Muziejininkai: negalime atidėlioti, kalbiname praeities liudininkus

Į ekspedicijas – penkiese

Rokiškio krašto muziejaus vienas iš tikslų – Rokiškio krašto atminties, savitumo saugojimas, praeities palikimo puoselėjimas ir sklaida. Todėl muziejaus darbuotojai 2022 m. pradėjo kraštotyrinių ekspedicijų ciklą. Pirmoji ekspedicija suorganizuota pavasarį Jūžintų krašte. Joje dalyvavo Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė, muziejininkai Simona Strumskytė ir Justinas Malcius, archyvarė Vilė Sarulienė, akimirkas fiksavo muziejaus fotografas Darius Baltakys.

„Kiekvienas rajono miestelis ar gyvenvietė yra savų įvykių, istorijos ir paveldo saugotojai, o metams lekiant, tolimos praeities liudininkų lieka vis mažiau, tad turime neatidėlioti“, – sakė L. Skardžienė. Todėl muziejus Rokiškio rajono savivaldybei pateikė projektą Etninės kultūros, istorijos ir tautinės atminties išsaugojimo veiklų finansavimui, veiklą suderino su Jūžintų seniūnijos administracija ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį. „Jūžintų seniūnas Vytautas Stakys labai palaikė mūsų veiklas, pažadėjo visokeriopą pagalbą, – džiaugėsi skyriaus vedėja. – Svarbiausia buvo rinkti etnografinį, ikonografinį, istorinį palikimą, fiksuoti ir identifikuoti išlikusius istorinius objektus, susitikti su vietos gyventojais, užrašyti jų pasakojimus, prisiminimus.“

Važiavo dešimt kartų

Gegužės–birželio mėnesiais per 5 išvykas apvažiuota ir fiksuota 50 Jūžintų krašte esančių kultūros paveldo objektų, saugomų istorinių vertybių, kultūrinės atminties vietų. Liepos–rugpjūčio mėnesiais taip pat per 5 išvykas komanda aplankė daugiau kaip 30 seniūnijos senjorų ir užrašė jų pasakojimus, surinko daug įvairios informacijos, istorinės-etnografinės medžiagos.

Kaip teigė L. Skardžienė, daugiausiai informacijos ir įvairios medžiagos, nuotraukų, buities daiktų suteikė Birutė Būgienė, Genovaitė Rudokienė, Sigitas Dulkė, Aldona Šakalienė, Jonas Juška, Jonas Kemundris, Julius Mačieža, Stasė Strazdienė, Onutė Pajedienė, Petras Žalalis, Danguolė Seržintienė, Jūratė Pūslienė, Teresė ir Bronius Bakšiai, Zanapolio dvaro šeimininkai Daina Sadauskienė ir Artūras Mrazauskas, Nidijus Aukštikalnis.

Jaunimas nerimavo, ar įsileis į namus ir prisiminimus

Visus informacijos pateikėjus, tautodailininkus, muzikantus, kepėjus, pedagogus, šviesuolius šiltai apibūdino jauni muziejininkai, anksčiau nedalyvavę tokio masto ekspedicijose. „Žmonės buvo labai šilti ir draugiški, noriai dalinosi savo prisiminimais, papasakojo įdomių, iki tol mažai ar visai negirdėtų faktų apie Jūžintus. Geranoriškumas ir šiltas bendravimas labai pozityviai nuteikė, todėl ekspedicija neprailgo“, – negailėjo gerų žodžių muziejininkas J. Malcius. Jo kolegė S. Strumskytė sakė, kad ši pirmoji didelė ekspedicija buvo labai prasminga: „Ekspedicijos pradžioje buvo neramu, kaip žmonės priims, ar norės bendrauti, pasidalinti savo istorijomis ir įsileisti į savo namus. Tačiau aplankius pirmuosius Jūžintų krašto gyventojus, nustebino ir nudžiugino jų svetingumas ir geranoriškumas. Žmonės buvo labai šilti, šviesūs, noriai dalijosi ne tik savo istorijomis, prisiminimais, bet ir saugotais daiktais.“

Sutiko pažįstamų, rado perliukų

Patyrusios muziejininkės L. Skardžienė ir V. Sarulienė jautėsi tvirtai. L. Skardžienei Jūžintai – gimtasis kraštas. Ji neslėpė – pirmajai ekspedicijai rinkosi Jūžintų seniūniją, nes čia pažįstamos vietovės ir  žmonės, taigi nebereikia prisistatyti ir laužyti nepasitikėjimo ledų, daugelis susitikimų prasidėdavo nuo apsikabinimų.

Atokių vienkiemių gyventojus, muzikantus, senųjų kaimo darželių puoselėtojas, rankdarbių mėgėjas kalbino V. Sarulienė. „Sutikau nuostabių žmonių, tiesiog perliukų. Tai Akvilė Šiaučiūnienė, Ona Giriūnienė, Vlada Lašienė, Gražina Kavaliauskienė, Adelė Vanagienė, Aldona Gleiznienė, Genovaitė Rudokienė, Virginija Pranskūnienė, Vytautas Kilas, Vidmantas Malevičius, – vardino ekspedicijos dalyvė. – Džiaugiuosi, kad jie įsileido į savus kiemus.“

Bendradarbiavimas pasiteisino

Per visą ekspedicijos laiką muziejininkai skelbė naujienas internetiniuose seniūnijos, Jūžintų bendruomenės, Rokiškio krašto muziejaus puslapiuose. Paviešinti įdomiausi susitikimai bei informacija, nuotraukos skatino didesnį vietinių žmonių ir kraštiečių domėjimąsi. Graži bendrystė su seniūnija tęsėsi jiems ruošiantis spausdinti 2023 metų kalendorių – muziejininkai pasidalino ekspedicijos nuotraukomis, informaciniais tekstais ir kita medžiaga.

Pasibaigus ekspedicijai, seniūnijai parengtas žemėlapis „Istoriniai-kultūriniai objektai Jūžintų krašte“ ir 4 stendai: „Jūžintų krašto senovė“, „Žymiausi krašto žmonės“, „Švietimas“ ir „Visuomeninė veikla Jūžintų krašte“. „Labai džiaugiamės įmonės UAB „Taurapolis“ direktoriaus Laimo Naviko geranoriškumu ir didžiule pagalba. Beje, tėveliai iš Jūžintų krašto“, – džiaugėsi L. Skardžienė.

Ruošia ratus į kitas seniūnijas

Jūžintiškiams ekspedicijos rezultatai pristatyti šių metų vasario pradžioje. Balandžio mėnesį visiems rajono gyventojams ir svečiams iš surinktos medžiagos planuojama surengti parodą Rokiškio krašto muziejuje bei virtualią parodą muziejaus internetiniame puslapyje. Dar vėliau vertingiausi eksponatai bus patalpinti muziejaus ekspozicijose, kiti keliaus į saugyklas, archyvus ir pan.

Gavę rajono savivaldybės finansavimą, muziejininkai balandžio-gruodžio mėnesiais vyks į  ekspediciją po Rokiškio kaimiškąją seniūniją. Ateityje planuojama kasmet jas rengti vis kitoje savivaldybės seniūnijoje.

Kraštas turtingas iš čia kilusių žymių žmonių

• Jūžintai neatsiejami nuo dviejų didikų giminių. Pirmiausia – Veisenhofų, kurie kaip savo giminės paminklą paliko Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, vienintelę Baltijos šalyse turinčią celes. Ne mažiau svarbūs ir gerbiami baronai Rozenai iš Gačionių dvaro, vietinių vadinti Rožanais.
• Jūžintų apylinkės buvo lietuvių spaudos platinimo centras. Aktyviausias knygnešys buvo Juozas Otto Širvydas. Veikė ir daug kitų, mažiau girdėtų ar pamirštų knygų platintojų: Justinas Merkys (pirmasis knygnešys, su kuriuo dar būdamas vaikas susidūrė J. O. Širvydas), Izidorius Šinkūnas (pats vykdavo į Prūsiją įsigyti knygų, o grįžęs vaikščiodavo po atlaidus ir platindavo religinio turinio knygas, kelis sykius areštuotas, bet dažniausiai išsisukdavo), Anūpras Bogdanas, Aleksandras Gavėnas. Narba Žiukelis laikė ir skolino lietuviškas knygas bei laikraščius. Daraktoriavo ir daraktorius rengė Elena Mekuškaitė.
• Anapolyje gimė kunigas, poetas Antanas Vienažindys, garsėjęs ekspresyvumu, veržlumu, dėl paprasto, gyvo bendravimo labai mylimas parapijiečių.
• Jūžintų kraštas išaugino ir du tarpukario ministrus, kurie prisidėjo prie Lietuvos pamatų kūrimo. Antanas Tumėnas užėmė ministro pirmininko postą, vadovavo pirmosios nuolatinės Lietuvos Konstitucijos rengimui. Juozas Paknys tapo paskutiniu nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju. Jo parašas buvo ant visų banknotų, o jam vadovaujant litas tapo tvirčiausia valiuta Europoje.
• Iš Jūžintų krašto kilo talentingų žmonių: Lietuvos fizikos mokslų atstovas Povilas Pipinys, biomedicinos mokslų daktaras Jonas Ališauskas, technologijos mokslų daktaras Bronius Bakšys, širdies chirurgas Vytautas Sirvydis, kuris 1987 m. kartu su kitais kolegomis Lietuvoje pirmasis persodino širdį. Taip pat žurnalistas, kino operatorius Skirmantas Pabedinskas, žurnalistas Vytautas Gladutis, kuris periodinėje spaudoje skelbė straipsnius psichologine, moraline tematika, režisierė, Seimo narė Dangutė Dragelytė-Mikutienė bei kiti.

Išskirtinė gamta ir kultūros paveldas

• Jūžintai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1588 m. Vilkmergės miesto teismo aktuose, tačiau jo istorija prasideda kur kas anksčiau. Žmonių gyvenimo pėdsakų Jūžintų krašte aptinkama ir priešistoriniais laikais – senojo ir vidurinio geležies amžiaus dirbinių rasta Dauliūnų piliakalnyje, Kuprių, Mielaikių, Martinčiūnų, Pačiaunės ir Sriūbiškių kaimų laukuose.
• Dauliūnų piliakalnyje 1880 m. ardami žemę Samanių kaimo vyrai rado auksinių kilpų, grandinėlių, durtuvų. XX a. II pusėje piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Pietinėje papėdėje gyvenvietės rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu paviršiumi. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.
• Radišių-Kubiliškio pilkapyną sudaro apie 20 pilkapių liekanos, kasinėjimų metu čia buvo rasta ietigalių, žmonių kaulų ir kitų radinių, tačiau jų likimas – neaiškus. Iš viso buvo suskaičiuoti 22 pilkapiai (4–8 m skersmens, iki 0,5 m aukščio, su akmenų vainikais).
• Mičiūnų pilkapį XX a. pr. tyrinėjo kraštotyrininkas Juozapas Žiogas. Jame buvo rasta žmonių kaulų ir apie 40 įvairių dirbinių. Teigiama, kad pilkapyje aptikta XV–XVII a. radinių, tačiau apie senesnius nei I m. e. tūkstantmečio vidurio radinius duomenų nėra.

Mitologinius objektus gaubia legendos

• Vieni žinomiausių mitologinių objektų yra akmenys „Velnio pėda“, „Velnio duknos“ bei alkakalniu vadinamas Grumbinų kalnas.
• Apie „Velnio pėdą“ pasakojama legenda, kad Tarnavos dvaro savininkas Vaisenhofas turėjo paslaptingą knygą, kurios įsakė niekam neliesti. Jam išvykus, dvaro liokajus neatsispyrė pagundai ir suradęs pradėjo skaityti paslaptingąją knygą. Netrukus dvaro požemiuose pasigirdo baisus triukšmas ir į kambarį pradėjo lįsti velniai. Kaip tik tuo metu iš kelionės grįžęs dvaro savininkas suprato garso priežastį ir nedelsdamas pradėjo skaityti lotyniškus užkeikimus. Velniai, pabūgę užkeikimo, kūliais virto per langus, o vienas taip tėškėsi į pakrūmėje gulėjusį akmenį, kad ant jo šiandien yra matoma vadinamoji velnio pėda.
• „Velnio duknomis“ vadinamas Sidariškio akmuo. Jo paviršiumi išilgai eina maždaug 2 m ilgio natūrali „ketera“, o nuožulniame rytiniame šone yra natūralus išskeldėjimas, primenantis „U“ raidę, kuri kartais laikoma velnio pėda. Anot legendos, velnias vijosi moterį, šį bėgdama ant akmens pametė duknas (kitur pasakojama, kad velnias pametė savo duknas). Besivydamas velnias jas užmynė, ir taip akmenyje liko jo kojos įspaudas. Dar viena legenda byloja, kad kadaise keliu važiavo ponas pasikinkęs keletą arklių ir puikią karietą. Arkliai nežinia ko pasibaidė ir užlėkė ant akmens. Visi arkliai užsimušė, karieta subyrėjo, tačiau ponas liko sveikas ir gyvas. Nuo to laiko akmuo ir vadinamas Velnio duknomis
• Grumbinų kalnas (alkakalnis) yra aukščiausia Jūžintų seniūnijos vieta, senojo tikėjimo šventvietė. Viršuje išsiskiria maždaug 50×100 m dydžio plokščia aikštelė, apaugusi medžiais. Pagal legendą, ant kalno vaidilutės kūrendavo ugnį. Nors dabar aikštelė apsodinta, bet pasakojama, kad pakraščiuose vietomis buvo laiptai, kuriais buvo lipama į kalną.

Projektą iš dalies remia: