Redakcijos posėdžiuose vis svarstome, ką dėti į pirmą puslapį, apie ką žmonės nori skaityti. Paprastai nebūna vieningos nuomonės. Mes čia, ačiū Dievui, skirtingi – vieniems atrodo, kad svarbiau tie, kuriems „ne vėjai galvoje“, o kitiems atvirkščiai – tas, kam „vėjas galvoje“ – grynuolis: nuolat perpučiami smegenys išsivalo nuo balasto, įsisenėjusių kerpių, metais kauptų šiukšlių ir naštos. Kartais besivelkančios apdovanojimų, įvairių pareigų ar tiesiog „pletkų“ pavidalu. Bet pareigas sveika pakeisti, apdovanojimus – užmiršti, o į kalbas – nekreipti dėmesio. Viską pradėti nuo nulio…
Galima nukrypti į konkrečias personalijas. Pavyzdžiui, režisierius Erikas Druskinas dar nepradėjo dirbti Rokiškio kultūros centro direktoriumi. O kiek daug jau apie jį girdėjau. Iš tų, kas net nematė. Ką išklausiau, net cituoti negaliu. Tačiau nėra abejonės, kad į pirmą puslapį režisierius tikrai pateks. Tikėkimės, dėl gerų darbų.
Ne taip, kaip Venecijus Jočys. Kad ir koks keistuolis, svarbiausios pozicijos vertas tik tuomet, kai kuo nors nusideda teisėsaugai. Dėl savo drožinių – niekad. O galėtų, nes „24 valandų“ ir panašių laidų ar straipsnių apie girtuoklių vaidus ir kautynes su peiliais žiūrovų auditorija – tikrai ne visa Lietuva.
Bet tegul tiria statistikos specialistai. Kiekvienas vis tiek liksime prie savo – kam bažnytinių drabužių ar Slucko juostų, kainavusių visą kaimą, raštai, o kam – politikų užkulisiniai žaidimai. Kaip bebūtų, tie, „kam galvoje vėjai“ dėl tikro ar tariamo solidumo vis tiek dažniausiai nueina į antrą planą. Ir gyvenime, ir laikraštyje. O jei pamato save pirmame? Tai atsitiktinumas.
Kas labiausiai domina skaitytojus? Politika, nusikaltimai, kultūra? Rengiame apklausas, porimčiais veidais klausomės paskaitų apie tai profesiniuose žiniasklaidininkų seminaruose. Nesijuokit. Pasirodo – receptai, pomidorai ir karališka milžinė saulėgrąža. Žmonės dėl kitokių „vargų“ vasarą nesikankina ir nusispjaut jiems, kiek kas „kultūrnamyje“ uždirba, kad trys moterys gauna daugiau už kitus net jei blokada, tvanas ar viskas kartu sudėjus. Nors gal ir netiesa, kad nusispjaut – svetimi pinigai skurdo išvargintai tautai paprastai bado akis, o straipsniai, kuriuose minimi eurai – labiau skaitomi už tuos, kur kalbama apie trispalves, paveikslus, eilėraščius ir jų autorius.
Grįžkime prie solidumo. Jei įmanoma, stengiuosi apeiti pateptuosius teisuolius, kurie žino, kiek rožių kada įteikti, kokią kalbą sakyti, jei vilki kostiumą, esi apraizgytas įsipareigojimų ar žemiškų titulų. Tokiems, žinoma, rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei teikiant premiją dvare rajono mero pasakyta gyva kalba pasirodė „nesąmonė“. „Meras nusišnekėjo“, – teigia tas, kas verkiant turi prie kažko prikibti. Bet mano kolegė, išklausiusi minėtą tekstą, konstatavo: „Labai norėčiau, kad ir man kas nors pasakytų tokią. Tegu ir po mirties“. Ačiū Aldonai. Vadinasi, mes normalūs, mes tiesiog žmonės. Su kostiumais ar be. Ir nesvarbu – kabinete su iškaba ant durų ar sandėliuke iš fanerinių lentelių. Esam alkani ne tik pinigų, malonumų ir maisto, bet ir jausmų, emocijų, kurių neįmanoma, o dažnai net nereikia dėlioti į žodžių formules. (Na, nebent būtume sabaliauskaitės, ivanauskaitės, gaveliai, Nobelio premijos laureatai, kurių tekstus skaitant užmirštamas laiko ir erdvės pojūtis).
Alkani būti gyvi stereotipų, apribojimų, darbo grafikų lyg kokių demonų sukaustytame pasaulyje. Alkani jausti kraujo skonį, nemeluotą šilumą, žeidžiantį šaltį, kankinantį troškulį. Tegu… Kad tik ne smėlėtas dulkes tarp dantų, pagiežą iškrentančiam iš asmeninio pasaulėlio ir įsivaizdavimo „aš ir tik aš žinau, kaip turi būti“ rėmų.
Tie kitokie. Jiems pasirodžius redakcijoj, kartais tikrai sukiojame pirštą prie smilkinio. Tačiau išėjus – būtent apie juos ir kalbame. Įneša gyvybės, išjudina rutiną, priverčia juoktis iš niekų, paverčia laimingais vaikais.
Kas?
Gal tas pats alkis jaustis gyvu verčia konceptualistą, menininką, fotografą, žurnalistą, šią savaitę Rokiškyje leidžiantį vilnietį Ričardą Šileiką apsirengti elgetos rūbais ir prie mūsų šv. Mato bažnyčios pirmą kartą gyvenime išbandyti vargetos dalią? „Tai emociškai žiauriai iškrauna“, – prisipažino Ričardas. Tikiu, patyrė neeilinių emocijų. Ne tik moters iš Rokiškio „Carito“ siūlymą užregistruoti tarp socialiai remtinų, kad gautų nemokamą dubenėlį sriubos.
Dailininkas Eugenijus Raugas irgi buvo atėjęs net kelis kartus. „Oho, žiūrėk, čia aš“, – nepatikėjo pamatęs, kad jo nuotrauka iš neseniai atidarytos parodos – laikraščio pirmame puslapyje. Neužsirašiau, apie ką kalbėjom – apie muziką, tapybą ir apie tai, kad Rimvydas Pupelis netapo kultūros centro direktorium. Nesvarbu, kad beveik visi komisijos nariai buvo jam savi. Gal ir gerai. Gal atsivers ne vienerius metus blokuotos Rimvydo kūrybos čakros (paroda ant nosies!) ir pagaliau taps aišku, kad tas, kuriam „vėjai galvoje“, nebūtinai – geriausias direktorius.
Nors visuomet gali būti ir atvirkščiai. Nėra taisyklių (tik eismo). Jas kuriame patys. Sau.
Reda Milaknienė
