Spaudos
Spaudos

Rokiškio dvare saugoma šventųjų skulptūrėlių kolekcija įdomi ne tik lietuviams. Neseniai ją išvydę užsienio žiūrovai, dvasininkai, menotyrininkai stebėjosi – kaip sugebėta visą šį unikalumą surinkti ir išsaugoti. Seniausias eksponatas, manoma, yra sukurtas XVI a. meistro rankų…

Reikėjo būtent šito
Senoji skulptūra, saugoma Rokiškio krašto muziejaus fonduose, prieš Kalėdas buvo eksponuota Nesvyžiuje (Baltarusija). Ji atstovavo Lietuvai įspūdingos Radvilų pilies salių atidarymo proga.
Dar praėjusią vasarą Baltarusijos nacionalinio istorijos kultūros muziejaus draustinio „Nesvyžius“ direktorius S.M.Klimovas lankė Lietuvos ekspozicijas ir rinkosi ką nors ypatinga naujų Nesvyžiaus salių atidarymo proga. Pamatęs mūsų skulptūrą ir kryžius jis nesuabejojo – būtent šito ir reikia istorinei parodai. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjai Onutei Mackevičienei dar ir šiandien atrodo nuostabu, kad žmogus, kuris važinėja į stažuotes Prancūzijos ar Italijos pilyse, yra matęs gausybę vertybių, pasirinko būtent Rokiškio krašte išsaugotas skulptūras.
Po parodos O.Mackevičienė padarė išvadą, kad Radvilų pilyje eksponuotos senosios skulptūrėlės puikiai atstovo Lietuvai. „Atidarymą filmavo televizija, atvyko aukščiausio lygio pareigūnai, kryždirbyste ir senąja skulptūra buvo sužavėti ir dvasininkai. Jie ypač stebėjosi, kad mes visa tai išsaugojome“, – pasakojo O.Mackevičienė, grįžusi iš Nesvyžiaus.   

Kristus mažomis kojytėmis
Rokiškio dvare saugomoje kolekcijoje – 168 eksponatai. Beveik visi jie, išskyrus keletą restauruotinų darbų, prieinami lankytojams ir susidomėjimas šiais lobiais – didžiulis. Jie pradėti rinkti XX a. trečiajame dešimtmetyje. Anot Krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, į kolekciją pateko ne tik Rokiškio, bet ir aplinkinių Anykščių, Kupiškio, Zarasų, Panevėžio rajonų, net Žemaitijos skulptūros. Pagal siužetus vyrauja šv. Jono Nepomuko, Nukryžiuotojo, šv. Jono Krikštytojo, Jėzaus Nazariečio atvaizdai. Težinoma keletas dievdirbių pavardžių.
Kolekcijos eksponatai datuojami XVII–XIX a. Tačiau vieną skulptūrą menotyrininkė Marija Matušakaitė mano esant sukurtą XVI a. pradžioje.
„Didele galva, siaurų, nuolaidžių, tarsi nukirstų pečių Išganytojas pernelyg mažomis, plonomis it degtukai kojytėmis stovi išsitiesęs laimindamas pakelta ranka… Kristus susisupęs ant krūtinės susegtu apsaustu, atidengiančiu jo torsą ir permestu per ranką, laikiusią vėliavėlę. Plokščias pailgas Kristaus veidas žema kakta, neilga, kiek riesta nosimi ir didžiulėmis ausimis – ramus ir giedras, nuskaidrintas vos pastebimos minkštų lūpų šypsenos. Autorius padarė Išganytojui lygius plaukus, suskaidytus griežtomis kalto įrėžimų linijomis, ir tokią pat nedidelę barzdą. Tarp vertikalių nugarą dengiančių sruogų esama vienos daug platesnės, spiralinės, primenančios XVI a. populiarias Lietuvos didikų šukuosenas“, – rašo M.Matušakaitė.
Manoma, kad aprašytasis kūrinys – pati seniausia Rokiškio krašto muziejaus skulptūra.

Išsaugota negausi turto dalis
Senoji lietuvių liaudies skulptūra apskritai laikoma viena unikaliausių liaudies meno šakų. „Kiekviena tauta per savo gyvavimo laikotarpį yra sukūrusi tokių vertybių, kurios ją išskiria iš kitų. Tačiau gamtos jėgos ir ideologija buvo negailestingi kryžiams, koplytstulpiams, stogastulpiams su juose įkurdintais šventaisiais. Iš turtingo kryždirbystės paveldo mūsų laikus daugiausia yra pasiekusios šventųjų skulptūros. Kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai labiausiai nyko veikiami lietaus, vėjo, sniego. Pokario metais jie buvo planingai naikinami. Išsaugota tik negausi didžiulio turto dalis. Mažosios architektūros paminklai dažnai buvo aukšti, todėl senovės paveldo mylėtojai įstengė surinkti ir išsaugoti tik atskiras šių paminklų dalis, daugiausia skulptūras“, – sakė M.Mieliauskienė. 
Rokiškio krašto muziejuje yra beveik 170 skulptūrų, tik dvi koplytėlės ir nė vieno stogastulpio ar koplytstulpio, o tik jo fragmentas, kuris, beje, neeksponuojamas.
Anot M.Mieliauskienės, panaši situacija ir kituose muziejuose, tačiau šventojo skulptūra be savo stogastulpio ar koplytstulpio neišreiškia to, kuo ji buvo gyvendama koplytėlėje ar stogastulpyje.
Keletą šimtmečių besitęsiančią kryždirbystės tradiciją 2001 m. UNESCO įtraukė į žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Tai, anot M.Mieliauskienės, yra ne tik įvertinimas, bet ir atsakomybė bei paskata tyrinėti, saugoti ir tęsti darbus: kurti sekant senomis tradicijomis, identifikuoti autorius bendradarbiaujant su kitais muziejais. 

Baidė piktąsias dvasias
Dabar į muziejuje saugomas medines liaudies meistrų skulptūras žvelgiama kaip į liaudies meno kūrinius, medinio paveldo vertybes. Tačiau senieji meistrai, drožę kryžius, stogastulpius, koplytstulpius ir ten įkomponuodavę šventuosius, suteikdavo jiems kitokią prasmę. Menotyrininkai teigia, jog „tuomet šventieji žymėjo kultūrinę erdvę, kurioje žmogus gyveno, tvarkydamas ją pagal savo principus, nuožiūrą. Paminklai statyti sodyboje ar netoli jos, dirbamuose laukuose. Nesukultūrinta erdvė – atokesnės, klaidesnės vietos, kemsynai, apleista žemė ar vietos, kur kas nors buvo žuvęs, kur nejauku, vaidenasi, taip pat pažymima paminklais, idant nubaidytų piktąsias dvasias, apsaugotų žmogų nuo nelaimių“.
Lietuvos sodybų ir bendruose kaimo paminkluose vyravo Marija, Jėzus, Izidorius, Nepomukas, Florijonas, Jurgis, Agota – tai tie šventieji, iš kurių galima tikėtis užtarimo, pagalbos, atjautos. Laukuose ir pakelėse buvo apgyvendinami tie šventieji, kurie, manyta, saugo laukus, derlių, gyvulius. Miškuose, prie upelių, klaidžiuose keliuose globojo šv. Jonas Nepomukas, Rokas, Jonas Krikštytojas, Barbora, Juozapas.

Nemokėjo rašyti – nepaliko pavardžių
M.Mieliauskienės teigimu, mažosios architektūros paminklus ir šventųjų skulptūras kūrė iš valstiečių kilę dievdirbiai. Jie neturėjo žemės, vertėsi smulkiais verslais, keliaudavo iš kaimo į kaimą, kur sulaukdavo užsakymų. Dažnas jų nebuvo baigęs jokių mokslų. Kūrybos šaltinis buvo pačių fantazija ir bažnyčiose, maldos knygose ar kitur matytos šventųjų skulptūros.
Pašnekovė pastebėjo, jog dievdirbiai, sukūrę meniškas ir išraiškingas skulptūras, deja, liko nežinomi. „Mat būdami beraščiai arba mažai raštingi, jie ant savo darbų beveik nepaliko vardų ar pavardžių. Kartais ant kryžių gali būti įrėžta tik kūrybos data“, – sakė muziejininkė.
Todėl 2008 m. išleistoje  knygoje „Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra Rokiškio krašto muziejuje“ minima vos keletas iš praeities mus pasiekusių dievdirbių pavardžių. Neretai jos be vardų. Čia straipsnio apie senąją skulptūrą autorė M.Mieliauskienė sudėjo tik jų gyvenimo ir kūrybos nuotrupas, kuriose „realūs faktai persipina su prasimanymais“.
Daugiausia žinių yra apie manomai 1830–aisiais Urlių kaime gimusį Karolį Dagį. Jis gyveno dirbdamas kryžius, medinius dievukus, Marijas (Rokiškio kolekcijoje – net 13 šio autoriaus darbų). Taip pat minimi Pranas Navikas, Laurynas Masiliauskas. Pastarasis, anot M.Mieliauskienės, buvo švelnaus, gero būdo, nerūkė, negirtavo ir per visą gyvenimą į žmoną nėra kreipęsis „tu“. Rokiškio krašto muziejuje yra saugoma jo išdrožta šv. Jono Krikštytojo skulptūra. Ji buvo koplytstulpyje, stovėjusiame prie Laukupės upelio, šalia vieškelio Rokiškis–Pandėlys. 1963 m. ją muziejui perdavė Rokiškio bažnyčios klebonas Albertas Talačka.
Žinoma dar keletas senųjų dievdirbių pavardžių. Tai Čepėnas, gyvenęs Punkiškių kaime. Muziejuje saugoma nebaigta jo Marijos su kūdikėliu skulptūra. Sipelių kaime, Panemunio valsčiuje, gyveno Jonas Tauteris. Muziejus turi jo darytą Marijos skulptūrėlę, kuri, kaip ir daugelis eksponatų, čia pateko 1933–iaisiais. Žinoma, kad B.Kavaliauskas iš Pakriaunio kaimo apie 1880 m. piemenaudamas padarė altorėlį. Jis taip pat saugomas muziejaus kolekcijoje. Joje yra ir Kazimiero Gasiūno, gyvenusio Pandėlio valsčiuje, šv. Jono skulptūra.

Vertę suprato ir anksčiau
Kaip jau minėta, Rokiškio krašto muziejuje senosios lietuvių liaudies skulptūros kolekcija kaupiama nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. M.Mieliauskienė sakė, jog būtent šiuo laikotarpiu visoje Lietuvoje buvo steigiami muziejai, bibliotekos, atgimė kultūrinis gyvenimas. Tuo metu ir Rokiškio gimnazijos mokytojai bei mokiniai rinko senienas: darbo įrankius, archeologinius radinius, skulptūras, geležines kryžių viršūnes. 1933 m. buvo įkurtas Rokiškio kraštotyros muziejus, kuriam ir atiteko ne vienas vertingas radinys. Kai ką atnešė vaikai, kai ką – suprantantys apie menus suaugusieji, muziejininkai ir patys atrado vertybių ekspedicijų metu.
Paskutiniai kūriniai kolekciją papildė maždaug 1979–aisiais. 
M.Mieliauskienė pastebi, kad kolekcijos vertė didėja ne tik bėgant metams. Ypač dabar, kai prie sodybų nebeliko šventųjų skulptūrėlių. Meistrų kūrybą vertinga kai kas laikė jau XIX a. Paskutinieji Rokiškio grafai Pšezdzieckiai irgi suprato dievdirbių meną, norėjo, kad jis būtų įamžintas bent piešiniuose, tad pasirūpino išleisti darbų albumą.

Jei ne karas, būtų daugiau
Šiuo metu eksponuojamos kolekcijos beveik pusė kūrinėlių gauti iki Antrojo pasaulinio karo. M.Mieliauskienės nuomone, jų būtų gerokai daugiau, jeigu ne karas ir pokaris. Tuo laikotarpiu muziejus buvo keliamas iš vienos vietos į kitą ir dalis surinktų skulptūrų dingo. 
Rokiškyje yra kūrinių, vienokiais ar kitokiais keliais atkeliavusių iš Žemaitijos, bet daugelis skulptūrėlių – mūsų rajono. Keletą jų rokiškėnai yra gavę iš Zarasų, Kupiškio, Panevėžio ir Anykščių kraštų. Žinoma, kad 13 šventųjų muziejų pasiekė iš Obelių ir Jūžintų bažnyčių. M.Mieliauskienė neabejoja, kad senosios liaudies skulptūros kolekcija dar atskleis paslapčių. „Težinomi keliolikos skulptūrų autoriai. Tyrinėjant gal pavyktų įvardyti jų daugiau, tačiau į daugelį klausimų jau neatsakysime“, – sakė pašnekovė. Ji neabejoja, jog šiandien rasti bent vieną seną skulptūrėlę – būtų didžiulis įvykis. Juk dėl gamtos poveikio jos išlikti natūraliai jau nebegalėjo. 

 

 

Reda MILAKNIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: