dalis surinktos informacijos publikuota 2009 m. „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Obeliai. Kriaunos“. „Norėtųsi, kad žmonės, grįžtantys į gimtinę per Vėlines ar kitas šventes, užsuktų į muziejų, vartydami surinktą medžiagą dar kartą prisimintų praeitį“, – sakė A. Eigminas. Anot jo, informacijos rinkimas yra gana sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas.
Visą gyvenimą ekonomistu dirbusiam A. Eigminui kraštotyrinis darbas buvo įdomus, tačiau visiškai nežinomas, todėl iš pradžių jam buvo sunku sisteminti informaciją. Anot pašnekovo, pirmiausia įrašomi žmonių pasakojimai, po to jie šifruojami, iš gausybės prisiminimų išrenkama esmė, tai, kas turi išliekamąją vertę. A. Eigminas surašo visus nuotraukose įamžintus žmones, nurodo fotografavimo vietą, laiką ir autorių. „Nuotrauka be aprašo netenka savo istorinės vertės. Pagal Zodiako ženklą esu Mergelė, jeigu jau pradedu darbą, tai negailiu laiko ir atlieku labai kruopščiai“, – sakė kraštotyrininkas.
Kartuvių kalnas ir sambo imtynininkas
A. Eigmino nuomone, Bajorų kaimas buvo neeilinis: jame iki šiol išliko Kartuvių kalnas, ant kurio po 1863 m. sukilimo buvo kariami baudžiauninkai. Prieš daugelį metų kaime veikė mokykla, kurioje vaikų buvo tiek daug, kad netilpo klasėse. Bajorus garsino ir A. Eigmino brolis Pranciškus Eigminas (1936-2006) – neeilinė asmenybė, sambo imtynininkas. Šiai sporto šakai P. Eigminas atidavė daugiau kaip 50 metų: nuo 1967-ųjų jis buvo Lietuvos sambo imtynių federacijos (LSIF) prezidentas, Tarptautinės sambo mėgėjų federacijos (FIAS) generalinis sekretorius, nuo 1999-ųjų – Lietuvos neolimpinio komiteto (LNOK) prezidentas. P. Eigmino autoritetas nulėmė, kad Lietuvos sambo imtynių federacija taptų savarankiška, būtų priimta į FIAS visateise nare. LSIF vadovui ketvirtą kadenciją buvo patikėtos FIAS generalinio sekretoriaus pareigos – išskirtinis Lietuvos sporto istorijos faktas. Nėra kito lietuvio, tiek laiko užėmusio tokį aukštą postą pasaulinėje sporto organizacijoje.
Faktinės informacijos nedaug
A. Eigminas prisiminimus apie kaimą pradeda faktine informacija, tačiau ji nėra gausi. Enciklopedijose rašoma, jog tai kaimas Rokiškio rajono rytuose į pietus nuo Našio ežero ir Mažeikių miško (šilo): „Bajorų kaimo žemių šiaurinė riba ir dalis rytinės sutampa su Obelių ir Kriaunų seniūnijų ribomis, vakaruose kaimo laukai nusidriekia Kriaunos upės link iki buvusių Pakriaunio dvaro ir Narvydiškio palivarko laukų, o pietuose ir pietryčiuose susisiekia su Pakriaunio, Baršėnų ir Mičiūnų kaimų žemėmis. Bajorų kaimo laukus supa miškai: šiaurėje – Mažeikių, rytuose – Obeliškių, pietryčiuose – Oklių. Kaimo gyventojų žemės sklypai nuo kalvų rytuose nusitęsia į vakarus iki Kriaunos paupio lygumų, susiliedami su Pakriaunio dvaro, Narvydiškio ir Barbariškio vienkiemių laukais. <...> Bajorų kaimo teritoriją sąlyginai padalina per centrą praeinantys du vieškeliai: iš pietų pusėje esančio Kriaunų bažnytkaimio per kaimavietę į šiaurę eina Obelių vieškelis, o kitas – iš rytų į vakarus, nuo Obelių-Dusetų plento link Rokiškio per Kriaunos upės tiltą šalia Pakriaunio dvaro.“
1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Bajorų kaime buvo priskaičiuojamas 41 kiemas ir 204 gyventojai. Gyventojų skaičius išaugo po 1932-1934 m. žemės reformos, kai kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius ir pagausėjo ūkininkaujančių šeimų. Tuomet Bajorams priklausė 444,02 ha žemės, suskirstytos į 64 sklypus. A. Eigmino skaičiavimu, Bajorai tuomet buvo vienas skaitlingiausių kaimų Obelių valsčiuje. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sovietmečiu užaugęs jaunimas atprato nuo privataus ūkininkavimo. Baigę vietines mokyklas, jie išvykdavo į miestus ieškotis darbo. Šis išvykimo iš kaimų procesas įsibėgėjo 1960-1970 m., kai kolektyvinės gamybos, darbų mechanizavimo, laukų stambinimo ar melioravimo priedangoje buvo sunaikinti privatūs ūkiai, ištuštėjo sodybos. Bajoriškiui skaudu dėl Pakriaunio dvaro, taip pat Narvydiškio, Barbariškio ir kitų buvusių stiprių ūkių sunykimo. Iki XXI a. išliko tik apie trys dešimtys sodybų.
Publikuojame senųjų Bajorų kaimo gyventojų prisiminimų ištraukas. Medžiagą surinko ir užrašė A. Eigminas, A. Petrašiūnas. Prisiminimų kalba netaisyta.
„Ulyčioje“ gyveno nepasiturinčiai
Vytautas Jonas Adamonis (gim. 1930 m.)
Bajorų kaime, kaip anksčiau vadino „ulyčioj“, žmonės gyveno greta vienas kito, trobesiai buvo beveik išvien. Smagu buvo gyventi, ypatingai vaikams, kurių kaime lakstė labai daug. Žmonės gyveno nelabai pasiturinčiai, bet vaikelių turėjo gausiai.
Prisimenu Bajorų kaimo gaisrą, labai didelį, sudegė daug trobesių, nes kai trobesiai arti, tai ugnis plėtėsi labai greitai. Daug gyventojų liko be pastogės. Žmonės kibirais vandenį nešė, gesino.
Apie 1933-1934 metus buvo žemės reforma, iš „ulyčios“ kėlė į laukus. Bajorų kaimas išsiplėtė. „Ulyčios“ vietoje liko gyventi keletas ūkininkų, tarp jų ir mano tėvai. Kaimo žmonių buitis buvo nelengva, vandens šulinių kaime buvo vos keletas, ne visi turėjo pirtis.
Paauglystės metais aš sunkiai sirgau, gydžiausi Kauno sanatorijoje. Pokario laikotarpis buvo sunkus, trūko vaistų. Man pasisekė, kad sanatorijoje buvo sąlygos mokytis. Gyvenau su muziką mėgstančiais, mokėmės groti įvairiais muzikos instrumentais. Pasveikęs grįžau į namus ir 1953 m. pradėjau dirbti Kriaunų vidurinėje mokykloje sąskaitininku, dar atsakingu ir už ūkio reikalus.
Buvo ir smagių įvykių. Vaikai labai laukdavo šv. Velykų švenčių. Švęsdavome visą savaitę, eidavome vieni pas kitus, „mušdavome“ ir ridendavome margučius kiaušinius, vaišindavomės. Smagu buvo, kai vykdavo gegužinės pamaldos pas Joną Driskių.
Pokario laikmetis pasitvarkė taip, kad Bajorų kaime gyventojų ėmė mažėti: dėl laukų melioravimo vienkiemių gyventojai iš melioruojamų plotų buvo iškeldinami. Žmonės nesipriešino, nes valstybė už nukeliamus vienkiemius gerai kompensuodavo. Pirkosi butus ar namus miestuose, kur gaudavo geresnį darbą, uždarbį ir pragyvenimą, nes kaime dirbti reikėjo daug ir sunkiai. Bajorų kaime liko tik keletas vietinių gyventojų, dar keletas atvykusių iš kitur.
Pradėjęs dirbti Kriaunų mokykloje netrukus direktoriaus Česlovo Aiduko buvau paskirtas mokytoju, nors kvalifikacijos neturėjau. Įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, kurią baigęs įgijau muzikos mokytojo ir choro dirigento kvalifikaciją. Toks darbas patiko, todėl buvo ir rezultatai. Dalyvavau rajoninėse ir trijose respublikinėse dainų šventėse.
1977 metais buvau išrinktas Kriaunų apylinkės pirmininku, o mokykloje likau muzikos mokytoju. Apylinkės pirmininko, vėliau viršaičio darbas buvo atsakingas, nelengvas, kupinas visokių įvykių ir emocijų.
Kartuvių kalnas
Aloyzas Pagirys (gim. 1948 m.)
Prisimenu nemažai senelio Juozo Pagirio (1877-1962) pasakojimų. Senelis buvo neeilinė asmenybė. Mokėjo nemažai amatų, reikalingų kaime. 10 metų buvo ištarnavęs kariuomenėje. Prisimenu pasakojimą apie Kartuvių kalną, esantį nuo kaimo kryžkelės į Mičiūnų pusę. Pasakojo, kad ant to kalno stovėjo kartuvės ir kardavo 1863 m. sukilimo dalyvius. Karti sukilėlius suveždavo ir iš apylinkių. Apie Kartuvių kalną žemė yra uolinga, sunku buvo kasti duobes žmonių laidojimui, todėl pakartuosius sukilėlius laidojo smėlio kalnelyje, esančiame nelabai toli nuo Kartuvių kalno prie Jono Driskiaus sodybos.
Prisimenu ir savo tėvelio pasakojimą, kaip jis buvo išrinktas pirmuoju kolūkio pirmininku. 1949 m. žmonės buvo suvaryti į susirinkimą. Eiti į susirinkimus visi vengė, todėl buvo surinkta gal 15-20 ūkininkų. Kolūkio kūrimą organizavo kažkoks Efremas (nežinau, ar tai vardas, ar pavardė). Jis buvo paskirtas ar tai seniūnu, ar apylinkės pirmininku.
Į kolūkio pirmininkus buvo išrinkti 2 kandidatai, tai Marijonas Mezginas ir mano tėvelis Petras Pagirys (1911-1988). Vyko balsavimas ir žmonės nubalsavo už P. Pagirį. Jo pirmininkavimas neilgai truko – tik keletą mėnesių. Kažkas įskundė, kad tėvo du broliai buvo nušauti ir jis nepatikimas, gal liaudies priešas.
Kaimą puošė šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis
Ona Petrašiūnaitė-Pročkienė (gim.1913 m.)
Kaimas labai didelis buvo, turėjo apie 20 valakų žemės. Bajorų kaimo gatvė „ulyčia“ nuo namų buvo atitverta medinėm tvorom, kad gyvuliai, varomi ganyti, nelandžiotų po žmonių daržus. Kaime buvo apie šimtą karvių. Žmonės laikė dažniausiai po dvi, tačiau viralui užsibalinti pieno neužtekdavo. „Biednai“ žmonės gyveno. Gyvulius ganė kartu, samdė „ustovą“ – skerdžių. Jam talkindavo piemenys paeiliui iš kiekvienos sodybos po dvi dienas. Kas negalėdavo – prašė kitų pagalbos, samdydavo. Po lietaus gatvėje būdavo purvynas.
Turtingesnių kaimo ūkininkų sodybose (Lego, Eigmino, Pagirio, Lokciko, Adamonio, Driskiaus) stovėjo kryžiai. Prie upelio priešais K. Lokciko sodybą – šv. Jono krikštytojo koplytstulpis, viršuje dėžutėje už stiklo skulptūrėlė. Vėliau nebeliko švento Jono. Bajorų kaimas savo žemėje turėjo kapines. Suaugusių jau nebelaidojo, tik vaikelius. Kapinės buvo aptvertos medine tvora, kuri paskui išnyko.
Petrašiūnų namuose apie tris metus veikė mokykla. Mokytoją samdė privačiai, tada valdiškos mokyklos dar nebuvo. <...> Brangiai tekomokėti: už vaiką – po vieną litą kas mėnesį. Mokėsi apie 40 vaikų. Vaikai rašė ant grifelio plokštelių. Mokinių tėvai iš eilės duodavo maistą mokytojai.
Bajorų kaime mokytų žmonių nebuvo. Antanas Eigminas anksčiau, caro laikais, buvo tris skyrius baigęs, prašymus žmonėms surašydavo.
Kai kaimą skirstė į vienkiemius, Eigminas liko vietoje. Kas mėnesį vykdavo „schodas“ – sueiga. Kaimas samdėsi matininkus, tarėsi, kam koks sklypas kur bus. Tėvelis pyko, kad vienkiemiui bloga vieta – kalneliuose žvyras, žemiau žemė šlapia, kasė griovius. Mama buvo nepatenkinta, barės, kad gavo sklypą blogoje vietoje tarp vieškelių – kalnas, pakalnėj šlapia.
Pradinės mokyklos mokytojos duona
Anastazija Adamonienė (gim. 1929 m.)
1948 m. baigiau Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Prieš dvyliktos klasės egzaminus atėjo Švietimo skyriaus vedėjas į klasę ir papasakojo, kad mokyklose labai trūksta mokytojų. Po egzaminų pakvietė ateiti į Švietimo skyrių ir susitarti, kas į kokią mokyklą norėtų eiti dirbti. Pasibaigus egzaminams mes – trys klasiokės – nuėjome. Švietimo skyriaus vedėjas pasakė, kad reikia mokytojų Keležerių, Bradesių ir Bajorų pradinėse klasėse. Buvo ir daugiau mokyklų, bet šitos mokyklos mums buvo geriausiai žinomos. Aš pasirinkau Bajorų pradinę mokyklą.
Sunkus buvo darbas sovietmečiu ir gyvenimas sunkus. Ypatingai buvo sunku ir baisu naktimis. Pirmus metus dirbau viena. Gyvenau mokykloje viena. Kaimynai nuo mokyklos gyveno tolokai. Vieną vakarą ruošiausi pamokoms, taisiau mokinių sąsiuvinius, tik girdžiu – kažkas palange praėjo ir pradėjo daužyti duris. Iš pradžių galvojau – neleisiu. Bet supratau, kad geruoju tai nepasibaigs. Atidariau duris. Įėjo du vyrai su šautuvais. Paklausė: „Ar čia gyvena ir slepiasi Daščioras?“ Aš atsakiau: „Jeigu žinote, kad čia, atraskite ir pasiimkite.“ <...>
Atidirbusi dvejus metus pradėjau galvoti, kad reikia stoti į pedagoginę mokyklą, nes su tokiu išsilavinimu negalėsiu ilgai dirbti. Įstojau į Panevėžio pedagoginės mokyklos neakivaizdinį skyrių ir taip baigiau pedagoginę mokyklą. Antrus metus dirbant susirgo mokytoja Elena Garuolytė ir išvažiavo namo į Dūkštą. Taip ir nebegrįžo. Tuos metus teko vienai pabaigti dirbti. Iš ryto ateidavo dvi klasės – ketvirtokai ir trečiokai, o į ketvirtą pamoką ateidavo ir kitos klasės. Muziką, fizinį lavinimą, piešimo pamokas vesdavau kartu, kad vaikams nereikėtų eiti sutemus namo.
Kitais metais paskyrė dirbti mokytoją Marytę Andrijauskaitę-Bakutienę. Nuo to laiko dirbom mokykloje iki visai sumažėjo mokinių. Tada mokytoją iškėlė į Obelių gimnaziją, o aš likau viena. Visose apylinkės mokyklose mažėjo mokinių. Pirmiausia uždarė Bradesių, Keležerių ir Bajorų mokyklas…
Bus daugiau
Parengė Dalia Zibolienė
