Teatro archyvo nuotr.

Rokiškis kaip pavyzdys

Rokiškio kultūros centras ruošiasi tarptautiniam teatrų festivaliui „Interrampa“, kuris prasidės spalio 20-ąją ir tęsis keturias dienas. Festivalyje dalyvaus katalonai, lenkai, latviai ir lietuviai. Jį parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Rokiškio rajono savivaldybė, iš viso tam skirta apie 8000 eurų.

Iki šiol renginys vykdavo beveik kasmet, tačiau nuo kitų metų planai keičiasi. Organizatoriai planuoja kas antri metai vietoje „Interrampos“ rengti dar daugiau aprėpiantį teatrų festivalį „Theater Cluster“, kuris tuo pačiu metu vyks ir Rokiškyje, ir Kupiškyje, ir Utenoje. Kas antri metai vyktų ir tradicinė „Interrampa“. Tiesa, „Theater Cluster“ nebuvo įtrauktas į Rokiškio prioritetinių renginių sąrašus, bet jo organizatoriai sako, kad festivalis vis tiek įvyks. Verta priminti ir tai, kad rokiškėnų pradėta „Interrampa“ yra vienas pirmųjų  tarptautinių teatrų festivalių nepriklausomoj Lietuvoj. Po to mūsų teatralų pavyzdžiu pradėjo sekti ir kiti miestai.

Planus sujaukė karas 

O šiemet, anot organizatorės Neringos Danienės, tikrai buvo didelių planų. Prieš metus, kai buvo derinamas šių metų repertuaras, jau ėjo į pabaigą COVID-19 suvaržymai, tačiau planus sujaukė karas. „Du kolektyvai iš Ukrainos turėjo atvažiuoti, bet jie negali, nes neišleidžia vyrų. Atkrito. Iš Kazachstano profesionalus teatras turėjo atvažiuoti. Buvo labai įdomus. Bet tai turėjo būti rusų teatras. Dėl suprantamų priežasčių tai žlugo. Mes tarėmės su meno vadovu dar pavasarį. Ir nusprendėm, kad tikrai nereikia eskaluoti, kad gali būti visokių negerų dalykų, nes spektaklis rusų kalba, rusų tautybės žmonės vaidina, be to, pavasarį Kazachastano pozicija buvo neaiški“, – sakė N. Danienė. Jai, žinoma, gaila, kad šių teatrų nebus, bet labai tikisi, kad jie atvažiuos kitais metais. „Kazachstano režisierius pažadėjo, kad atveš ne rusų teatrą“, – pridūrė organizatorė.

Apie baisius dalykus – be žodžių

Bet  vis tiek repertuaras žada būti įdomus. „Jeigu kalbu apie užsieniečių spektaklius, akcentuoju, kad visi turi pamatyti kataloniečių spektaklį. „Pati jį mačiau du kartus. Tai yra tikrai iš tų, kuriuos reikia pamatyti. Žmonės tegul nesibaido, kad nesupras kalbos. Jis be teksto. Tai yra judesio teatras, pasakojantis apie koncentracijos stovyklą, apie tai, kaip jie išgyveno, ir kas buvo po to. Spektaklio moto: lageris išliko visam gyvenimui. Jisai nedingo iš žmonių vidaus. Apie tai niekas nekalba. Ta  patirtis pas tuos žmones liko visam gyvenimui“, – kalbėjo Neringa. Ji sakė, kad spektaklis labai modernus, sukurtas labai ryškiomis režisūros priemonėmis. „Stebina, kaip šiuolaikinėmis priemonėmis be žodžių galima perteikti tokias temas ir taip stipriai paliesti“, – kalbėjo „Interrampos“ organizatorė.

Tema, kurią reikia prisijaukinti

Kad ir kaip įvykiai pasaulyje veikia planus, festivalio organizatoriai laimingi, kad šiemet vėl grįžta tarptautiškumas, kad bus iškeltos kelių šalių vėliavos. Vaidins latviai, vaidins Punsko teatras, o Gruzijoje gyvenantis azerbaidžanietis Turgajus Velizadė  atveš  profesionaliame Kelmės mažajame teatre pastatytas A. Čechovo „Piršlybas“. O festivalio ekspertais bus Sakartvelo, Latvijos ir Lietuvos atstovai.

Daug klausimų, anot N. Danienės, kelia Oskaro Koršunovo teatro pavadinimas šių metų „Interrampoje“. Mat šiemet dalyvaus Oskaro Koršunovo teatras su Dariaus Gumausko spektakliu  „Mongolija“, pasakojančiu apie žmones, sergančius Dauno sindromu. Organizatoriai sako, jog kviesti į „Interrampą“ profesionalus nėra naujiena ir kad tai suteikia renginiui „kitą spalvą“.

„Šitas spektaklis turėjo būti pernai. Tai ne tik tema įdomus darbas, pastatytas bendradarbiaujant su sergančiaisiais besirūpinančia organizacija po O. Koršunovo teatro stogu. Jo metu pereinama į diskusiją su žiūrovais. To tikslas – priartinti mus prie tos temos, paveikti, kad nebijotume tokių žmonių, kad prisijaukintume tą temą“, – sakė organizatorė.

Aktualus darbas apie fašizmo užuominas

Jei kas pasiilgo režisieriaus Jono Buziliausko spektaklių, tai jis atveža mums  „Helverio naktį“, pastatytą Anykščių kultūros centro teatre. Pats irgi vaidina. „Labai populiari, daug kur statoma pjesė, aktualus darbas apie fašizmo užuomazgas, ir kaip tai veikia paprastus žmones“, – sakė N. Danienė.

Ji kvietė ateiti ir į Utenos kamerinio teatro komediją pagal vėlgi A. Čechovą. „Utena moka statyti komedijas ne pigaus žiūrovų juokinimo sąskaita“, – sakė organizatorė.

O ką parodys Rokiškis savo rengiamoje „Interrampoje“? N. Danienės spektaklį „Šepką atradau aš“, kas dar jo nematė. O Bajorų teatras išeis į sceną net du kartus – Nijolė Čirūnienė monospektaklį apie tremtį nemokamai rodys atidarymo dieną lauke. Be to, laukia Bajorų teatro spektaklis mažiesiems – tai specialiai padarytas miksas iš kelių pasakėčių.

Stovi „ant dviejų kojų“

„Interrampos“ siela vadinama N. Danienė neabejoja, kad mūsų krašto savastį – teatrines tradicijas būtina ne tik puoselėti, bet ir perduoti ją jaunimui, kad jie tai tęstų po mūsų.  Kita priežastis, anot N. Danienės, – teatras Rokiškyje turi savo žiūrovą. „Yra žmonių, kurie  laukia „Interrampos“ ir todėl, kad tai kitokia atmosfera, kai teatre dažniausiai praleidi visą dieną, dalyvauji diskusijose ir aptarimuose tarp spektaklių, kalbiesi su aktoriais ir režisieriais. Ir dalis žmonių mėgsta tokį buvimą ir galimybę išsakyt savo nuomonę apie vieną ar kitą pastatymą“, – svarstė Neringa. Jos žodžiais, „Interrampa“ stovi „ant dviejų kojų“ – savų žiūrovų ir būtinybės išsaugot tradiciją. „Ir ačiū Dievui, jei mūsų valdžia tai palaiko. O tai, kad festivalis tarptautinis, neša apie mus žinią į pasaulį. Juk teatrai grįžę rašo apie gastroles, Rokiškio vardas  keliauja po pasaulį“, – kalbėjo organizatorė.

Anot Neringos, gyvenimas labai stipriai keičiasi, ir teatras neišvengiamai keičiasi, nes teatras ir menas tiesiog jautriausiai pamato ir parodo gyvenimą. „Mėgėjų teatras kartais būna dar drąsesnis, nebijo aštrių temų dėl paprastos priežasties: jie nėra taip stipriai įpareigoti, kad komerciškai atsipirktų. Ir tas judėjimas vyksta, jei režisierius nėra sustabarėjęs. Tada jis važiuoja, jaučia, mato, ir tuos atspindžius perkelia į sceną. Iš čia ir eksperimentų nebijojimas, ir naujos temos, ir naujos formos“, – kalbėjo N. Danienė.

 Šiek tiek istorijos

1990-ųjų spalį Rokiškyje įvyko pirmasis tarptautinis liaudies teatrų festivalis „Interrampa-90“. Jo iniciatoriai buvo tuometinis teatro režisierius a.a. Jonas Korenka ir renginių organizatorė Birutė Bagdonienė. Prieš tai vykusios teatrų apžiūros – konkursai „Aukštaitijos rampa“ (1981, 1983, 1987 m.) metams bėgant tapo tarptautiniu renginiu. Jame pastaraisiais metais dalyvauja ir mėgėjų, ir profesionalų grupės iš viso pasaulio. „Pasaulyje nėra aiškios ribos tarp mėgėjų ir profesionalų teatro, yra tiesiog teatras – geras arba blogas“, – sako  N. Danienė.

Priminsime, kad „Interrampa“ iki 1997-ųjų vyko kasmet. Vėliau
festivalis pradėtas rengti kas dveji metai. Teatrų šventė, organizatorių žodžiais, ir iki pandemijos, kai viskas tapo neaišku, išgyveno  sunkius laikotarpius, kai dėl politinio nestabilumo užsieniečiai nevyko į Lietuvą, o ekonominės priežastys neleido organizuoti didelių renginių. „Interrampa“ tuomet buvo pervadinta į „Mažąją rampą“, „Jaunimo rampą“, o spektaklius festivaliuose rodė tik Lietuvos teatrai.

Vėliau „Interrampa“ susigrąžino kasmetinį statusą ir stabilias, tegul ir nedideles finansines „injekcijas“ – ją remia ir Lietuvos kultūros taryba, ir Rokiškio savivaldybė, kaip prioritetinį renginį mieste. Organizatoriai didžiuojasi, kad per daugiau nei 20 metų spektaklius čia suvaidino svečiai iš įvairiausių šalių – Gruzijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Prancūzijos, Bulgarijos, Čekijos, Vokietijos, Ispanijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Islandijos, Olandijos, Makedonijos, Italijos, Meksikos. Nuo 2007-ųjų festivalyje lygiomis teisėmis dalyvauja ir mėgėjų, ir profesionalų teatrai.

Projektą iš dalies remia:

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: