Blaivi jaunystė
Kai paprašiau Joanos pasidalinti savo priklausomybės nuo alkoholio ir sveikimo istorija, moteris ilgai nesvarsčiusi sutiko. „Ir nuo ko man pradėti pasakoti tą istoriją? Manau, kad turiu pradėti nuo jaunystės“, – svarsto pašnekovė.
Joanos jaunystėje alkoholio visiškai nebuvo. „Gyvenau be jokių linksmybių ir draugų suėjimų, nes mano mama buvo labai griežta ir auklėjo mus labai katalikiškai, neleisdavo nei į gimtadienius, nei į jokius bendraamžių susibūrimus. Mes su broliais ir seserimis augome tikrai griežtoj aplinkoj ir neturėjom sąlygų susigundyti alkoholiu. Nežiūrint tokios aplinkos, tiek aš, tiek mano broliai ir seserys vėliau gyvenime patekom į didesnę ar mažesnę alkoholio priklausomybę. Tik ne visi prisipažinom“, – pasakoja Joana.
Joana įstojo į medicinos studijas, jas baigė, kurį laiką dirbo pagal specialybę, po to, kai persikraustė į Rokiškį, atsirado kitokių darbų. Čia sutiko savo būsimą vyrą, ištekėjo, susilaukė vaikų.
Viskas prasidėjo nekaltai
Po truputį Joanos gyvenime atsirado alkoholis. Bet nieko neįprasto – kaip ir visi, vakarėliuose kartu su kitais pasilinksmindavo, išgerdavo, ir tiek.
Tik po kurio laiko pastebėjo, kad situacija keičiasi – po tokių vakarėlių, skirtingai nei kitiems, jai būdavo labai bloga, tą negerumą norėjosi nuplauti nauja alkoholio doze. Taip ir prasidėjo – išgėrinėjimai dažnėjo, Joana pati pradėjo ieškoti progų dar išgerti. Po to sekdavo vis sunkesnės pagirios, kurias, žinoma, gydydavo irgi alkoholiu.
Nesuprato, kad tai liga
„Dabar aš suprantu, kad tai liga, kad ji nepagydoma, progresuojanti, mirtina. Bet tuomet nuoširdžiai to nesupratau, kodėl kitiems po kokio vakarėlio nieko, išgerti nereikia, o man taip bloga, kad turiu griebtis „vaistų“? Anksčiau nebuvo tiek informacijos kiek dabar ir požiūris į alkoholizmą buvo kitas – paniekinantis. Ai, pijokas, bevalis, apsileidęs ir panašiai“, – sako Joana.
Taip ji įsitraukė į nuolatinį gėrimą. „Aš nebegalėjau sustoti, man buvo labai sunku, keitėsi ir charakteris, todėl prasidėjo nesutarimai, barniai, pykčiai šeimoje, kol vieną dieną vyras man pasiūlė važiuoti gydytis. Sutikau ir išvažiavau į Vilnių, į priklausomybės ligų centrą. Man ten labai patiko. Ten sutikau daug tokių kaip aš, išsikalbėdavom, pasakodavomės, dalindavomės patirtimi, kuri visų panaši – psichologiškai tai labai padeda. Tie, kurie nepatyrė tokių priklausomybių, nesupras, kaip jaučiuosi, ką išgyvenu. Be to, ten su mumis dirbo psichologai, mačiau, kaip visa ta pagalba keičia žmones, kaip iš pačių baisiausių alkoholikų vėl virstama sveikais žmonėmis. Tie pavyzdžiai labai įkvepiantys ir užkrečiami“, – apie pirmąjį pasiryžimą sveikti pasakoja Joana.
Pirmasis blaivybės periodas truko apie trejus metus
Joana namo grįžo tvirtai pasiryžusi daugiau negerti. „Sužinojau, kad Rokiškyje yra anoniminių alkoholikų grupė. Susiradau tą grupę ir lankiausi užsiėmimuose maždaug metus. Paskui pagalvojau – ai, kam čia man lankytis, jau nebegeriu, nebereikia man tų užsiėmimų. Ir padariau kvailystę – nutraukiau lankymąsi grupėje“, – prisimena pašnekovė.
Pirmasis bandymas truko apie trejus metus – tiek Joanai pavyko išbūti blaiviai.
Vienintelis alaus bokalas ir… žemyn į dugną
Paskui moteris išvažiavo dirbti į užsienį. „Užteko vieno bokalo alaus pajūry, kad pasibaigtų visas blaivybės grožis. Vėl prasidėjo išgėrinėjimai. Ir kuo toliau, tuo blogiau. Išgėrinėjimai jau būdavo ilgalaikiai, būdavo labai bloga, išgėrusi jau griuvinėdavau. Išgriūnu, o nieko neprisimenu. Kažkokia tragedija“, – prisimena siaubingą smigimą žemyn Joana.
Moteris pasakoja, kad grįžus į Lietuvą viskas ritosi tik žemyn. Darbas ėmė trukdyti gėrimui, todėl jį metė. „Nueinu į darbą visa pagiringa, vos ant kojų laikausi, rankos kojos dreba, visi žiūri, manau, bendradarbiai viską suprato. Taigi, darbą mečiau, o tada jau galėjau gerti iki soties. Na, ir dėjau tuomet, bet tikrai žiauriai gėriau. Gal kokį mėnesį nemačiau šviesios dienos. Būdavo, nusiperku alkoholio, išslapstau visur, kad vyras nesurastų, nematytų, visas kišenes prisikaišau mažų alkoholio buteliukų, kad naktį, jei užeis blogumas, iš karto lengvai pasiekčiau ir turėčiau ko išgerti. Alkoholikas gali prigalvoti visokių gudrybių, nes mes labai išradingi, kai reikia išgerti. Net niekur nebeidavau iš namų, jeigu pritrūkdavau alkoholio, paprašydavau kaimynės – atnešdavo“, – pasakoja Joana.
Nebenorėjo gerti, bet sustot nebegalėjo
Po mėnesio tokio gėrimo moteris suprato, kad viskas, dugnas pasiektas – nebeturi sveikatos, širdis dreba, kraujospūdis siekia 200, nebenori gerti, bet nebegali sustoti. „Skambindavau seserims, grasindavau, kad pasikarsiu, pykau, kad jos manim nesirūpina, nesijaudina, jog smengu tiesiai į dugną, į pražūtį. Jos nebekreipė į mane jokio dėmesio, matyt, irgi pavargo nuo manęs. Galiausiai paskambinau vienai iš seserų, kuri priklausomybę gydėsi Kaune. Paprašiau pagalbos, paprašiau, kad užrašytų mane gydytis. Ji tik paklausė, ar aš tikrai rimtai nusiteikusi, ar tikrai nuvažiuosiu? Daviau žodį. Ji susiskambino su savo gydytoja Kaune, kur irgi yra priklausomybės ligų centras. Ta gydytoja man iš karto paskambino, pranešė, kad budės naktį ir laukia manęs atvykstant, nes kitos progos gali nebūti. O aš visa „gatava“. Bet pažadėjau atvažiuoti. Pasiprašiau ne vyro, o gero draugo, kad mane nuvežtų. Greitai susikroviau daiktus ir dar nusipirkau butelį brendžio kelionei, kad nebijočiau“, – nieko neslėpdama apie savo nuopuolį pasakoja pašnekovė.
Nuvažiavo. Kai kitą rytą atsibudo, Joaną apėmė baisi gėda, kad į priimamąjį pas gydytoją atvyko visiškai girta. „ Girta kaip kiaulė, griuvinėjanti. Buvo taip gėda, kad prisiekinėjau sau, jog gyvenime daugiau neimsiu nė vienos čierkos“, – prisimena moteris.
Pasiryžo gyventi be taurelės
Kaune Joaną greitai pastatė ant kojų – išvalė organizmą, davė raminamųjų vaistų, kad pavyktų išsimiegoti. „Greitai išblaivėjau, vėl galėjau normaliai gyventi. Vėl užsiėmimai, psichologai, tokių pačių kaip aš pavyzdžiai ir sveikimo istorijos. Lankiau visus tuos užsiėmimus ir galvojau, kad nebe tie metai, kad lakstyčiau čierką įsitvėrusi, reikia galutinai atsisveikinti su šia priklausomybe. Griežtai sau pasakiau – daugiau nė taurelės“, – apie dar vieną bandymą pasveikti pasakoja moteris.
Grįžusi iš Kauno ji nuėjo tiesiai į Rokiškio anoniminių alkoholikų grupę ir daugiau nebesiblaškė – nuolat lanko užsiėmimus iki šiol, po porą kartų per savaitę.
Alkoholis pražudė ir Joanos brolius: du pasikorė, du mirė nupjautom kojom
Paklausiau Joanos, ką ji pati mano, iš kur joje toks potraukis gerti? Juk daugelis per vakarėlius išgeriame alkoholio, bet tuo viskas ir baigiasi.
„Skaičiau literatūroje ir besigydydama ligoninėje sužinojau, kad ši liga labai priklauso nuo genų. Mano senelis, tėvas buvo alkoholikai. Mama ar močiutė gyvenime nėra gėrusios. Daug kas ir AA grupėje pasakojo, kad vienas iš jų tėvų buvo alkoholikas, bet anais laikais jie nesuprato, kad tai liga, ir nesigydė“, – sako pašnekovė.
Joana prisimena, kad jos tėvas, kaip ir mama, buvo katalikas, tikintysis, bet tai netrukdė jam būti bjauriu, žiauriu žmogumi. „Per jo gėrimą namuose buvo visko – muštynių, pykčio, barnių. Nors auklėjo mus mama, bet ir mano broliai, seserys turi šią problemą. Du mano broliai per gėrimą pasikorė. Kiti du mirė nupjautom kojom, nes nuo gėrimo prasidėjo cukraligė, kurios nesigydė, atsirado žaizdos ir teko nupjauti kojas. Vyriausias brolis dar penkerius metus kaip daržovė pragulėjo be kojų, o gerdavo žiauriai“, – apie tragišką nuo alkoholizmo kentėjusių brolių likimą pasakoja Joana.
Vienas Joanos brolis yra užsikodavęs ir jau daug metų nebegeria, bet, pasak pašnekovės, kai gerdavo, būdavo žiaurus, visi jo bijojo. Dabar užsikodavo, žmona irgi, gyvena Anglijoje ir augina dukrą, dirba, viskas dabar jiems gerai.
„Man užsikodavimas nepadėjo, kažkaip netikėjau šiuo būdu, rimtai į tai nežiūrėjau“, – sako Joana.
Aplinkinių reakcija
Paprašiau Joanos pasidalinti pastebėjimais, kaipgi į alkoholikus ar į anoniminius alkoholikus žiūri aplinkiniai.
„Kai gerdavau, aplinkinių reakcija buvo skaudi, – einu ir jaučiu, kaip kaimynai, aplinkiniai kalbasi: va, žiūrėk, pijokė eina. O dabar, kai negeriu, aš nieko nebijau, man dėl nieko ne gėda. Žinau, kad nieko neprisidirbau, neprisičiudijau, man nebereikia slapstytis, galiu iškelta galva vaikščioti. Daug mano draugų žino, kad lankau anoniminių alkoholikų užsiėmimus ir niekas nesistebi, atvirkščiai – labai palaiko. Bet svarbiausia – šeima. Viskas remiasi į šeimą ir kas joje vyksta – skaudžiausia. Kai gerdavau, į mane namuose niekas nekreipdavo dėmesio – lyg manęs nebūtų, lyg būčiau tik kažkoks trukdantis daiktas. Ai, maždaug, jeigu geri, tai ir gerk, bet nesikišk į mūsų gyvenimus. Vaikai bendraudavo tik su tėvu, į tai, ką aš sakydavau, nekreipdavo jokio dėmesio. Mes niekur kartu neidavome, niekur nevažiuodavome. Visi normalesni santykiai su vaikais ir vyru buvo nutrūkę. Vyras ilgai tvėrė mano girtavimus, jau norėjo su manimi išsiskirti, tik dėl turto reikalų neišsiskyrė. Ilgai kentėjo, bet nebekreipdavo į mane jokio dėmesio. Nieko apie savo šeimą nežinojau – nei kur jie eina, nei kur važiuoja, nei kokiais džiaugsmais ar problemomis gyvena“, – tai, kas buvo skaudžiausia, prisimena Joana.
Reikėjo visų atsiprašyti
Moteris sako, kad tuomet, kai nustojo gerti, jos gyvenime įvyko didžiuliai pokyčiai. Viskas dabar kitaip. Gyvenimas be alkoholio yra nuostabus, tiek džiaugsmo jame yra.
„Kai geri, kam gi tu gali būti reikalingas? Visi kas nori šaiposi, juokiasi, apkalba, apšmeižia. Dabar širdy taip gera – gyvenimas toks gražus ir pinigų kiek susitaupiau. Kai galva blaivi, kitaip ir mąstai. Ir vyras, ir vaikai, ir aš pati – visi dabar patenkinti“, – sako moteris.
Aišku, pasak Joanos, pirmiausia reikėjo visų stipriai atsiprašyti, reikėjo prašyti kiekvieno atleidimo, su kiekvienu pasikalbėti atskirai. „Dabar vaikai, kai susiduria su problemomis, pirmiausia skambina man, o ne tėvui, nes jie žino, kad aš dabar visai kitas žmogus. Kažkada dukros paklausiau – lankau jau daugiau kaip trejus metus AA užsiėmimus, nevartoju alkoholio, bet ar aš pasikeičiau dėl to? Dukra atsakė, kad pasikeičiau iš esmės ir argi pati to nematau? Taip gera pasidarė, taip apsidžiaugiau“, – apie pasikeitusius šeimoje santykius pasakoja Joana.
Kaip ir kuo padeda AA užsiėmimai?
Pašnekovė prisipažįsta, kad be AA grupės nežinotų, kur pasisemti stiprybės. Į AA užsiėmimus ateina visokių žmonių. Dauguma alkoholikų ateina pragėrę šeimas, vaikus, vairuotojų teises, namus, turtus – viską. Grupėje yra tokių, kurie atėjo tiesiog nuo gatvės, nebeturėdami nieko. Ir AA užsiėmimai jiems padėjo. „Daugelis vėl atsistoja ant kojų, vėl sukuria šeimas, vėl susiranda darbus, įsigyja namus, nes pinigų nebeprageria“, – pastebi pašnekovė.
AA Rokiškyje, parapijos namuose, renkasi du kartus per savaitę ir dar papildomai kas antrą penktadienį ateina tie, kurie nori giliau pasikapstyti po AA 12 žingsnių programą. Paprastai ateina nuo keleto iki keliolikos žmonių „Kiekvieną žingsnį nagrinėjame vieną mėnesį, taip per metus pereiname visus 12 žingsnių. O paskui vėl iš naujo, bet su kita patirtimi, kita kokybe. Atrodo, nieko čia tokio, bet padeda. Ir nelengva perkratyti visą gyvenimą, savo sąžinę, išsakyti viską, kas susikaupę, visus savo griekus. Susirinkimuose pasisako, kas nori, kas nenori nekalba. Bet verta susirasti globėją, kuris padėtų pereiti visus tuos 12 žingsnių. Jeigu kažkas neaišku, kažko nesuprantu, skambinu savo globėjui. Yra žmonių, kurie nebegeria 20 ar 30 metų, bet lankosi pas mus. Nesuprantu, kas su jais įvyko, bet gyvena pagal tuos 12 žingsnių ir rezultatą visi matom, jie tiesiog švyti. Tūkstančiai, milijonai žmonių gyvena ir sveiksta su šia programa, daugumai ji padėjo“, – pasakoja Joana.
Paklausta, ką patartų likimo draugams, kurie dar nesiryžta, o gal negali žengti to pirmojo žingsnio, Joana sako: „Ateikite, pabandykite, čia nėra jokios prievartos, bet kartu mes galime daug daugiau. Milijonams žmonių padėjo, padės ir jums atgauti tikėjimą, viltį. Taigi, mano patarimas – kuo greičiau ieškokite AA grupės ir pradėkite ją lankyti. Aišku, nuo šitos ligos pasveikinti neįmanoma, tai nepagydoma, todėl vienintelis vaistas – visai negerti.“
Projektą iš dalies remia:
Aš jau blaiviai gyvenu beveik 28 metus, o 10 metų gėriau juodai. Net dabar vakarais prieš miegą užplūsta tokie prisiminimai, kad o joj joj. Galvoju, negi niekada tos juodos dienos neišblės iš atminties. Matyt niekada.