Šiandien mokytojas yra tik žmogus
Diana Guzienė
Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos direktorė
– Ar mokytojas visagalis, kai iš jo šiandien tiek reikalaujama, kaip galvojate?
– Pasaulis ir žmonės keičiasi, tačiau net ir šiandien, praėjus daugiau nei 2000 metų, šimtu procentu pritariu žymiausio romėnų rašytojo Vergilijaus minčiai: ,,Niekas negali būti nei visažinis, nei visagalis.“ Nors, kita vertus, istoriniuose šaltiniuose pirmaisiais pedagogais Lietuvoje laikomi žyniai, kriviai ir vaidilos – galimai antgamtinių savybių turėję asmenys. Šiandien mokytojas yra tik žmogus, turintis ypatingą ir atsakingą profesinę misiją. Sutinku, kad reikalavimai mokytojams, kaip ir kitiems švietimo darbuotojams, nuolat didėja, planuoti ir neplanuoti pokyčiai tampa įprasta būsena. Dauguma pedagogų yra kūrybingos, atsakingos ir atkaklios asmenybės. Šios savybės padeda įveikti iššūkius, tačiau, žinant mokytojų vidutinį amžiaus vidurkį, nesunku suprasti mokytoją, kai jis pasako: „Gana. Nebegaliu ar nebenoriu.“ Visi kiti, kurie lieka ir dirba šį darbą, stengiasi ir dažniausiai gerai arba puikiai atlieka savo pareigas. Manau, kad kiekvieną mokytoją motyvuoja jo mokinių daroma pažanga, nuoširdus ,,ačiū“, išgirstas iš mokinio, jo tėvų ar mokyklos vadovo, kolegų palaikymas, įkvepia patrauklios profesinio tobulėjimo galimybės, pripažinimas, pagarba ir pasitikėjimas (klientų, darbdavio, visuomenės). Tai padeda išlikti švietimo sistemoje. Sąmoningai šį kartą nekalbu apie pinigus ir atlygį, nes beveik visų profesijų žmonės Lietuvoje pasakytų, kad jų darbas apmokamas nepakankamai. Mokytojai taip pat nėra išimtis.
Ar prisimenate savo pirmąją pamoką? Ar šiandien rinktumėtės šitą profesiją, žinodama, ko pastaruoju metu iš mokytojų reikalaujama ir kiek už visa tai mokama?
Gal jie mane daugiau mokė nei aš juos
Audronė Gabienė
Kamajų Antano Strazdo gimnazijos direktorės pavaduotoja
Prisimenu tuomet buvau ką tik baigusi senąjį Vilniaus universitetą. Pirmoji pamoka buvo abiturientų klasėje. Klasė didelė, visi tokie suaugę pasirodė. Neprisimenu, ką kalbėjau, kokia tema, bet vaikai labai stebėjo ir vertino. Nebuvo jauku. Bandžiau prisiminti, kaip kalbėdavo mano literatūros mokytoja. Buvau idealistė. Toje klasėje buvo daug protingų, šaunių mokinių. Gintaras Binkauskas dabar darbuojasi Lietuvos atstovybėje Rusijoje, Liucija Lingytė-Venclovienė dirba Juodupės gimnazijoje pradinukų mokytoja. Tai toji klasė ir buvo mano pradžiamokslis.
Jaučiuosi sava
Diana Černiuvienė
Juozo Tūbelio progimnazijos ir J. Tumo-Vaižganto gimnazijos tikybos mokytoja
Pirmoji pamoka. Su šiais žodžiais grįžta labai šviesūs prisiminimai. Konstantinavos pagrindinė mokykla ir žemės ūkio mokykla. Puikiai prisimenu, kaip tada, būdama jauna mokytoja, vedžiau pirmąją pamoką aštuntokams. Tą dieną bijojau taip stipriai, kad net balsas drebėjo. Būtent tą dieną supratau, koks svarbus yra mokinio ir mokytojo ryšys, pasitikėjimas, bendradarbiavimas, nuoširdumas. Vaikai tą labai greitai pajunta. Nuo tos dienos prabėgo jau daug metų. Keitėsi kartos, keičiausi ir aš. Nuo šeštos klasės svajojau būti mokytoja. Tikrai niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Nors, kaip sakoma, būna dienų lyg tyčia, kai jėgos staiga apleidžia. Kai jauti, kad pamoka nepavyko, žodžiai nepasiekė vaiko širdies. Nusimeni, juk tikrai nesi tobulas. Bet tada kas nors pribėga ir apsikabina.
O kas, jei ne AŠ?..
Valdis Vaičėnas
Juodupės lopšelio-darželio direktorius
– Ar prisimenate savo, mokytojo, pirmąją pamoką?
– Pirmos pamokos nelabai, bet labai gerai – darbo pradžią… Tuščias kabinetas, kurio viename kampe keturi išardyti darbastaliai… Šiltas ir šaltas prakaitas perkant įrankius Latvijoje už kolūkio skirtas lėšas… Teko dėstyti ir mokyti ne tik technologijų, bet ir kitų gretutinių dalykų. Būdavo, kartojasi mokiniai ir tu kartu su jais iš vakaro išmoktą pamoką. Nelabai ir amžius skyrėsi – man 23 metai, jiems 15… Mokėmės kartu. Gal ir gaila, bet vien tik mokytojo karjera tęsėsi vos metus.
– Kas svarbiausia mokytojo darbe šiandien?
– Šiandien svarbiausia – bent jau mokytojus suprantantys ir juos mylintys vadovai (juokiasi – aut. past.). O atsakyti keliais sakiniais neįmanoma. Nes tai, kas svarbiausia – mokyti ir ugdyti vaikus –lieka nuošalyje. Mokytojas „įsuktas“ į karuselę, kur antraeiliai dalykai atima iš jo laiką, energiją, motyvaciją ar net sveikatą. Įvairių planų, planelių, išplėstinių ir ne, programų, programėlių, modulių, moduliukų, tvarkų, projektų (vienadienių, bereikšmių, dėl „+“ ir kt.), kurie dažniausiai pusmečiui ar visiems metams nuguls stalčiuose, rašymas ir rengimas sudedant kablelius ir taškus pagal raštvedybos naujausius reikalavimus. O dar – budėjimas, vėdinimas, testavimas, sutikimai, darbo grupės, komisijos, posėdžiai, nutarimai, protokolai, dar svarstymai, kurie nelanko mokyklos arba susimušė, tyčiojasi, tėvai nesirūpina vaikais, girtauja – žiūrėk, mokytojau, „kažką daryk“…
Mes trokštame Kūrybiško, Inovatyvaus, Šiuolaikiško, Energingo ir visokio tokio Mokytojo, bet jo „žiauriai“ nemylime, negerbiame, nevertiname. Visgi jau reikėtų išgirsti. Na, ir svarbiausia šiandien – turėti sveikatos ir gerą atmintį iki 65 ir 70 metų, nes gali netyčia ir nebe į tą mokyklą nueiti (juokiasi – aut. past.).
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Teisingas požiūris į mokytojo darbą. Gerai, kad yra tokių vadovų, kurie supranta mus, mokytojus. Ačiū 🙂