Gyvename postfeministinėje eroje. Taip, dar vienas pavadinimas tam, ką vadiname „dabar“. Labai grubiai tariant, ši era reiškia tai, kad tarsi mums nebereikia feminizmo, tačiau kai kas dar nė nespėjo susipažinti su šiuo „daiktu“, „baubu“, „reiškiniu“, „mokslu“, „nesąmone“, na, manau, suprantate, ką noriu pasakyti.
Dabar daugelis ilgas, raudonas sukneles vilkinčių, fatališkai akis primerkusių ir rožines lūpas papūtusių eterio žvaigždžių rėžia: aš – feministė. Jungtinėse Amerikos Valstijose sakyti, jog nesi feministė – be galo nemadinga. Dabar nuoga krūtinė reiškia „aš – feministė“, savo vertės suvokimas – feministė, siekis tapti organizacijos vadove – fui, kokia feministė. Visi šie dalykai mane privertė savęs paklausti, ar aš – feministė? Nežinau, bet žinau, kad neturiu prabangos nebūti ja. Kažkodėl dabar įsivaizduoju kelis žmones, užverčiančius šį lapą, kitus – nusišypsančius, ir labai didelę dalį – tiesiog nekreipiančių dėmesio. Aš esu feministė. Ne, aš nepykstu, jei kas nors mane praleidžia pro duris. Ne, mano kojos nėra apaugusios ilgomis kasomis. Ne, aš nenoriu išnaikinti visų pasaulio vyrų.
Mes dar labai toli esame nuo ekonominės, socialinės lygybės. Bet mes bent jau kelyje. Aš kiekvieną dieną jaučiuosi dėkinga toms moterims, kurios karučiais vežė pasirašytas peticijas, prašančias leisti joms balsuoti, aukojo savo gyvybes, šeimos gerovę, nes dabar galiu prisidėti prie šalies valdžios rinkimo. Aš esu dėkinga toms moterims, kurios išdrįso ir pasakė: „Aš noriu būti vadove“, nes dabar žinau, kad ir aš galiu. Aš esu dėkinga ir skolinga visoms moterims, kurios galų gale įrodė, kad drabužių dydis S nėra norma. Esu dėkinga visoms, kurios prisidėjo prie gyvenimo, kurį aš ir tu dabar gyvename, kūrimo.
O BET TAČIAU vis dar daugybė moterų neužima vadovaujamųjų pozicijų. Pažiūrėjus ir „Gimtojo…“ nuotraukas iš svarbių asmenų vizitų ar tarybos posėdžių, matyti, kad ir Rokiškyje dar toli iki lygybės. Kas kaltas? Tikrai ne aplinka. Kaltę tenka prisiimti mums pačioms. Juk viskas prasideda nuo žmogaus. Mokykloje vaikinams leidžiama daugiau, juk jie berniukai, jiems įprasta kvailioti, ieškoti savęs ir nusižengti taisyklėms. O mergyte, pabandyk tu ką nors padaryti nepriimtino… Didelis raudonas štampas bus uždėtas ant tavo kaktos, o jį nusivalyti labai sunku. Mokyklų renginius dažnai veda vaikinai, nes jie iškalbingesni, drąsesni, kūrybingesni. Nė velnio! Technologinių mokslų studijas renkasi daugiau vaikinų, nes merginai tai daryti nepriimtina, o jeigu jau nuspręsi tai studijuoti, pasiruošk būti vadinama „vyriška“ ar dar baisiau – „ne moteriška“. O ką reiškia būti ne moteriška? Galbūt tuomet visi vyrai yra tiesiog „ne moteriški“?
Štai tiek daug barjerų mes turime perlipti nuo pat vaikystės, tai kodėl mes galime tikėtis, kad mergina išdrįs save suvokti kaip pajėgią vadovauti miesto savivaldybei, įmonei? Viskas, žinoma, juda į gerąją pusę. Tačiau dar vienas labai svarbus dalykas – feminizmas nėra tik siekimas būti vertinamoms lygiomis partnerėmis versle ar kituose ekonominiuose sektoriuose. Feminizmas – tai siekis tapti lygiais visur: socialinėje, kultūrinėje, politinėje erdvėse, darbo rinkoje, o svarbiausia – visuomenėje.
Man asmeniškai svarbiausias feminizmo aspektas – tai siekis išsilaisvinti nuo stereotipų ir tų mano jau minėtų barjerų. Tai netgi ne kova, o stengimasis šviesti visuomenę, nes viskas prasideda nuo namų – šeimos ir joje skiepijamų vertybių, o tų vertybių mes dažnai gauname ir mokyklos suole. Atsiverskite savo vaikų vadovėlius (jei kai kurie iš jų nesubyrės iš senumo) ir pasidomėkite, kaip ten pavaizduota moteris ir kaip vyras? Galiu kirsti lažybų, kad moteris – namų šeimininkė, linksmai besijuokianti moterų kompanijoje ar susirūpinusi mama. O vyras – besišypsantis vėjavaikis ar rimtas, mąslus mokslininkas. Jei smarkiai klystu – prašau susisiekite su manimi, būtinai pavaišinsiu jus alumi, nes aš galiu, nes aš – moteris.
Ką visu tuo noriu pasakyti? Mūsų lytiniai organai neapsprendžia, kokie mes esame žmonės. Mes vis dar štampuojame vieni kitus tik pagal savo lytį. Štai kas nors sakys: šita tai su kiaušais, o šitas – bobiškas. Aš tiek pat vyriška, kiek ir moteriška, o tu tiek pat moteriškas, kiek ir vyriškas. Beje, Simone de Beauvoir yra pasakiusi, kad moterimi ne gimstama, o tampama. Painu? Būtent! Tikrai žinome, kad gyvenimas nėra tik juodas ar baltas (ačiū už tai Džordanai Butkutei). Ir mes nesame tik vyrai ir moterys. Mes esame daugiau nei tai. Mes esame asmenybės. Vieni geriau dainuoja, kiti geriau surinkinėja automatus, treti labai gerai gamina valgį, o dar kiti gliaudo matematines užduotis kaip riešutus, ir pabandykite dabar nustatyti jų lytį „teisingai“.
Taip, aš feministė. Taip, žinau, kad daugelis turite savo supratimą, kas „TAI“ yra. Daug žiniasklaidos kuriamų įvaizdžių man kliudo drąsiai ir be baimės visiems sakyti, kad esu feministė. Dažnai norisi teisintis – ne, aš ne nekenčiu vyrų, ne, mano gyvenimo tikslas nėra tapti vyru ir taip galėčiau vardinti dar keturis „Gimtojo…“ lapus. Bet, manau, už tai, ką daug moterų daro jau šimtmečius, už tai, kad aš galiu rašyti, būti publikuota, turėti savo mintis ir viltį, kad galėsiu būti ne tik vyriškos komandos dalimi, turiu priminti ir sau, ir jums, kad esu feministė. Ir jus kviečiu būti tokiems. Viskas, net ir moterų žingsnis į balsavimo teisę, o po to – į politiką, prasidėjo nuo labai menkos smulkmenos – minties. Pabandom?
Agnė Raščiūtė
