Žemdirbiai laukia gerų naujienų iš Europos Komisijos (EK), kurios sprendimas turėtų lemti, ar mūsų šalyje bus pradėta statyti nauja pieno perdirbimo bendrovė. Atsiradus pieno rinkoje naujam žaidėjui, neabejojama, jog bus sutramdyti pieno perdirbėjų apetitai. Tokia žinia kaitina šių nervus, nes kai kuriems rinkos dalyviams gali pakvipti žlugimu.
Nervus kaitina įmonės statyba
Naujos įmonės statyba gali būti pradėta jau ateinantį pavasarį. Ji kainuotų 100 mln. litų ir perdirbtų trečdalį šalyje primelžiamo pieno. Prie šio projekto žada prisidėti ir stambūs pieno gamintojai. Kooperatyvo “Pienas LT” projekte, kaip skelbta, pareiškė norą dalyvauti stambūs pieno gamintojai, tokie kaip UAB “Agrokoncernas”, AB “Linas Agro Group”. Jie žada savo milijardinį užnugarį, garantuoja įmonei bankų paskolas.
Naujajam objektui dalį reikiamos sumos ketinama skolintis, o maždaug 60 proc. lėšų tikimasi gauti iš kelių Europos Sąjungos (ES) paramos programų. Pieno gamintojų iniciatyvą kooperuotis ir steigti pieno perdirbimo įmonę nuo pat pradžių palaikantis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius sakė, jog jau išsiųstas prašymas EK patvirtinti šį projektą. Laukiama teigiamo atsakymo. Užsitikrinus ES paramą naujosios įmonės techninis projektas būtų parengtas dar šiemet.
Ketinama statyti apie 1,2 tūkst. tonų pajėgumo pieno perdirbimo bendrovę, kuri gamintų produkciją eksportui, o gaminių pardavimu rūpintųsi strateginis investuotojas. Be to, prie jos būtų prijungtos trys keturios smulkios Lietuvos bei Latvijos bendrovės, gaminančios produkciją vietos rinkoms.
Būsimos įmonės valdymas bus organizuojamas pagal Kooperacijos įstatymą – tai bus kooperacinis valdymas, kuris labai skiriasi nuo akcininkų valdymo. Vienas kooperatyvo narys turi vieną balsą ir tai nepriklauso nuo jo kapitalo dydžio, turto ir pan. Tai yra didžiausias skirtumas nuo akcinių bendrovių.
Rinką jau įsisavinę perdirbėjai sako, kad šalyje statyti dar vieną perdirbimo bendrovę ekonomiškai nelogiška. Kai kurie perdirbėjai teigia nesibaiminantys kooperatinės bendrovės konkurencijos. Mat abejoja, ar turintiems savo perdirbimo įmonę pavyks pakelti pieno supirkimo kainą. Kai kurių perdirbėjų teigimu, pasaulyje smukus pieno produkcijos paklausai statyti dar vieną bendrovę – beviltiška.
Tik iliuzija
Stambiausios šalyje pieno perdirbimo įmonės “Rokiškio sūris” valdybos pirmininkas Dalius Trumpa “Gimtajam Rokiškiui” sakė nesibaiminantis naujo dalyvio atėjimo į rinką. “Kelių dešimčių milijonų ES parama pasinaudoti norinčių visuomet atsiras. Mes dėl naujos įmonės nei pykstame, nei jos bijome. Tam ruošiamės, kaip ir prieš kiekvieną naują konkurentą, atsirandantį kurioje nors valstybėje. Tačiau norime, kad visoms šalies įmonėms būtų sudarytos vienodos paramos sąlygos. Jeigu naujos įmonės statybos investicijos bus finansuojamos 60 proc., tokia pat paramos dalis turėtų būti skirta ir mums bei kitų pieno perdirbimo įmonių investicijoms. Dabar mūsų investicijos tėra remiamos 20 proc.”, – teigė D.Trumpa. Jis patikino, jog nedaro ir nedarys jokio spaudimo per politikus ar lobistus, kad naujos įmonės rinkoje neatsirastų.
Tai, kad į rinką atėjus naujai pieno perdirbimo įmonei pieno supirkimo kainos pakils, o produkcijos kainos parduotuvėse kris, D.Trumpa vadina iliuzija. Anot jo, tokių pokyčių tikėtis nerealu.
Žemdirbių pretenzijos, jog dabar veikiančiose pieno įmonėse pieno gamintojai neturi valdymo teisių, nes nėra akcininkai, D.Trumpos nuomone, nesąžiningos. “Kai “Rokiškio sūrio” įmonė buvo privatizuojama, 51 proc. akcijų buvo įsigiję žemdirbiai. Tačiau jie pirmieji akcijas pardavė. Mūsų bendrovės akcijų gali įsigyti bet kurie asmenys, nes jos parduodamos biržoje”, – argumentavo D.Trumpa.
Pasak jo, tarp ES valstybių Lietuva tikrai ne vienintelė šalis, kurioje žemdirbiai neturi savo perdirbimo įmonių. Tokia padėtis yra ir Estijoje. Lenkijoje (Suvalkuose) šiemet atidaryta nauja žemdirbių valdoma pieno perdirbimo įmonė.
Kerta šaką, ant kurios sėdi
Žemdirbiai mano, jog iki neregėtų žemumų nukritus pieno supirkimo kainoms perdirbėjai ėmė sparčiai kirsti šaką, ant kurios patys sėdi.
“Visa esybe esu už tai, kad žemdirbių valdoma įmonė kuo greičiau atsirastų”, – teigė pieno ūkio savininkė Dalia Lūžienė. Anot jos, naujo dalyvio atėjimas skaudžiai sukrėstų rinką užkariavusius perdirbėjus, o žemdirbiams tai būtų svarbus žingsnis link aukštesnių pieno kainų.
“Juk pieno gamyba tikrai neauga, žaliavos vargu ar greitai atsiras daugiau. Vadinasi, tas kąsnis bus atimtas iš dabartinių supirkėjų. Manau, jau vien žinia, kad tokia įmonė atsiras, sukrėtė kai kuriuos perdirbėjus, ir šie ėmė po keletą centų branginti pieno supirkimą”, – svarstė ūkininkė. Anot jos, baltas pavydas kyla žinant, kaip dėl kainų kaunasi Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos ūkininkai, šiomis dienomis pilantys pieną į laukus ar pienvežiais vežantys jį į Briuselį, prie EK pastato įrengto baseino. D.Lūžienė sako, jog mūsų šalies įstatymai ir požiūris į piketus dažnai užkerta kelią panašiems protestams. Be to, jos manymu, ūkininkai nevieningi, apimti abejonių ir baimės, jog protestais nieko gero nepasieks, o tik pakenks sau. “Po pienininkų protesto akcijų ne vieną jų organizatorių teisėsauga ilgai tampė”, – dėstė pašnekovė. Jos įsitikinimu, senbuvių valstybių ūkininkams kariauti dėl supirkimo kainų lengviau dar ir dėl to, kad turi stiprias savivaldos organizacijas, išlaikomas pačių žemdirbių, o ne iš biudžeto kišenės, kaip yra pas mus.
“Birželyje buvau Liuksemburge vykusios žemdirbių protesto akcijos dalyvė. Įsitikinau, kad mums, lietuviams ūkininkams, dar reikia daug mokytis, kol įveiksime baimę prieš perdirbėjus ir sugebėsime ginti savo interesus”, – svarstė D.Lūžienė. Tačiau, jos manymu, pradžia galėtų būti pačių žemdirbių valdoma pieno perdirbimo bendrovė, nuo kurios pajudėtų kiti procesai.
Kovoti bus sunku
Dėl pieno supirkimo kainų daug kovojęs ir už protesto akcijų rengimą nukentėjęs ūkininkas Almantas Šedys sakė, jog pieno gamintojams išsikovoti teisę turėti savo perdirbimo įmonę bus sunku. “Esu tikras: naujasis kooperatyvas susilauks didelio perdirbėjų bei jų įtakojamų politikų pasipriešinimo. Juk visi suvokia, kad atsiradus naujam žaidėjui pajamos smuks, kad teks kovoti dėl pieno supirkimo ir produkcijos pardavimo rinkos. Tokia situacija kai kuriems gali grėsti net žlugimu”, – sakė A.Šedys. Anot jo, šalies pieno perdirbėjai padarė klaidą: privatizuodami įmonių akcijas žemdirbius jie paliko be šeimininkų teisių.
“Atsiradus nesutarimams dėl pieno kainų pasitraukiau iš “Rokiškio sūrio” bendrovės ir perėjau į kitą įmonę, kuri už pieną pasiūlė aukštesnę kainą. Tačiau neilgam. Man atvirai buvo pasakyta, jog kaina man numušta personaliai, ir pasiūlyta pasiteirauti Rokiškyje, kodėl taip pasielgta.
Anot A.Šedžio, šis ir daugybė kitų pavyzdžių liudija, jog pieno gamintojai kol kas neįgalūs kautis prieš kumštin susivienijusias stambiausias šalies pieno perdirbimo įmones.
“ES valstybėse žaliavos gamintojai valdo pienines, o Lietuva tokių neturi. Todėl esu už tai, kad tokia įmonė atsirastų. Pasidomėkite, kokio dydžio atlyginimus gauna stambiausių pieno perdirbimo įmonių vadovybė, kiek išplėsta tų įmonių valdymo struktūra, ir bus aišku, ar jos turi rezervų pakelti pieno supirkimo kainas”, – skeptiškai vertino pieno perdirbimo įmonių virkavimus apie sudėtingą situaciją pieno rinkoje ir visame pasaulyje krentančias supirkimo kainas A.Šedys.
Ryžtą gesina įsipareigojimai
Vieno moderniausių šalyje pieno ūkių savininko Sauliaus Jasinevičiaus nuomone, susikooperavusių žemdirbių valdomos žaliavos perdirbimo įmonės atsiradimas teigiamai paveiktų ne tik pieno supirkimo kainas: pieno produktai, ko gero, atpigtų ir parduotuvėse.
“Dabartinės įmonės būtų priverstos kelti supirkimo kainą, kad neprarastų gamintojų, ir peržiūrėti produktų kainas, kad nebūtų išstumtos iš rinkos”, – teigė ūkininkas. Anot jo, šalyje daugiausia smulkių pieno ūkių, kuriuos suvienyti kovai su perdirbėjais dėl kainų – mažai vilčių. Tačiau ir stambieji pieno ūkiai priversti kentėti žemų kainų lažą, nes turi didelių įsipareigojimų už paramą. “Dalis pieno ūkių, jeigu nebūtų įsipareigojimų, šiuo metu tikrai mažintų karvių bandas ir augintų mėsinius galvijus. Bet to daryti negali, nes dalyvauja projektuose ir privalo vykdyti įsipareigojimus. Taigi ES viena ranka paramą duoda, o kita – pririša ūkininką prie kuolo tarsi melžiamą karvę”, – svarstė S.Jasinevičius. Jo pieno ūkio verslo pradžia sutapo su pieno kainų nuopuoliu. Be to, jo galva, dalies ūkininkų pajamos iš pieno – vienintelis pragyvenimo šaltinis. Todėl pilti pieną į laukus, kaip tą darė ir dabar daro kitų valstybių ūkininkai, jie greičiausia niekuomet nesiryš.
Nusipelno geresnės kainos
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažino, jog pieno sektorius šiuo metu yra viena svarbiausių šalies problemų. Anot jos, nors objektyvių priežasčių pieno supirkimo kainoms kristi nėra, tačiau supirkimo kainos kritusios iki 2004-ųjų lygio. Šalies vadovės teigimu, mūsų ūkininkai tikrai nusipelno aukštesnės pieno kainos.
Lietuvos ūkininkai už pieną gauna mažiausiai ES šalyse, vos 17 proc. už 1 kg. Tai prieš kelias dienas konstatuota Briuselyje aptariant pieno sektoriaus problemas. Pasak ekspertų, viena priežasčių – žemdirbiai nėra perdirbimo įmonių akcininkai.
Planuojama, kad naujoji moderni perdirbimo įmonė galės gaminti produkciją mažesne savikaina nei daugelis jau veikiančių šalies ir užsienio kompanijų. Užsitikrinus ES paramą, įmonės techninį projektą ketinama parengti iki šių metų pabaigos, o statybas pradėti pavasarį.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, palyginti su liepos mėnesiu, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina per rugpjūtį šalyje išaugo 1,7 proc., tačiau, palyginti su pernykščiu rugpjūčiu, pigo 31,4 proc. – iki 53,7 ct už 1 kg. Tokia kaina mokama tik stambiems pieno ūkiams, o smulkieji už tą patį kiekį gauna iki 30 ct.
Rugpjūtį šalyje supirkta 140,9 tūkst. t natūralaus pieno, arba 4,7 proc. mažiau negu 2008-ųjų rugpjūčio mėnesį. Per aštuonis šių metų mėnesius pieno supirkta 861,58 tūkst. t, arba 6,8 proc. mažiau nei pernai per tą patį laiką.
Aldona Minkevičienė