Šiemet minimos sentikių Bažnyčios 300–osios metinės. Rokiškio krašte, netoli Kriaunų, 1710 m. buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje sentikių cerkvė, todėl šis jubiliejus mūsų kraštui – ypatingas.
Numatomi renginiai
Knygą apie Rokiškio krašto sentikius parašęs ir medžiagą apie juos renkantis Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius sako, jog Rokiškio krašte sentikiai sudaro 2,86 proc. gyventojų. Pašnekovo žodžiais, šventė išeina už sentikių bendruomenės ribų ir yra reikšminga visam rajonui. Todėl rajono mero Almanto Blažio potvarkiu yra sudaryta pasiruošimo šiam jubiliejui komisija. Ji rūpinasi maldos namų tvarkymu, pinigais renginiams, Turizmo centras yra parašęs projektą specialiam leidiniui.
Konkreti data bažnyčios jubiliejui minėti nėra numatyta. Gegužės 11-ąją, antradienį, 15 val. Krašto muziejuje bus atidaryta vilniečio fotomenininko Vasilijaus Degteriovo fotografijų paroda, skirta šiai sukakčiai. Kriaunų muziejuje Algimanta Raugienė rengia parodą apie Kriaunų apylinkių sentikius. Mat šiame kaimo muziejuje yra ne vienas vertingas eksponatas – ne tik etnografiniai daiktai, bet ir dokumentai, fotografijos.
Liepos 27–28 d. Vilniuje vyks sentikių suvažiavimas, kurio dalyviai, kaip sakė p. Blaževičius, atvyks į Rokiškį aplankyti pirmosios cerkvės vietos. Šiandien daugiausia sentikių gyvena Maineivose, Miliūnuose, Kriaunų apylinkėse.
Pavyko surinkti įrodymus
Anot Blaževičiaus, ilgą laiką ir sovietmečiu, ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę pirmąja Lietuvos sentikių cerkve buvo laikyta Anykščių rajone, Girelės kaime, pastatyta maldykla. Tačiau 1997–aisiais P.Blaževičiaus išleistoje knygelėje apie sentikius surinkti ir pateikti įrodymai apie pirmosios cerkvės vietą Rokiškio rajone, Sartų ežero pusiasalyje, kur buvo ir kiti rusiški kaimai – Bobriškis, Stirniškis. Pagrindinis šaltinis, kuriuo rėmėsi autorius, – Degučių metraštis. Jo kopija yra Mokslų akademijoje, o originalas – Peterburge, taip pat I.Prozorovo „Sentikystės istorija“. „Man labai padėjo iš Leonardo Jasinevičiaus gautas vokiškas Kriaunų krašto žemėlapis“, – sakė P.Blaževičius. Įrodymų, kad pirmoji maldykla buvo Rokiškio rajone, jis pradėjo ieškoti po to, kai įvairiuose šaltiniuose pasitaikydavo abejonių apie tai, jog pirmoji maldykla galėjo būti ne Anykščių, o vis dėlto Rokiškio rajone.
Apie sentikių kelią į Lietuvą
Istoriniuose šaltiniuose bei P.Blaževičiaus surinktoje medžiagoje teigiama, kad XVII a. viduryje Rusijos pravoslavų bažnyčiai skilus į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių, prasidėjo žiaurus senojo tikėjimo žmonių persekiojimas, privertęs sentikius bėgti į Rusijos imperijos pakraščius ir užsienį. Taip bėgliai XVII a. antroje pusėje pasiekė ir Lietuvą. Anot P.Blaževičiaus, yra duomenų, kad 1705 m. sentikiai susibūrė į pirmąją Girelės bendruomenę (jos 300–ąsias metines pažymėjome 2005 m.). Pagal profesoriaus V.Čekmono duomenis P.Blaževičiui pavyko nustatyti, kad mūsų krašte apsigyveno Pskovo tarmės atstovai, kurių tėvynė tarp Velikije Luki ir Tarapeco. 1710 m. Girelėje jų pastatyta maldykla tapo ketvirtąja dabartinių Baltijos šalių teritorijoje ir pirmoji Lietuvoje.
Pirmuoju Girelės bendruomenės dvasiniu tėvu, manoma, buvo Afanasijus Terentjevičius, vėliau Steponas Afanasjevičius (1775– 1792), Ivanas Stepanovičius (1792–1807), Mitrofanas Aleksejevičius, Ivanas Kuzmičius ir Jegoras Gerasimyčius (iki 1819).
Perkelta į Bobriškį
1819 m., anot P.Blaževičiaus, maldykla iš Girelės buvo perkelta į Bobriškį, kur stovi ir šiandien. Anų metų fotografijų ar kitokių dokumentų, tiesa, nėra išlikę, todėl niekas negali žinoti, kiek kartų maldykla buvusi perstatyta, kiek ji autentiška. P.Blaževičiaus žiniomis, XX a. pirmoje pusėje Bobriškio maldyklą remontavo I.Tokarevo senelis ir tėvas. Vėliau sentikių maldyklos atsirado Maineivose, Sipailiškyje, Butkūnuose, Miliūnuose. Kai Miliūnuose maldyklos nebeliko, 1947 m. cerkvė atsirado Rokiškyje.
Yra žinoma, kad Bobriškio bendruomenei apie 1919–uosius priklausė 181 aplinkinių kaimų sentikis, o 1830-aisiais – 172. Dvasios tėvais XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje buvo T.Tokarevas (1884–1889), S.Mitrofanovas (1889–1894), Ivanas Ivanovičius (1894–1900), I.Šarličius ir A.Petrovas (1907–1925). 1939 m. šiai sentikių bendruomenei priklausė 700 žmonių, 1949 m. – apie 750. Po A.Petrovo dvasios tėvais buvo P.Trimailovas (1925–1928), M.Kulešovas (1925–1935), F.Pavlovas (1935–1940).
Išsaugojo senąjį tikėjimą
P.Blaževičius sakė, jog po Antrojo pasaulinio karo įtakos turėjo urbanizacija ir kolektyvizacija. Sentikių mažėjo, tačiau jie nepamiršo savo tradicijų ir papročių, šventė šventes, išsaugojo senuosius tikėjimo kanonus, žegnojimąsi dviem pirštais, krikštą panardinus į vandenį ar ženklinį giedojimą, kurio vienas geriausių žinovų Lietuvoje, anot P.Blaževičiaus, – dabartinis Rokiškio sentikių bendruomenės dvasios tėvas Aleksandras Kudrešovas. Iki jo dvasios tėvais buvo Anufrijevas, E.Dorondovas, E.Gubanovas ir I.Nikitinas (iki 1992).
Seniausios Lietuvoje
Nors šiandien sentikių kapų yra nemažai, tačiau, kaip sakė P.Blaževičius, bendruomenė Rokiško krašte turėjo dvejas kapines – Stirniškėse ir Stravuose. Įdomu tai, kad Stirniškių sentikių kapinės, kaip manoma, atsirado XVIII a. pradžioje ir buvo seniausios sentikių kapinės Lietuvoje. Jose, anot P.Blaževičiaus, tikriausia buvo palaidotas ir pirmasis žinomas sentikis emigrantas Lietuvoje Trofimas Ivanovas (miręs 1729 ar 1733 m.). Deja, jo kapas neišlikęs.
Reda Milaknienė
