– Kaip užsimezgė draugystė su ukrainiečiais?
– Prieš trejus metus jie buvo atvykę į Rokiškį, į tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį „Interrampa“, kuriame dalyvavome ir mes – Bajorų lėlių teatras ČIZ. Juos pasikvietėme apžiūrėti lėlių muziejų. Susidraugavome. Kitais metais vėl teko bendrauti ir prasitarėme norinčios atvykti į svečius. Vienas iš jų, Vitalij Grozinskij, šį pavasarį pranešė apie galimybę atvažiuoti į Ukrainą ir surengti pasirodymus. Mums pažadėjo nakvynę, maitinimą ir galimybę „pasireikšti“. Iškėlė vieną reikalavimą – atvežti svarainių sirupo, nes tokio gavo viešėdami Bajoruose. Taip sutapo, kad rugpjūčio mėnesį Lvove dalyvavau savo giminės susitikime, tad susitikau ir su Vitalijumi, suderinome kelionės reikalus.
– Kiek laiko išbuvote Ukrainoje?
– Tris dienas. Žinoma, neskaičiuoju kelionės laiko. Pirmyn ir atgal sukorėme per 2 tūkst. km. Viešėjome Lvovo ir Chmielnyckio miestuose.
– Kokia viešnagės programa?
– Ji labai įvairi. Lvove vaidinome centrinėje bibliotekoje, universitete bendravome su pirmo kurso studentais lėlininkais, lankėmės profesionaliame lėlių teatre. Chmelnyckyje vaidinome vaikų darželyje, profesionaliame lėlių teatre, lėlių teatrą pristatėme knygyne, susitikome su teatralais mėgėjais. Buvome pakviesti į Chmelnyckio srities radiją ir televiziją. Baigiamasis spektaklis vyko kultūros centre.
– Buvo „užsukta“ reklama?
– Kelionę organizavo Vitalij Grozinskij ir Julia Rachno, kuri mokosi ir dirba Lvove, studijuoja teatro vadybą, todėl turi daug pažinčių, draugų. Būtent ji iki mūsų atvykimo į Ukrainą susitarė dėl interviu radijuje ir televizijoje. Dalyvavome kultūrinėse laidose, tad sulaukėme tik vieno klausimo politikos tema. Jos nepasitaikė net privačiuose pokalbiuose.
– Kiek lėlių vežėtės?
– Įprastai mūsų teatro lėlės ir trys aktorės (Nadiežda Ivanova, Dalia Ziemelienė ir N. Čirūnienė – aut. past.) turi tilpti į automobilį, kitaip būtų sudėtinga vykti vaidinti (juokiasi – aut. past.). Į Ukrainą vežėmės spektaklio „Kvaila žąsis“ lėles bei kitas, kurias norėjome parodyti studentams lėlininkams, pavyzdžiui, Nadiežda vežėsi „Padaužiukų“ teatro lėlių. Taigi visa manta tilpo į autobusiuką. Su mumis kartu važiavo Rokiškio kaimiškiosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė. Prie Lenkijos ir Ukrainos sienos pralaukdavome apie 5 val. Lenkai neįsileidžia mėsos iš Ukrainos pusės, tai juokavome, kad mūsų su žąsimis nepraleis. Tikrino bagažą, tačiau suveikdavo „kodas“ – esame lėlių teatras.
– Kokia kalba vaidinote „Kvailą žąsį“?
– Rusų kalba. Ji teatrališka, jei nežinom žodžio, galim paklausti publikos, parodom rankomis, veido mimika. Apskritai rusų ir ukrainiečių kalbos panašios. Radijo studijoje sutarėme su vedėja – ji klausimą užduoda ukrainietiškai ir, jei suprantu, atsakau rusiškai. Jei ne, ji man klausimą išverčia į rusų kalbą. Perklausiau gal tik du kartus, ir tai tik norėdama pasitikslinti. Buvo klausimas, ar skiriasi lietuviukai nuo mažųjų ukrainiečių. Manau, lankantieji vaikų darželius panašūs, tačiau ukrainiečių pradinukai ugningesnio charakterio.
– O kita publika? Juk bendravote ne vien su vaikais…
– Mėgėjai teatralai iš mūsų pasisėmė daug idėjų. Žinoma, festivalyje betarpiško bendravimo būtų mažiau, viskas vyktų oficialiau. Paskutiniame renginyje nustebino mišri publika: seneliai, tėvai, vaikai… Lietuvoje penktadienio vakarą tokią publiką sunkiai sukviestum. Mums reikalingas akių kontaktas su žiūrovais, todėl prašydavome, kad salėje neišjungtų šviesų. Po spektaklių leisdavome žiūrovams pažaisti su lėlėmis. Mes, kaip mamos, stengėmės ir dėl žiūrovių mamų – norėjome, parodyti, kad iš elementarių daiktų, medžiagų galima sukurti lėles.
– Kam Lietuvoje, Rokiškyje naudingi tokie kontaktai?
– Bajorų kaime kas antri metai vyksta respublikinis mėgėjų teatrų festivalis „Jonvabalis“, planuojama, kad 2020 m. į jį atvyks ukrainiečių kolektyvas. Taip pat savivaldybė yra nusprendusi artimiausiu laiku pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su vienu Chmielnyckio apskrities miestu, taigi mes iš anksto tarsi pareklamavome Rokiškį ir Lietuvą.
– Dėkoju už pokalbį.
