Jums žvaigždžių, medalių neužteko? –
Nužarstys rudens dangus.
Jūs dar panešiosite ant kaklo
Šimtamečių liepų vainikus.
(Alfredas Verba)
Yra toks negudrus prietaisas – nedidelė plastikinė lėkštelė sėdynei su rankena. Naudojama ji dažniausiai žiemą tų, kurie rogučių neįperka. Liaudis ją pakrikštijo „pašikniuku“. „Pašikniuko“ dalia – nesiskundžiant daužytis į grumstus, šaknis ir kelmus, saugant šeimininko sėdynę. Blogai, kai svetimu „pašikniuku“ tampa visuomenė. Ant jos kupros į dangų joti gali visi, kas tik netingi. Kuri, kaip tas vargšas įtaisas, negalvodama liuoksi per grumstus ten, kur vairuojantis šeimininkas kreipia.
Klausimas – švęsti ar nešvęsti – nūnai tapo hamletiškas. Mūsų prezidentė eilinį kartą nevažiuos į Pegalės dienos minėjimą Maskvoje. Pavasario saulės atšildyti koloradai ir vatninkai lieja tulžį interneto portalų komentaruose ar gailiai trina purvinais kumštukais snarglėtą nosį it vaikai, kuriuos suaugusieji už ausies ištempė iš smėlio dėžės. „Užrūstinsim Rusiją“, – aidi iš pakampių gailios raudos. Kaip gi čia taip? Nebus lietuvių visaliaudinėje šventėje, kurios esmę ir prasmę įkūnija naujausias Rusijos pasididžiavimas – tankas, kurį per parado repeticiją reikėjo tempti grandine. Mat pats nevažiuoja. Rusija norėjo geriausio pasaulyje tanko, o išėjo – kaip visada…
Raudaliai niekados neužduos klausimo: „O ką gi, atleiskite, švenčiame?“ Didžios tautos didžią pergalę ar tos tautos nežmonišką tragediją? Kurios masto propagandos prifarširuota visuomenė iki šiol nesuvokia. Pateiksiu vienintelį argumentą: Antrasis pasaulinis karas nusinešė 54 mln. gyvybių. Lygiai pusę – 27 mln. – sudaro Sovietų Sąjungos žmonės, kariai ir civiliai. O štai pralaimėjusioji Vokietija, kuri, primenu, kariavo ne tik visoje Europoje, bet ir Šiaurės Afrikoje, prarado tik 6,5 mln. žmonių – 3,5 mln. karių ir 3 mln. civilių. Ar suvokiate skirtumą? Pralaimėjusieji prarado 4,5 karto mažiau žmonių nei nugalėtojai! Tai kokia čia, atleiskite, pergalė? Už tokius praradimus civilizuotos valstybės vyriausiasis karo vadas atsidurtų prieš karinį tribunolą. Ir netektų ne tik antpečių, bet ir, greičiausiai, galvos. O Stalinas buvo pagerbtas generalisimo laipsniu… Tik bėda, kad „pašikniukai“ nemalonių klausimų neužduoda.
Lygiai kaip neužduoda klausimų, ką mums, lietuviams, reiškia 1945-ųjų gegužės 9-oji? O reiškia ji tik tai, kad rudą okupantą pakeitė raudonas. Rudasis išnaikino pusę Rokiškio, Obelių, Panemunėlio ir kitų miestelių žmonių, mūsų kaimynų ir bendrapiliečių. Tik jaunos merginos, Matildos Olkinaitės, dienoraščiuose beliko tas, senasis, Rokiškis su mažutėmis krautuvėlėmis, su silkes po kiemus nešiojančiais „kromelninkais“ ir nuostabaus skonio žydiškais pyragais. Panemunėlio miestelio jaunimas – Matkyčios, Zruolaičios – man gyvas močiutės pasakojimuose. Močiutės, kuri pati atsidūrė sušaudyti vedamų žydų voroje. Už tai, kad pro Žilių kaimą vedamiems ištroškusiems žmonėms atnešė kibirą vandens. Iš voros jai pavyko pasprukti, nes prieš vokiečių karininkus ją užtarė žydų vorą lydėję vietiniai šunsnukiai.
Kone kasdien praeinu pro senąsias žydų kapines. Keista, kad sovietmečiu, kai iš visų „ambonų“ buvo „triūbijama“ apie nacių nusikaltimus, jos buvo krūmais apžėlusi kalva, vietos girtuoklių ir nuo aistros įkaitusių porelių priedanga. Džiaugiuosi, kad jos, išvaduotos iš nepatogaus krūmų ir medžių šešėlio, atvėria ir mūsų akis į netolimą savojo miesto bei valstybės praradimų istoriją. Tik apmaudu, kad nebėra kam ant aptrupėjusio šimtamečio antkapio padėti akmenėlį – ainių atminimo ženklą. Nes ainiai – vos keli metrai už Bajorų, bendruose kapuose…
Gegužės 9-oji Lietuvai – naujos, raudonosios, sovietinės okupacijos pradžia. Drąsos, pilietiškumo ir tragizmo persmelktos partizanų kovos, išniekinti lavonai miestelių aikštėse, sugriauti gyvenimai. Jaunystė, meilė, viltys ir svajonės, per vieną naktį išdundėjusios gyvuliniais vagonais į Sibirą. Pavasaris, bangų mūša, ruduo mums – ne romantiški simboliai poetų eilėse. Tai trijų didžiausių trėmimo operacijų kodiniai pavadinimai. Ir kolektyvizacija, ir iš Afganistano pargrįžę cinkuoti karstai, ir Černobylio tylus siaubas, ir Sausio 13-osios naktis mums – gyva istorija, parašyta krauju, ašaromis ir netektimis. Mums Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1991 m. rugsėjo 17-ąją, kai Lietuva buvo priimta į Jungtinių tautų organizaciją – sugrįžo į laisvų pasaulio tautų šeimą.
Graudu ir liūdna matyti, kaip likusiems gyviems sovietinės armijos kariams, senukams, didžioji kaimynė kaišo trisdešimties litų kasmėnesinę išmaldą ar skardinį medalį. Ar tokia „malonė“ atpirks kovoje mirštančių ginklo (o gal tiksliau sakyti – beginklių) draugų aimanas, mūšio siaubą, sovietinių vadų, pasiuntusių karius į pragarą, bukumą ir nemokšiškumą? Kas svarbiau – skardinis pagarbos ženklas ar žmogiškasis orumas ir ištęsėta Lietuvos Respublikos piliečio priesaika – būti ištikimam savo tėvynei?
Dar liūdniau išgirsti apie privačiose sodybose organizuojamus „sjezdus“, kur aprangos kodas – penkiakampe žvaigžde padabinta „pilotė“. Kur stalo puošybos pagrindinis atributas – „granionas stakanas“, o užstalės tostai – „za velikuju rodinu“. Kad jums, švenčiantieji, degtinė apkarstų rusės moters ašaromis, po šešių dešimčių metų Rokiškio karių kapinėse atradusios tėvo, kurio ji niekados nematė, kapą.
Lina Dūdaitė
