– Papasakok apie save, kur mokaisi, kuo domiesi?
– Baigiau vienuoliktą klasę Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje. Domiuosi muzika, jos kūrimu ir atlikimu, mėgstu groti įvairiais instrumentais. Jei tiksliau, akustine, elektrine, bosine gitaromis, kontrabosu, pianinu. Mėgstu dainuoti. Myliu teatrą. Patinka ne tik vaidinti, bet ir režisuoti. Dar labai mėgstu būti gamtoje, tai nuostabus būdas atsigauti, susidėlioti mintis ir nuraminti sielą.
– Vaikinas, būsimas dvyliktokas, dirbantis su vaikais, ir dar su tokiais mažais? Kodėl toks neįprastas pasirinkimas?
– Darbas su vaikais man visada patiko. Turiu trejų metų sesę, todėl tikrai neišsigandau tokio darbo. Radau skelbimą internete ir iškart supratau, kad darbas man. Taip pat labai mėgstu iššūkius, todėl ši nauja patirtis atrodė tobula galimybė save išbandyti naujoje srityje. Nors sritis galbūt ir ne nauja. Mėgstu užsiimti su vaikais, yra tekę dirbti su jais, taip pat, kaip jau minėjau, mėgstu teatrą ir muziką. Šis darbas – puiki galimybė sujungti šias dvi sritis.
– Dirbant su 1–4 metų vaikais reikia kantrybės? Iš kur jos semiesi?
– Kantrybės reikia visur, vienur daugiau, kitur mažiau. Taip, su mažais vaikučiais kantrybės reikia daugiau, bet aš labai kantrus žmogus. Kantrybė kyla iš susikaupimo ir vidinės ramybės. Manau, čia kiekvieno indėlis į kantrybės kiekį, kurį nešiojamės.
– Gal turi „mokytojo gyslelę“, esi su vaikais dirbęs? – Esu dirbęs su mažais vaikais. Esu savanoriavęs keliose stovyklose. Turiu minčių studijuoti pedagogiką, todėl, manau, tai dar labiau pastūmėjo šio darbo link.
– Vaidini teatre, fotografuoji, groji įvairiais instrumentais? Papasakok, kaip teatrą panaudosi darbui su mažiukais? – Vaidinu teatre „Grįžulo ratai“ pas Svetlaną Artemievą, prieš tai vaidinau Pandėlio teatre, kuriam vadovavo Sonata Babickienė. Fotografuoju fotochoreografijos būrelyje, mane moko Sigitas Daščioras. Dainuoju gimnazijos chore pas Egidijų Kundrotą, prieš tai dainavau „Pandėlio Balsiukuose“ pas Vilmą Likienę. Grojau įvairiais instrumentais pas Robertą Ruželę. Vaidinau daugelyje Neringos Danienės režisuotų kalėdinių pasirodymų Pandėlyje. Visus šiuos įgūdžius su mažiukais naudosiu žaidimo forma. Noriu, kad nuo pat mažens vaikai išmoktų viešojo kalbėjimo, gautų artistiškumo pagrindus ir laisvę scenoje. Žinoma, vaikui nuo 1 iki 4 metų nedėstysiu teorijos, kaip reikia elgtis scenoje, tačiau žaidimų pagalba praktiškai stengsiuosi juos išmokyti nebijoti publikos.
– Galima sakyti, esi dvyliktokas, gal jau žinai ką studijuosi? – Kaip minėjau, galvoju apie pedagogikos sritį. Tačiau tai dar nėra galutinis sprendimas. Yra minčių studijuoti kai ką susijusio su teatru arba fizika. Daugeliui gali atrodyti labai keista – toks didelis kontrastas. Manau, kiekvienas gyvenime turėtume turėti didelę pasirinkimų amplitudę.
– Gyveni Pandėlyje? Kaip ten buvo, kad pradėjai vaidinti N. Danienės spektakliuose? – Taip, kol kas gyvenu Pandėlyje. Neringos spektakliuose pradėjau vaidinti, galima sakyti, netyčia. Vaidinau Pandėlio teatre, dainavau, grojau, o Neringa pradėjo dirbti Pandėlyje. Jai reikėjo aktorių. Taigi pirmieji pasirinkimai ir buvo teatras, dainininkai ir muzikantai. Kadangi lankiau viską, nebuvo kur dėtis, ir dalyvavau pirmajame kalėdiniame pasirodyme. Kitais metais rengdama spektaklį, Neringa mane jau pažinojo, buvau kandidatų sąraše. Taip iki pat šių metų ir gaunu vienus iš pagrindinių vaidmenų. Esu dėkingas Neringai už tokią patirtį ir galimybę tobulėti platesniuose vandenyse. Bet mūsų kelionė kartu jau baigiasi, nes dvylikta klasė, egzaminai, nemanau, kad užteks laiko repeticijoms ir pasirodymams. Taigi labai didelis ačiū Neringai Danienei, mano nuomone, geriausiai Rokiškio rajono režisierei.
– Koks, tavo galva, yra geras mokytojas? Kokios savybės jam būdingos?
– Ties klausimu, koks turi būti geras mokytojas, galėčiau vis plėstis. Manau, geras mokytojas yra tas, kuris stengiasi dėl mokinių, domisi, kaip jiems sekasi. Geras mokytojas visų pirma turi būti geras žmogus, nes jeigu dirba kaip robotas, yra užprogramuotas atlikti tik savo darbą be jokio bendravimo. Nemanau, kad mums tada reikalingi mokytojai. Tam reikalingi kompiuteriai. Šiuo nelengvu laikotarpiu pastebėjome tokių, kuriems svarbiausia kuo greičiau atlikti savo darbą, ir viskas. Bet išryškėjo daugybė tokių, kuriems tikrai įdomu, kaip mokiniai gyvena, kaip jiems sekasi ir t. t. Taigi manau, kad geras mokytojas visų pirma turi būti geras žmogus.
– Pačiam yra tokių pamokų, kuriose nuobodu? Kaip tuomet save motyvuoji dirbti?
– Yra keletas pamokų, kur tikrai yra nuobodoka, bet motyvaciją sugebu skatinti galvodamas apie ateitį. Pagalvoju, kad po kokių dešimties metų norėsiu vaikų, norėsiu, kad jie gyventų gražiuose, jaukiuose namuose kažkur mieste. Norėsiu nepriklausomybės nuo algos ar gyvenimo būdo. Todėl atsiranda motyvacija mokytis, stengtis ir judėti į priekį.
– Koks teatras, kinas knygos yra tavo?
– Mano teatras yra visas profesionalusis teatras. Nieko neturiu prieš neprofesionalųjį, nes tikrai yra gerų režisierių, aktorių ir spektaklių. Tačiau žiūrėti labiau prie širdies profesionalai. Nesvarbu, kokio žanro, svarbiausia – gerai išdirbtas. O vaidinti labiausiai mėgstu komedijose, nes galvoju, kad man tai geriausiai sekasi. Dabar dirbame ties labai geru dramos žanro spektakliu, kuris ne vieną žiūrovą pravirkdys. Kiną labai mėgstu nestandartinį. Trumpametražis kinas – mano paskutinis atradimas. Geras alternatyvus trumpametražis filmas tai yra nuostabu. Taip pat mėgstu istorinius, dokumentinius filmus. Pavyzdžiui, Meksikos Luke Lorentzen „Naktinė greitoji“. Žinoma, mėgstu ir komedijas. Nesu didžiausias literatūros fanatikas, bet jeigu randu laiko skaityti, dažniausiai renkuosi draminius kūrinius, šiuolaikišką literatūrą.
Vasara bus unikali vaikams ir tėvams, kurie susipažins su Martynu
Ieva KILIENĖ 
STEAM centro vadovė
Ieškojom naujo mokytojo darbui STEAM centre su pačiais mažiausiais, vaikais nuo metukų. Iš pretendentų po pokalbių išsirinkome vieną. Šis sprendimas tam tikrą laiką dar turėjo nusigulėti ir mano galvoje. Vaikinas, būsimas dvyliktokas, dirbantis su vaikais. Jausmas toks pat, kaip susipažinus su mokytojomis, kurios jau dirba pas mus. Lyg prie jūros radus gintaro gabalėlį.
Martynas ves teatrinius, muzikinius kūrybinius užsiėmimus 1–4 metų vaikams. Jį apmokys mokytoja, kuri dvejus metus organizavo šį būrelį ir sukūrė jo programą, bet įtrauksime ir tai, ką Martynas gali atnešti papildomai – teatrą. Po pokalbio su juo negalėjau nurimti. Visiems pasakojau… Groja įvairiais instrumentais, vaidina teatre, fotografuoja, išmano viešą kalbėjimą, nori dirbti su vaikais. Amžius, aišku, turi ir privalumų, ir trūkumų. Taip, dešimt metų pasisukęs darbo rinkoje įgyji šiokių tokių įgūdžių, patirties, bet ir atbunki. Nebemoki atiduoti savęs šimtu procentų, truputį pasitaupai, nes žinai, kad vakare tų procentų dar reikės vaikams, namams ir sau. O situacijos darbe jau darosi kažkur matytos, nebeneša tiek jausmo. Jei aš matau žmogų, galintį nešti naudą įmonei, padarysiu viską, ką galiu, kad jis pas mane dirbtų. Čia nesvarbu nei amžius, nei patirtis, bet labai svarbu, kad žmogus tikėtų tuo, ką daro, ir darytų gerai. Tikiu, toks yra Martynas, ir ši vasara bus unikali vaikams ir tėvams, kurie su juo susipažins.
