Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka 2019 m. tapo skaitmeninio raštingumo mokymų lydere Lietuvoje, kur noriai mokosi senjorai, o tuo metu jaunų žmonių iniciatyva Rokiškyje buvo įkurtas Knygų klubas, kuris priėmė iššūkį – skaityti dabartinę lietuvių literatūrą ir diskutuoti apie ją. Tai netikėtos tendencijos internetinės eros kontekste, kai ne tik skaitymas, bet ir didesnės apimties publikacija tampa tikru išbandymu kartoms, kurios kasdieniame bendravime naudoja ne žodžius, o jų santrumpas ar ženklus.
Tai kaip yra iš tikrųjų? Ar mes iš tiesų tampame žodžių santrumpų, ženklų ir ikonų civilizacija? Ar vis dėlto tebeskaitome rimtą literatūrą, ugdančią, be viso kito, ir kritinį mąstymą, kuris šiandieninėje informacijos gausoje yra ypač aktualus.
Šiandien žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, interneto platybėse tarp įvairiausios informacijos srautų pasirodo ypač daug netikrų naujienų („fake news“) – šališkos, abejotinos, užsakomosios informacijos, propagandos. Šiandien žinias skleisti gali bet kas ir bet kokiais tikslais: paslaugų teikėjai ar prekių tiekėjai, politikai, nuomonių formuotojai ir t. t.
Kaip sugebėti atsirinkti, kas yra kas? Kaip tokias naujienas identifikuoti ir vertinti? Kaip pačiam atsakingai skleisti įvairią informaciją? Juk socialinių medijų laikais netikroms naujienoms sklisti ypač palanki terpė, o atsirinkti ir atskirti nešališkus faktus nuo kažkieno emocijų, asmeninių nuomonių ar tiesiog sąmoningo melo nėra lengva. Ypač jaunajai kartai, kuriai trūksta patirties, noro gilintis ir lyginti, kantrybės ieškoti priežasčių bei būtinybės apmąstyti pasekmes. Galų gale kritinio mąstymo, analizės įgūdžių dažnai stokoja ir vyresnės kartos atstovai.
Projekte „Mano pasirinkimai: „fake news“ ar aš „zn“?“ (zn – jaunimo žarg. – „žinau“) kalbinsime ir diskutuosime apie tai su jaunosios kartos atstovais, moksleiviais ir jų tėveliais, Mamų klubu, mokyklų psichologais, informacinio raštingumo besimokančiais senjorais, bibliotekų atstovais ir skaitytojais, bendruomenėmis. Ką mes veikiame internete? Ką skaitome, ko ieškome, kaip vertiname įvairią informaciją? Ar tikime viskuo, ką skaitome? Ar atskiriame netikras, melagingas naujienas? Ar labiau pasitikime žiniasklaidos kanalais nei kitais informacijos šaltiniais? Kodėl? Kokią informaciją patys savo socialinės medijos paskyrose skleidžiame? Ar tai darome atsakingai? Ar toleruojame socialinėje medijoje bei internete sklindančią patyčių kultūrą?
Taip pat teiksime apžvalgas iš „Gimtojo Rokiškio“ interneto svetainės ir „Facebook“ vartotojų įpročių ir pasirinkimų: kokios žinios sulaukia daugiausia atsivertimų, „like“, kokias žinias ir kaip vartotojai komentuoja.
Galų gale projekte kelsime apskritai raštingumo klausimą: kaip interneto eroje keičiasi mūsų skaitymo, rašymo ir raštingumo įpročiai bei įgūdžiai. Raštingumo klausimas ypač aktualus kalbant apie jaunąją kartą, tačiau pasirinkimai, ką skaityti, ne mažiau aktualūs kalbant ir apie visas kartas.
Šį kartą kalbiname rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos vadovę Aliciją Matiukienę.
– Keliuočio viešoji biblioteka 2019 m. tapo skaitmeninio raštingumo mokymų lydere Lietuvoje. Trumpai apie šiuos projektus: kam jie skirti, kas juose dalyvauja, ko išmoksta, kiek žmonių patobulino internetinius įgūdžius?
– Skaitmeninio raštingumo mokymai rajono bibliotekose vyksta, įgyvendinant nacionalinio projekto „Prisijungusi Lietuva“ veiklas. Kviesdami į mokymus norime padėti gyventojams išmokti naudotis informacinėmis technologijomis, saugiai ir atsakingai naudotis interneto teikiamomis galimybėmis. Norintieji mokytis registruojasi pradedančiųjų ar pažengusiųjų dalyvių grupėse. Pradedančiųjų grupių buvo 40, jose mokėsi 397 dalyviai, pažengusiųjų grupių – 134. Mokymus baigė 1366 dalyviai. Dirbdami karantino sąlygomis pakvietėme į nuotolinius mokymus. Iššūkį priėmė 138 rajono gyventojai. Mokymų temos įvairios, tačiau mūsų bendruomenėse populiariausios buvo šios: „Skaitmeninės technologijos tau: ateik, sužinok, išmok“, „Dokumentų kūrimas internete ir dalijimasis su kitais“, „Būk aktyvus, unikalus, verslus“, „Pristatymų rengimas“, „Sumaniau apsipirkime ir atsiskaitykime internetu“, „Skaitmeninių nuotraukų apdorojimas ir saugus dalijimasis“, „Planuokime laisvalaikį internetu“, „Viešosios paslaugos internetu kiekvienam“, „Būkime saugūs internete“, „Skaičiuoklė darbui ir namams“. Mokymus veda 22 rajono bibliotekų darbuotojai- projekto konsultantai. Smagu, kad į veiklas, pakvietus viešajai bibliotekai, įsitraukė 19 rajono bendruomenių, išsirinkdami savo skaitmeninį lyderį, kuris telkia ir skatina bendruomenės narius įgyti skaitmeninio raštingumo žinių. Bendruomenės aktyviai dalyvauja jiems skirtose konkursuose. Ką tik baigėsi bendruomenių įtinklinimo projektų konkursas. Jis buvo skirtas visoms projekte „Prisijungusi Lietuva“ dalyvaujančioms bendruomenėms, kurios nori plačiau pritaikyti interneto galimybes kasdienėje veikloje. Tarp 120 laimėtojų – ir mūsų rajono Aleksandravėlės, Duokiškio, Kriaunų, Lailūnų, Panemunio, Bajorų bendruomenių projektai, kuriuos įgyvendinant atnaujintos ar sukurtos bendruomenių interneto svetainės. Nugalėtojai džiaugiasi vertingu prizu. Teisingas bendruomenių ir bibliotekų pasirinkimas būti aktyviems šiame projekte duoda puikių rezultatų.
– Kokių tikslų turi senjorai? Ar jie siekia tik pačių elementariausių skaitmeninio raštingumo žinių, tarkime, išmokti naršyti internete, naudotis internetine bankininkyste ir sumokėti mokesčius? Gal susikurti feisbuko paskyrą ir praplėsti socialinius ryšius? Ir kaip jiems tai sekasi?
Senjorai registruojasi tokių elektroninių paslaugų mokymams, kurios jiems reikalingos kasdieniame gyvenime. Išskirčiau vis dar aktualius el. bankininkystės, e. sveikatos, kitų e. valdžios paslaugų, el. pašto mokymus. Senjorų grupės iš tiesų yra imlios žinioms, jie moka nuoširdžiai nustebti, prisipažinti, kad iki mokymų apie kai kurias galimybes internete net nežinojo. Jie moka džiaugtis ir padėkoti. Kartais reikia naudojimosi kompiuteriu pradžiamokslio. Senjorai nepasigedo fb mokymų. Gal tai tik laiko klausimas, nes dabar, kai apribotos bendravimo galimybės, socialiniai tinklai gali tapti patraukli bendravimo erdvė. Nors fb sutinkame ir senjorų, ateinančių į biblioteką… Visada padėsime. Senjorai aktyviai renkasi galimybę tapti informacinės visuomenės nariais, nauji gebėjimai juos drąsina, kelia savivertę.
– O ką bibliotekose prie kompiuterių veikia jaunimas?
– Jaunimas ateina konkrečiai žinodamas, ko reikia. Ieško informacijos, atlieka užduotį, ruošia referatą , atsispausdina. Neužsibūna. Jaunimas rankose turi išmanųjį įrenginį, taigi ir atvirą, bet kada pasiekiamą informaciją, išmaniąją paslaugą. Gera žinoti, kad jaunimas į biblioteką dabar ateina labiau mokymosi tikslais.
– Karantino metu, kaip ir visa Lietuva, bibliotekos perėjo prie nuotolinio darbo. Laimei, knygos skaitytojams vis dar išduodamos, tačiau užsakymai formuojami internetu. Ar vyresniems skaitytojams nekyla dėl to problemų?
– Senjorai pateikia daug užsakymų internetu. Jiems patinka išbandyti naujoves, pasitikrinti žinias ir sugebėjimus atlikti knygų užsakymą elektroninėje erdvėje. Senjorai moka knygas prasitęsti, o jei nesiseka to padaryti iš namų, paskambina. Bibliotekininkai vedė mokymus, kaip užsisakyti knygas bibliotekos elektroniniame kataloge, todėl dabar stebime, kaip tokie mokymai buvo paveikūs mūsų vartotojams. Senjorams knygų krepšelį galime suformuoti ir po pokalbio telefonu, iš elektroninio laiško. Būdų likti su knyga šiuo laikotarpiu tikrai yra.
– Ar tiesa, kad knygos, knygų skaitymas išgyvena renesansą? Leidėjai džiaugiasi tiražais ir augančiu skaitytojų skaičiumi. Visi jau pamiršo, kad buvo pranašauta, jog „popierinė knyga“ užleis vietą elektroninei. Ar Rokiškio bibliotekoje pastebite šias tendencijas? Kokias knygas daugiausia renkasi skaitytojai? Ar netrūksta susidomėjimo rimtais leidiniais?
– Išaugusiu skaitytojų skaičiumi džiaugiamės ir mes. 2020 m. viešojoje bibliotekoje sulaukėme daugiau skaitytojų nei 2019 m. Tiesa, pernai turėjome kur kas daugiau projektinių bei Kultūros ministerijos skiriamų lėšų naujoms knygoms įsigyti. Pranašu būti rizikinga, nes kartais pranašystė subliūkšta. Kokiu formatu skaityti knygą, priklauso nuo skaitančiojo gyvenimo būdo, skaitymui skiriamo laiko, užimtumo, skaitymo tikslo. Popierinės ir elektroninės knygos kaktomušos neverta akcentuoti, nes nugalėtojo greičiausia nebus. Pasirinkimo laisvė, patogumas, kaštai. Pagaliau skirtingas kiekvienos kartos santykis su knyga, skirtingi darbo su knyga įpročiai leidžia išvengti šių lenktynių bei formuoti išankstines stereotipines nuostatas. Mūsų bibliotekos skaitytojai teiraujasi ne tik naujų grožinės literatūros leidinių, bet domisi moksline ir dalykine literatūra. Išaugo psichologinės literatūros, socialinių mokslų, istorijos, ekologijos, įvairių studijų krypčių leidinių paklausa. Norėtųsi didesnio bibliotekos lankytojų susidomėjimo meno albumais, kurių turime tikrai vertingų, kurių fondus atvėrėme naujoje meno erdvėje. Atsakingai formuojame rajono bibliotekų fondus, suprasdami jų išliekamąją vertę. Jau pasimiršo, kokia buvo jausmų romanų paklausa. Tuo laikotarpiu bibliotekininkai sprendė dilemą – pataikauti mažavertės literatūros poreikiui ar visgi galvoti apie vertingesnės literatūros fondų komplektavimą. Tuo labiau kad lėšų pertekliaus niekada nebuvo. Šis pasirinkimas formavo bibliotekos išliekamąją vertę, turėjo įtakos ir skaitymo turiniui. Šiandien bibliotekos lentynose taip pat yra įvairių šalių rašytojų romanų, pasakojančių apie jausmus, santykius, tačiau šios knygos jau padeda suprasti, vertinti, lyginti, apsispręsti.
– O jūs pati – ką dažniau renkatės: knygą ar internetą?
– Internetą. Knygą renkuosi, žinodama, kad turėsiu laisvą savaitgalį, nes knygos negaliu skaityti po porą puslapių kasdien ar prišokamai. Jei ji įdomi, nieko kito neveikiu, kol nebaigiu jos. Suprantu, tai nėra geriausia savybė. Neverčiu skaityti savęs tos knygos, kuri nepatraukia iš karto. Visada yra galimybė pasirinkti, atkreipti dėmesį į mėgstamus autorius. Šventiniu laikotarpiu su malonumu perskaičiau A. Juozaičio „Kauno saulę“, kurioje sutinki tarpukario Kauno legendas, Vaižgantą, Keliuotį. Ypatingo siužeto, jausmų ir veiksmo G. Goldreich romanas „Mano tėvas Šagalas“ persipynė su kelionių prisiminimais. Užvertusi paskutinį romano puslapį, pajutau būtinybę archyve susirasti kelionės po pietų Prancūziją nuotraukas, rasti Sen Polio miestelyje aplankytą dailininko Marko Šagalo kapą.
– Ką dažniausiai veikiate internete? Ko ieškote, ką skaitote?
– Internete pirmiausia peržiūriu naujienas, pagrindinius portalus. Būna – tik antraštes. Atsidarau straipsnį, jei manau, kad rasiu reikalingą informaciją, naujieną. Įvykius Lietuvoje, pasaulyje seku, atkreipiu dėmesį į muzikos puslapius. Neturiu laiko gyvenimo būdo straipsnių studijoms. Laisvalaikiu dažniausiai paklajoju po „Youtubą“.
– Ar turite asmeninę feisbuko paskyrą? Jei taip, kokiomis žiniomis dažniausiai dalinatės ir kokių ieškote?
– Paskyrą turiu. Noriu ir stengiuosi dalintis savo sukurtu turiniu, tačiau jei draugams reikia sklaidos ar palaikymo, pasidalinu ir jų medžiaga. Gaunu bičiuliškų pastabų, kad mano paskyra vos ne darbine tampa. Taip atsitinka, kai dalinuosi akimirkomis iš bibliotekos susitikimų, renginių. Ruošiu ir skelbiu medžiagą bibliotekos feisbuke, tai – mano atsakomybė. Bandau oficialesnę medžiagą skirti įstaigos profiliui, o kai kuriuos momentus palieku asmeniniam. Asmeninę paskyrą naudoju ir bibliotekos renginių sklaidai.
– Interneto ir socialinių tinklų amžiuje susiduriame su rimta problema – netikromis naujienomis, kitaip tariant – melagienomis. Ar susiduriate su šia problema? Ar lengvai atskiriate melą nuo faktų? Kaip?
– Melagienų interneto erdvėje neišvengiame. Teoriškai žinau, kaip jas patikrinti, tik tam niekada nėra laiko. Reikia tikrinti kelis šaltinius, pasidomėti autoriumi, tačiau atspariausia – įjungti protą. Svarbu žinoti, kad melagiena, kaip dezinformacijos dozė, medijose jau egzistuoja, ją visada lydi interesas, sąmoningas melas, pinigai. Pagalvojau, koks šiandien būtų griežtas žurnalistikos tėvo Juozo Keliuočio tiesos žodis melagienų skleidėjams? Kodėl jos – viešoje erdvėje? Kur redaktorių atsakomybė? Melagienų atpažinimas – ar tik nebus dar viena medijų raštingumo mokymų tema bibliotekos lankytojams?
– Kuo labiausiai pasitikite – specializuotomis interneto svetainėmis, žiniasklaidos kanalais, socialiniais tinklais skleidžiamomis žiniomis ar nuomonių formuotojų, kitaip tariant, „influencerių“ peršamomis mintimis?
– Bibliotekininkai gali save vadinti knygų „influenceriais“. Jie peržiūri daug leidinių, susipažįsta bent greituoju būdu su knygos turiniu, patys skaito. Ir visada turi nuomonę apie vieną ar kitą knygą, kuria pasidalina su svarstančiu, ką pasirinkti, skaitytoju. Formuoja nuomonę apie knygą. Tai gerai. Ir ne komerciniais tikslais. Labiausia pasitikiu žmogumi, su kuriuo bendrauju gyvai. Suprasdama, kad nebeišvengsime virtualių susitikimų, iš pasiūlytų variantų labiau pasitikiu socialinių tinklų vizualiuoju turiniu. Jame daugiau realybės, užfiksuoto fakto ir pan. Ar man reikia „influencerių“? Abejoju, nes kiek mano vertybių suformavo didieji nuomonių formuotojai – tėvai, tiek ir tokių jų turiu.
Projektą iš dalies remia:
