Kraštietis Aidas VAGONIS, paramos fondo „Jaunimo linija“ Kaune vadovas, besimokydamas Rokiškyje ir sukdamasis tarp jaunimo lyderių, buvo paaugliškai „sunkus“ pašnekovas. Šiandien Aidui – 25-eri, jo veikla – verta dėmesio. Kas žino, gal išdrįsusiajam laiku surinkti „linijos“ numerį, savanoriai pasitarnaus kaip dar viena galimybė?
– Ką esi baigęs?
– Esu baigęs organizacinės psichologijos studijas, tačiau tai tik formalus išsilavinimas. Jis davė nedidelę dalį viso to, ką turiu dabar.
– Kodėl rinkaisi psichologiją? Ar lengvai apsisprendei? Gal buvo įvykis ar kažkas, kas padėjo apsispręsti?
– Tai, kad noriu studijuoti psichologiją, supratau besimokydamas 9–10 klasėje. Daugumą draugų tada kamavo nerimas dėl studijų. Daug diskutuodavome apie kryptis, veiklas, ateitį. Niekaip neradau jokios kitos specialybės, kuri galėtų būti nors šiek tiek įdomesnė nei psichologija. Be to, visuomet žinojau, kad studijos niekada „nesuras“ man darbo, neuždirbs pinigų. Tad nesvarbu, kokią kryptį pasirinksiu, tik nuo manęs priklausys, kokį darbą susirasiu ir dirbsiu.
O įvykis, pasukęs mane į psichologiją, buvo. Prisimenu, būdamas paauglys labai sunkiai užmegzdavau kontaktą su merginomis. Nežinodavau, ką joms pasakyti, kaip užkalbinti, kaip kalbėtis. Draugas rekomendavo paskaityti knygą, galinčią padėti. Perskaitęs supratau, kad viskas iš esmės priklauso nuo manęs – mano minčių, įsitikinimų ir nuostatų. Nuo tada pradėjau laisviau bendrauti su priešingos lyties atstovėmis, pradėjau skaityti įvairiausias populiarios psichologijos knygas, skirtas augti kaip asmenybei, tobulėti. Tada supratau, jog man labai patinka visos žinios ir įgūdžiai, padedantys augti kaip asmenybei. Psichologijos studijos tam buvo labiausiai tinkamos.
– „Jaunimo linija“ – kas tai?
– Tai emocinės paramos tarnyba, į kurią, norint pasikalbėti, galima kreiptis telefonu ar elektroniniais laiškais. Jeigu iškilus sunkumams norisi su kuo nors pasikalbėti, tačiau šalia nėra žmonių, gali paskambinti į „Jaunimo liniją“.
Mus supa žmonės. Tačiau tai nereiškia, kad jie norės klausytis, suprasti, ar mes norėsime su jais dalytis išgyvenimais. Aš irgi nenoriu kalbėtis apie sunkumus su tuo, kuris, žinau, atsakys: „Aidai, viskas bus gerai. Tavo problemos tai dar nieko, bet, va, man kaip buvo…“ Arba: „Kokios ten problemos tavo metuose…“ Dėl to „Jaunimo linijoje“, kitame laido gale, jūsų ir klausosi specialius kursus baigę savanoriai. Jie nevertina, nesmerkia, nepatarinėja. Jie išklauso. Kartais nieko daugiau nereikia, tik išklausyti.
– Papasakok, kokia Tavo darbo diena?
– „Jaunimo linijos“ padalinio vadovo darbas labai įvairus. Galiu aprašyti vieną dieną, bet kita jau bus visai kitokia. Mano užduotys įvairios – nuo administracinio darbo, tokio kaip sutarčių pasirašymas su savanoriais, iki dalyvavimo Seimo komitetų posėdžiuose, susirinkimuose ar renginiuose, kai skaitau pranešimus.
Padalinyje dirba apie 80 savanorių. Turiu koordinuoti jų veiklą, pasirūpinti, kad nenutrūktų budėjimai, savanoriai keltų kvalifikaciją, būtų pritraukiami nauji ir t. t. Mūsų organizacijos žmonės dažnai kviečiami skaityti pranešimus renginiuose, konferencijose, mus kviečia organizuoti seminarus ir kt. Šiuo metu rūpinuosi papildomos linijos atidarymu Kauno mieste. Taigi derinu, kaip gauti naujas patalpas, jas įrengti. Pastaruoju metu nemažai teko lankytis Seime, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Labai smagu Seimo rūmuose susitikti senus draugus iš Rokiškio, tuos, su kuriais kartu rašėme pirmuosius projektus.
– Kokių savybių reikia atsakinėjančiajam į pagalbos skambučius, dirbančiajam „Jaunimo linijoje“?
– Žodis „dirbančiajam“ mūsų atveju netinka, nes jie yra savanoriai: jie ne dirba, o užsiima veikla. Tam, kad taptum „Jaunimo linijos“ savanoriu, pirmiausia turi įveikti atrankas. Tada dalyvauti beveik 3 mėnesių kursuose, atlikti praktiką. Ir tik tuomet gali teikti emocinę paramą.
Mes nesiorientuojame į vienokias ar kitokias savybes. Svarbiausia, kad žmogus norėtų nuoširdžiai padėti kitiems, galėtų jiems skirti savo laiką ir energiją. Tuomet kursuose ir atlikdamas praktiką galės įgyti reikalingų įgūdžių. Dažniausiai atrankų ir kursų neįveikia tie, kurie neadekvačiai supranta, kas yra savanoriška veikla „Jaunimo linijoje“. Tie, kurie nori padėti žmonėms savais metodais, patarinėti ir aiškinti jaunimui, kaip gyventi, arba nesugeba įsisavinti reikiamos medžiagos ir įgūdžių.
– Jei teisingai suprantu, į „Jaunimo liniją“ skambina jauni, problemų turintys žmonės. Kokie skambučiai dažniausi?
– Esame „Jaunimo linija“, daugiausia į mus kreipiasi jauni, tačiau mums nemažai skambina ir vyresnio amžiaus žmonių, taip pat vaikai. Tikriausiai dėl to, kad esame viena žinomiausių linijų. Kalbame su visais, mums nesvarbu amžius, lytis, rasė ar lytinė orientacija. Sakyti, jog skambina turintieji „problemų“ yra gana grubu. Skambina tie, kas nori pasikalbėti. Žodis „problemos“ man asocijuojasi su gatvėje išgirstu klausimu: „Ar turi problemų?“ Mums nesvarbu, ar žmogus kreipiasi dėl sunkių išgyvenimų, ar vienišą vakarą užplūdus liūdesiui. Priežastys – įvairiausios. Kartais juokaujame: jeigu kas galėtų sugalvoti kažką ypatingo, kas sunkaus gali nutikti žmogui, tikriausiai „Jaunimo linijos“ istorijoje kas nors yra dėl to kreipęsis. O jauni daugiausia skambina dėl meilės sunkumų, kalba apie santykius su tėvais, draugais ir… dalinasi savo mintimis apie savižudybę.
– Ar pastebi tendencijų, kokios bėdos jaunimą kamuoja pastaruoju metu?
– Tikrai negalėčiau išskirti, jog pastaraisiais metais jaunimą labiausiai kamavo vienokios ar kitokios bėdos. Jos vis tik yra panašios. Nors kartais tikrai pajuntame tendenciją: kai pasaulyje kažkas svarbaus nutinka, skambinantieji dalinasi mintimis apie tuos įvykius. Pavyzdžiui, po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės sulaukėme gerokai daugiau skambučių dėl savižudybės rizikos. Žmones veikia tai, kas vyksta aplink. Tačiau akivaizdu, jog tai, kas jaunus žmones kamavo prieš 50 metų, tebekamuoja ir dabar. Keičiasi tik priemonės ir jų išraiška.
– Kokią įtaką renkantis profesiją padarė aplinka?
– O kokia yra mano profesija? Vadovas, nes vadovauju organizacijai? Psichologas, nes baigiau psichologijos studijas? Mokytojas, nes kita mano veiklų sritis yra mokymai? Sunku būtų išskirti kieno nors įtaką visiems šiems mano pasirinkimams. Nors jaučiau didelį skatinimą mokytis, jaučiau ir palaikymą, kad ir ką pasirinkčiau – bus gerai. Nemanau, kad yra „blogų“ profesijų. Nebent žmonės, pasirinkę ne savo profesiją. Aišku, kai švaisčiausi mintimis visai niekur nestudijuoti, nebuvo labai patenkintų.
– Vargu ar į „Jaunimo liniją“ kas nors kreipiasi norėdamas pasidžiaugti? Kaip sugebi tos liūdesio naštos neparsinešti į namus, nesinešioti širdyje? O gal nešiojiesi?
– Mano darbas nėra atsiliepti į skambučius ar atsakinėti į laiškus. Aš koordinuoju padalinio veiklą. Tad negaliu pasakyti, jog kasdieną susiduriu su problemiškais jaunais žmonėmis. Tačiau mano darbas yra pasirūpinti, kad savanoriai, budintys prie ragelio, neparsineštų naštos į namus. Dėl to organizacijos viduje esame susikūrę vidinių palaikymo sistemų. Tarkim, viena jų, kurią vadiname „užnugariu“, yra tokia: kiekvienas, atvykęs į budėjimą, turi paskambinti kitam savanoriui ir pasidalinti jausmais, kokius atsinešė į „liniją“. Tas pats ir po budėjimo – skambina tam pačiam savanoriui ir pasakoja, kaip sekėsi, kokiomis mintimis išeina. Taip pat gali paskambinti ir budėjimo metu. Emocijos ir jausmai yra didelis krūvis. Jis sumažėja tada, kai mes tuo pasidaliname. Taigi, mes viduje vieni kitiems irgi teikiame tokią pat emocinę paramą, kaip ir besikreipiantiesiems į mus. Tokiu būdu neleidžiame to krūvio „išlieti“ grįžus namo pas antrąsias puses, draugus ar šeimas.
– Gal gali papasakoti kokią konkrečią situaciją? Kažką, kas labai įsiminė?
– Labiausiai įsimena padėkos situacijos. Mūsų organizacija labai daug dirba dėl savižudybių prevencijos. Neseniai gavome mums skambinusiojo laišką. Jis parašė, kad jau buvo priėmęs sprendimą nusižudyti ir tiesiog norėjo paskutinį kartą su kuo nors pasikalbėti. Paskambino į „Jaunimo liniją“. Sunkumai neišsisprendė akimirksniu, tačiau po pokalbio žmogus pasijuto geriau, noras pakelti prieš save ranką sumažėjo. Laikui bėgant, pradėjo spręstis ir gyvenimo sunkumai. Tie, kurie atrodė neįveikiami. Mintys apie savižudybę jį aplanko vis rečiau. Žmogus dėkojo, kad pokalbis su „Jaunimo linijos“ savanoriais išgelbėjo jo gyvybę. Tokie laiškai priverčia suprasti, kad darai labai prasmingą darbą ir, nors pasaulio nepakeisi, gali padėti konkretiems žmonėms.
– Kai pats turi rūpesčių, būna sunkių dienų, savaičių, mėnesių… ką darai?
– Stengiuosi prisiminti, ką žinau apie pagalbą kitiems. Kadangi emocijos ir jausmai, kaip sakiau, yra didžiulis krūvis, juo reikia dalintis su kitais. Nors kartais norisi užsidaryti kažkur viduje ir pasislėpti, tačiau tai nėra išeitis. Mūsų visuomenė įpratusi spręsti problemas „pati“. Įprasta manyti, kad išgerti ir tokiu būdu atsipalaiduoti – geras sprendimas. Tačiau alkoholis – dar vieneri spąstai. Todėl pats stengiuosi dalintis savo išgyvenimais su artimais žmonėmis, gauti palaikymą. Gyvenimas nėra vienodas. Jis banguoja. Jeigu sunku, vadinasi, ateity laukia geresnis laikas. Jeigu yra gerai, nereikia pamiršti, kad gali ateiti ir sunkesnis metas. Kaip mano mama sako, nėra nei gerų laikų, nei blogų – yra gyvenimas.
– Kokias knygas skaitai, kokią muziką klausai, kokius filmus žiūri ir apskritai, ką veiki, kai nedirbi?
– Beveik visos mano knygos – mokomosios. Tos, kurios leidžia kažko išmokti, suprasti. Skaitau tik tai, kas man iš esmės yra naudinga darbiniam ar asmeniniam gyvenimui.
Nors anksčiau buvau linkęs klausyti vieno muzikos stiliaus, dabar pradėjau vertinti kokybišką muziką. Ir nesvarbu, kokio stiliaus. Jeigu ji sukurta ir atliekama kokybiškai ir profesionaliai, stilius nebetenka prasmės. Net draugai stebisi, kad mano automobilyje skamba nuo įvairios simfoninės muzikos iki progresyvaus metalo, nuo keistų aborigenų kūrinių, kuriuose dainuojama sugalvota kalba, iki elektroninės muzikos. Iš lietuvių labai vertinu Andriaus Mamontovo kūrybą.
Mano filmai skirti atsipalaiduoti. Dažniausiai žiūriu lengvus, daug galvoti neverčiančius.
O labiausiai man patinka grįžti į Rokiškį ir taip „atsijungti“ nuo darbų. Aš geriausiai pailsiu, kai dirbu įvairiausius fizinius darbus. Tobulas savaitgalis, jeigu su draugais važiuojame į mišką parsivežti malkų, reikia padėti statyti namą, sukasti pjuvenas ar daryti kitus ūkio darbus.
– Ačiū už pokalbį.
Reda Milaknienė
