Homines historiarum ignari semper sunt pueri (Žmonės, nežinantys istorijos, visad lieka vaikais – romėnų patarlė)
Jei pastarosiomis dienomis kas pasiūlytų rinkti Lietuvos simbolį, tai būtų ne oranžinis kamuolys ar saujoje sustingęs gintaro lašas. Visos mūsų istorijos, nuo didžiųjų kunigaikščių iki šių dienų, kertinis akcentas būtų… grėblys. Šis negudrus sodo ir daržo įrankis puikiausiai atspindi mūsų, lietuvių, tobulą gebėjimą, apsukus istorijos spiralės ratą, užminti vis ant to paties grėblio. Proproproproseniai gavo juo į tarpuakį, seneliai gavo, tėvai, tai ir mums ant to paties grėblio būtina rioglintis. Tam, kad jau neabejotinų neabejotinai įsitikintume, jog užmintas grėblys skaudžiai žiebia kotu į kaktą.
Apie ką čia aš? Ogi apie svarbiausią šių dienų aktualiją – atgaivinamą šauktinių kariuomenę. Tūkstantis metų neramios Lietuvos istorijos lyg ir turėjo įtikinti net bukiausius „čebato aulus“, kad solidžios gynybinės pajėgos didžiųjų istorijos kelių sankryžoje atsidūrusiai tautai yra gyvybiškai būtinos. Ir turime milijonus pavyzdžių iš savos ir svetimų tautų istorijų, kuo baigėsi naivus savęs apgaudinėjimas, kad ir be ginklo esame saugūs. „Kas gaili pinigų savo kariuomenei, šeria svetimą“ – europinės išminties paveldo šedevras. Tačiau visais istorijos, politikos ir ekonomikos klausimais savo nuomonę turintis ir ją garsiai rėkiantis dažnas lietuvis retai pavarto knygą, o nuo storų istorinių veikalų jam apskritai kyla alergija. Todėl nagai seniai niežtėjo parašyti supaprastintą istorijos variantą „arbatinukams“.
Taigi mūsų istorija prasidėjo senų seniausiai, kai dar nebuvo surašytas Haličo-Volynės metraštis, kai 19 Lietuvos kunigaikščių nebuvo pasirašę Volynės sutarties. Atokiame Sėlos kampelyje pirkių šiaudinius stogus į dangų kėlė Klumpiabalių sodžius. Kultūringas tatai buvo kaimas, beveik pasiekęs anuometės Lietuvos civilizacijos (kai kas iki šiol spangsta apie tokią) viršūnę: natūrinis ūkis (kai beveik visa, ko reikia pragyvenimui, pagaminama šeimos ūkyje), pirmosios amatų užuomazgos (kaimo šviesuolis Kukulis vertėsi medinių žagrių, jaučių jungų, rėčių beigi kubiliukų ir kitokios buitinės technikos gamyba). Kaimas buvo didžiai modernus – turėjo šventą ąžuolą, o po juo nuosavą krivį su kanklėmis ir amžinosios ugnies aukurą. Paprastumo dėlei, kaimas vertėsi monokultūros, sakykime, Viduramžiais populiarių kopūstų (vietoj jos galima įrašyti kviečių, rugių, ropių ar dar ko nors, išskyrus bulves, agurkus ir pomidorus, – aut. past.) – auginimu. Klumpiabalių sodžiaus kaimynystėje buvo įsikūrę dar keli kaimai, kurie taip pat vertėsi kopūstų auginimu. Taikiai kaimai sugyveno, kol Piktuliškio kaimo neištiko ekonominė katastrofa: pavasarį kopūstus nurijo spragės, po jų – kopūstinių baltukų vikšrai, o likusius galutinai pribaigė žilas oželis su visa banda, įšokęs į kopūstų daržą. Kadangi vyravo natūrinis ūkis, nebuvo nei pinigų kopūstams, nei kur jų nusipirkti. Vienintelė išeitis ištverti ilgą žiemą – prasisukti kaimyninių kaimų kopūstų lysvėse.
Taigi klumpiabališkiai, po nakties daržuose pasigedę kelių dešimčių kopūstų galvų, ėmė saugoti savo turtą. Geriausiai sekėsi tiems, kurių šeimose buvo gausu paaugusių sūnų. O štai jaunasis Pupkis, tik prieš metus žmoną parsivedęs, apskritai naktimis bluosto sudėti negalėjo. O ką daryti senutei našlei Nasturtai, kurios ir vyras, ir vaikai seniai į dausas išplasnojo? Naktimis žingsniais bematuodami lysvių perimetrą, kaimo vyrai sugalvojo naujovę: jei, tarkime, Pupkis naktį pasaugotų ne tik savo, bet ir kaimyno daržą, šis kitą naktį prižiūrėtų savo ir Pupkių šeimos kopūstus. Abiejų šeimų galvos galėtų išsimiegoti bent jau kas antrą naktį. O jei du vyrai saugotų viso kaimo daržus, budėti tektų dar rečiau. Žinoma, tikėtis dviese atmušti visų Piktuliškių vyrų ataką būtų beviltiška. Tačiau budėtojams tereikėjo pažadinti miegantį kaimą, ir kopūstų ginti sulėktų visi, „kas dar pakelia kuoką, ir akmenį sviesti į priešą dar moka“. Taigi gerai apšventinę Piktuliškių vyrus basliais ir akmenimis, ilgam juos atgrasė nuo kopūstų vogimo. Tačiau klumpabališkių krivis, giliamintiškai dūmodamas po šventuoju ąžuolu, skėlė sentenciją: svetimus kopūstus vogti kur kas lengviau, nei auginti savus… Todėl kaimas, nuėmęs derlių, ėmėsi rausti gynybinį griovį ir per žiemą ruošti baslius apsauginei nusmailintų smaigų tvorai. Taip kūrėsi pirmasis įtvirtintas kaimas… Mūsiškis kaimelis dar ir patobulėjo: tam, kad nereikėtų visiems kas kelias naktis budėti, pasamdė sargybiniais Pupkį ir Bluselę. Kukulis išdrožė jiems moderniausias dygliuotas kuokas. Šie už sulygtą atlyginimą – nuo kiekvienos kopūstų kapos po dvi galvas – apsiėmė saugoti daržus ir smaigų tvorą. Naujovė pasiteisino: iš dyko buvimo apie daržą žingsniuodami, panaktiniai pavasarį net dukart ežias pelenais nubarstė, kopūstinio baltuko vikšrus nuo besisukančių galvų nusprigtavo, usnis su balandomis aprovė, ir Medetkos ožką išvaikė. Kopūstų derlius užderėjo kur kas didesnis nei ankstesniais metais…
O dabar perkelkime Klumpiabalių ir aplinkinius kaimus arčiau šių dienų. Kaimas įstojo į aplinkinių sodžių gynybinę sąjungą „Geležinis kopūstas“. Pupkis su Blusele netgi bendrose sąjungos pratybose dalyvavo ir jose laimėjo taikliojo šaudymo „ragatke“ bei vikšrų sprigtavimo rungtis. Parsivežė daug svarbios informacijos apie naujausias kuokų modelius. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad aplinkiniai kaimai į pratybas atsiuntė po dvidešimt vyrų, o Klumpiabaliai – tik du… Be to, kai reikėjo skirti du kopūstus nuo kapos gynybos reikmėms, staiga paaiškėjo, jog į kaimą atėjo „krizius“ ir visiems teks veržtis diržus. Taigi Pupkiui ir Bluselei teko ilgam pamiršti ir apie modernesnes kuokas, ir apie kariuomenės etatų plėtimą (kas būna tuo atveju, kai samdomai kariuomenei pritrūksta lėšų, skaityti Lietuvos istorijos vadovėlio skirsnį XVII a.).
Rudeniop gavęs žinią apie tai, kad Piktuliškių kaime eilinį kartą neužderėjo kopūstai ir jo vyrai nusiaubė „Geležiniam kopūstui“ nepriklausantį kaimą, krivis sušaukė krivūlę (šiandieninio referendumo pirmtakas) sodžiaus gynybos klausimais, t. y., priminti kaimiečiams, kad pasitikrintų lazdų ir akmenų atsargas bei atakos atveju būtų pasirengę ateiti panaktiniams į pagalbą. Tačiau sumodernėjusio kaimo vyrai stojo piestu. „Jei jau turime profesionalią kariuomenę, kopūstus saugoti yra Pupkio su Blusele problema. Aš kaimo ekonomiką keliu: dar, neduok Dieve, neišsimiegojęs kreivą samtį išdrošiu ar kiaurą kubiliuką padarysiu. Ir apskritai, kam aš jiems nuo kapos po du kopūstus duodu?“ – dėstė Kukulis. Sūnaus kaimo ginti jis irgi neleisiąs: šis, mokslus kaimyniniame kaime baigęs, pretenduoja kriviu tapti. Šauktinių kariuomenė karjerą sugadinsianti: kol Kukuliukas pratybose dalyvaus, nudausos mūsų senasis krivis, ir jo vietą po ąžuolu užims koks radikulito susuktas nevėkšla, į šauktinius netinkantis. O Kukuliukui ką, laukti dar pusšimtį metų laisvos krivio vakansijos? Ir už Kukulio išmintį vyrai pakėlė midaus ragus.
Tada jau sukilo rėkti sodžiaus moterys. Vyrams gerai: jiems Piktuliškio plėšikai blogiausiu atveju kuoka per marmūzę užtvos. O moteriškėms – sijoną ant galvos ir… aiškink po to, kodėl septynių vaikų plaukai pilki it peliukų, o va aštuntojo – ugniniai, lygiai kaip Piktuliškių vyrų…
Krivūlė baigėsi rietynėmis. O Piktuliškių kaimo vyrai naktį surengė ataką. Pupkis su Blusele beviltiškai šaukėsi pagalbos ir krito didvyriais. Piktuliškių vyrai padegė įmigusio kaimo pirkių stogus, ir kol klumpiabališkiai bandė gelbėti savo turtą, priešai smaginosi grobdami kopūstus, vaikydami spiegiančias moteris ir merginas, nudaigojo krivį, o jo įpėdiniui Kukuliukui taip tvojo kuoka į dantis, kad šis ir dabar išsiviepęs po šventuoju ąžuolu tebesėdi. Didvyrius Pupkį su Blusele palaidojo, tik negali pasakyti, kad garbingai. Mat nebuvo nei krivio, nei jo dainų apie didvyrius. Kankles, ir tas, priešai išnešė. Ir net paskutiniams pietums kopūstų nebeliko…
Lina Dūdaitė
