– Teatras nėra pats populiariausias laisvalaikio būdas tarp jaunimo. Kodėl?
Lijana: – Galiu atskleisti savo požiūrį, o ne daugelio jaunesnių žmonių, nes visų pomėgiai ir požiūriai skiriasi. Man patinka teatras, dar mokykloje pati išbandžiau teatro sceną. Mano nuomone, jaunimas daugiau įpratęs prie „gatavo“ produkto, pvz., filmų, serialų, kai nereikia daug pastangų suprasti siužeto. Teatre kartais reikia dar gerai įsigilinti į pateikiamą „mintį“.
Raminta: – Tarp jaunimo populiariau kino teatras, jų požiūris į teatrą kitoks. Ko gero išgirstume, kad spektakliai nuobodūs, ilgi ir neįdomūs, o prasmę ne visada suprasi. Nors pažįstu jaunų žmonių, kurie su didele aistra eina į spektaklius, jais domisi – tokiu jaunimu žaviuosi. Kartais jiems tyliai pavydžiu, nes pati nesuprasdavau spektaklių esmės, kai kurie būdavo neįdomūs. Nors esu kūrybiškas žmogus, deja, priklausau tiems jauniems, kurie tam tikro žanro nesupranta.
Paulina: – Man teatras nėra ta vieta, kur ateini pasilinksminti ar atsipalaiduoti. Į teatrą mane veda noras patirti, pajausti, permąstyti. Teatras man yra ne kasdieniškas dalykas. Todėl labai mėgstu, kai ne iš karto pavyksta nuspėti spektaklio siužetinę liniją. Galbūt būtent dėl šių aspektų jaunimas rečiau renkasi teatrą, nes nori atsipalaiduoti, per daug nemąstyti.
Ieva: – Gal tėvai neturėjo laiko mūsų kartos vestis į vaikiškus spektaklius ir neišmokome eiti į teatrą? O gal jaunam žmogui teatre mažai vakarėlio ir per daug rimties? Tarp mano draugų yra tokių, kuriems galiu pasiūlyti kartu eiti į teatrą, bet taip pat yra tokių, kurie niekada neina. Daug praranda, bet jei tokį žmogų vis tiek nusivedi į teatrą, jis nepajunta malonumo.
– O ar Jūs dažnai lankotės spektakliuose?
Lijana: – Stengiuosi į teatrą nueiti nors kelis kartus per metus. Per karantiną daug spektaklių buvo atšaukta, tad įgyvendinti savo tikslą nepavyko. Tikiuosi, tai pasikeis.
Raminta: – Jeigu turėčiau galimybę, norėčiau dažniau apsilankyti teatre, bet šiuo metu motinystė ir darbai užima visą mano laiką ir nelieka jo savo malonumams, o tiksliau, šiuo metu mano teatrų repertuare – vien vaikiški spektakliai. Man pačiai labiausiai patiko visi spektakliai, kuriuos sukūrė režisierius J. Krisiūnas arba „Domino“ teatras. Tokio žanro spektakliuose lankausi su malonumu.
Paulina: – Nesu labai dažnas teatro lankytojas, tačiau jei sužinau, kad Rokiškyje bus rodomas geras spektaklis, stengiuosi pažiūrėti. Juk kartais gyvenime pristinga tos ugnelės. Yra ne vienas spektaklis, kuris vienaip ar kitaip paveikė, tačiau vienas, matytas rudenį, tikrai labai įstrigo – tai „Atviro rato“ „Juoda-balta“. Teko ir pasijuokti, ir ne vieną ašarą nubraukti.
Ieva: – Man teatras šventė. Einu į spektaklius Rokiškyje, kai tik turiu galimybę. Taip pat mylimus teatrus aplankau Vilniuje. Labai stipriai pamenu jausmą, kai pernai po karantino ėjau į pirmą spektaklį, kulniukų kaukšėjimas rūbinėje ir žmonės, kurie už durų paliko rūpesčius, kuria labai stiprų efektą. Lengviau įvardinti teatrus, kurių spektakliai visada „kabina“. Tai „Keistuolių teatras“, „Atviras ratas“, Klaipėdos jaunimo teatras. Paskutinis labiausiai įstrigęs spektaklis, po kurio nesinorėjo išeiti iš salės ir dar norėjosi pabūti, – Jaunimo teatro „Fikcijos“, atmintyje liko aktoriaus Arūno Sakalausko emocijų kaita. Per „Atviro rato“ spektaklį „Juoda-balta“ kūkčiojau, juokiausi, vėl kūkčiojau, gal todėl, kad spektaklis kurtas pagal tikras istorijas.
– Startavo teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“? Ar žiūrėsite jo spektaklius? Kaip manote, ar jis vis dar populiarus tarp rokiškėnų?
Lijana: – Turiu bilietus į spektaklį „Demonai“. Susidomėjau perskaičiusi aprašymą.
Pastebėjau, kad kasmet „Vaidiname žemdirbiams“ festivalio spektaklių pasirinkimas vis mažėja. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl jis praranda populiarumą, nes žmonės nebeturi įvairesnio pasirinkimo. Žinoma, tokiems festivaliams tikrai nepadėjo ir pandeminis laikotarpis bei kylančios bilietų kainos.
Raminta: – Seniau esu buvusi keliuose „Vaidiname žemdirbiams“ spektakliuose. Kai kurie buvo nelabai įdomūs, o gal pasirinkau sunkaus žanro, todėl kelerius metus nebežiūrėjau. Šiemet pasidomėjau tik vaikams skirtais spektakliais, nes norisi vaikams įdiegti supratimą, kad teatras tikrai yra labai svarbus dalykas.
Paulina: – Pasirinkau spektaklį „Jaudulys“, dar svarstau apie „Irano konferenciją“. Paskaičiau aprašymus, sudomino tai, kad siužetai nebus paprasti ir nuspėjami – tai skaudžios ir jautrios temos, tabu klausimai, žmogaus elgesys, buvimas, jausmai, kai viskas pradeda vykti ne pagal planą ir nepatogiai.
Manau, festivalį kasmet lanko iš esmės tie patys žmonės, kuriems tai yra tapę tradicija. Aišku, kylančios bilietų kainos šiek tiek atbaido, nes Kupiškyje, Biržuose, Anykščiuose festivalių kainos tikrai prieinamesnės.
Ieva: – Taip, lankysiuosi „Vaidiname žemdirbiams“ spektakliuose. Eisiu į savo mylimų „keistuolių“ spektaklį „Apie nieką“ ir Nacionalinio dramos teatro spektaklį „Jaudulys“, dalyvausiu atidaryme, tad pamatysiu Šiaulių valstybinio dramos teatro spektaklį „Puaro“, dar tikiuosi nueiti į „Dievų mišką“ ir „Terapijas“. „Dievų miškas“ – lėlių teatras suaugusiems, o dar tokia stipria tema – unikalu. „Terapijose“ vaidina labai stiprios aktorės, režisierius – Kirilas Glušajevas – turėtų būti labai paveiku. Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dviese sūpuoklėse“ ir „keistuolių“ vaikišką TAIP NE esu mačiusi. Jei tik turėčiau pakankamai laiko, eičiau į visus, į kai kuriuos ne po kartą.
– Kaip manote, kas į spektaklius pritrauktų jaunesnę publiką?
Lijana: – Norint pamėgti teatrą, reikia pirmiausia į jį nueiti. Dauguma jaunų žmonių net nėra buvę teatre, aišku, neskaitant darželio ir pradinių klasių, kai vaikus vesdavo auklėtojos. Galbūt jauni žmonės neatranda mėgstamo žanro. Teatras ir neišpopuliarės, nes šiais laikais aukštumas tarp jaunimo „ima“ kino salės, o ne teatro salės.
Raminta: – Gal reikėtų skleisti daugiau informacijos apie teatrą, jo žanrus, kad jaunimas turėtų supratimą. Reikėtų atrasti tokį būdą, kuris sugriautų stereotipą, esą teatras nuobodus ir neįdomus. O gal ir tėvai turėtų daugiau prie to prisidėti ir jau nuo mažens skatinti apsilankyti teatruose.
Paulina: – Galbūt turėtų pasikeisti vaikų auklėjimas. Juk žmogus pradeda formuotis būdamas dar labai mažas. Tai, kokias vertybes ir pasaulėžiūrą suformuoja šeima, mokykla, aplinka, atsispindi ir tolimesniame gyvenime. Jeigu į teatrą ateisi norėdamas sužinoti, pajusti, patirti šoką, teatras įgaus visai kitokią prasmę.
Ieva: – Man atrodo, didžiuosiuose miestuose teatras labiau populiarėja tarp jaunimo. Bet jie kuriasi vakarėlį labiau nei rimtį. Į teatrą eidami puošiasi vakariniais rūbais, neša gėlių spektakliuose vaidinantiems draugams. Gal tai galėtų būti kelias pas jauną žmogų. Surengti šventę. Mažai turime progų sportbačius ir džinsus iškeisti į batelius ir sukneles, tad teatras galėtų būti ta vieta.
Projektą iš dalies remia:
„Patirk čia…“ – 10 000 EUR
