Paroda ir knyga papildo viena kitą
K. Driskius atskleidžia – paroda yra pastarųjų ketverių metų darbas. Fotografuodamas laisvės kovotojus išvažinėjo Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją… Aplankytų žmonių pasakojimai „sugulė“ į pernai pasirodžiusią knygą „Laisvųjų testamentai: Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“. Tačiau, pasak autoriaus, knyga ir paroda yra skirtingi dalykai, į knygą jis žiūri kaip į rašytinį paminklą, turintį išliekamąją vertę, joje susitelkta į pasakojimą, „o paroda laikina, joje susikoncentruoji į kitus dalykus“.
Rengdamas knygą, autorius aplankė ir nufotografavo kiek daugiau nei šimtą žmonių. Taip siekta išreikšti pagarbą žmonėms, kurie labai sudėtingu laikotarpiu saugojo valstybės tęstinumą.
Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių į knygą sudėtos 83 istorijos. Kokios aplinkybės tai lėmė? Pasak K. Driskiaus, knygos struktūrai prie kiekvieno herojaus buvo būtini trys elementai: jų pačių trumpa istorija, anų dienų fotografija bei dabarties portretas. Jei bent vieno iš šių elementų trūko, tokio herojaus tekdavo atsisakyti. Pasirodo, sudėtingiausia situacija buvo su trečiuoju elementu – herojų jaunystės fotografijomis iš partizaninio ar tremties laikotarpio, nes dėl suprantamų priežasčių nedaugelis turėjo tokių nuotraukų. Dėl to knygos autoriui teko daug laiko praleisti Lietuvos ypatingajame archyve, Genocido aukų bei regionų muziejuose, ieškoti fotografijų išsibarsčiusiuose šeimų archyvuose.
Pratęsia temą
Autoriaus kūrybinėje biografijoje ši knyga nėra atsitiktinė, ji pratęsia anksčiau pasirodžiusias dvi knygas „Sutemų keleiviai“ ir „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“.
Pirmoji skirta Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanams. Į ją „sugulė“ partizano Andriaus Dručkaus per visą sovietmetį išsaugota unikali rašytinė Lokio rinktinės štabo medžiaga – įsakymai, atsišaukimai, fotografijos.
Antrojoje įamžintas Aukštaitijos partizanų vado Balio Vaičėno–Liubarto–Pavasario dienoraštis, rašytas kasdien 7 metus nuo 1944 iki žūties 1951 m. Prie šios knygos dirbo įvairių sričių žmonės, nes dienoraštis rašytas ranka, jį paveikė laikas, todėl kai kurias vietas sunku perskaityti. Visgi autentiški tekstai buvo rekonstruoti į pagalbą pasiprašius Teismo ekspertizės centrą. Dienoraštis išleistas 2013 m., praėjus 62 metams nuo paties partizano žūties.
Apie šviesą ir idėją
Kiekvienas pomėgis ar darbas turi savų subtilumų, kurių neįžvelgia su ta veikla nesusiduriantys žmonės. Savų paslapčių turi ir fotografai.
Viena jų – nuotraukos kokybė labai priklauso nuo to, kaip krenta šviesa. Pasak K. Driskiaus, jam šviesos pagava atėjo per ilgą stebėjimą, tačiau būna visokiausių situacijų. „Fotografuodamas studijoje gali reguliuoti apšvietimą. Visai kas kita, kai taikausi prie portretuojamojo ne studijoje, o aplinkoje. Ji dažnai būna suvaržyta, todėl turiu menką galimybę modeliuoti šviesą. Tenka visaip elgtis – važiuoju, ieškau visai kitos aplinkos, kur galiu būti su žmogumi, bandau sukurti šviesą turimomis priemonėmis. Kartais dirbu su tuo, kokia šviesa yra toje vietoje tuo momentu“, – darbo specifiką komentavo menininkas.
Visgi vienu svarbiausių elementų laiko idėją. Žinoma, daugelį kadrų tenka pašalinti. Kiek? Fotografas pasakojo, kad tai labai individualūs ir skirtingi atvejai, nes kartais pasiseka pirmieji kadrai, kai kada tik paskutiniai. Tačiau pasitaiko, kad su portretuojamuoju tenka susitikti ir antrą, trečią kartą.
Apie kolegą ir spalvas
K. Driskių traukia fotomenininko Antano Sutkaus sustabdytos akimirkos. „Jis pastabus psichologas. Iš jo galiu pasimokyti pasirinkti žmogų ir pamatyti jo esmę – pagauti žvilgsnį, momentą“, – teigė kraštietis.
K. Driskius dažniau renkasi juodai baltą fotografiją, nes ji yra iškalbingesnė, suteikianti galimybę susitelkti, nesiblaškyti ir kalbėti iš esmės: „Nesakau, kad nedirbu su spalvotomis fotografijomis, bet portretuose spalva dažnai kenkia.“
Apie paradoksą
Jaunystėje K. Driskiui teko fotografuoti daug laidotuvių, ypač Rokiškio krašte. „Vienu metu net buvau laidotuvių fotografas. Jose prieš 4 dešimtmečius fotografas buvo privalomas dalykas. Dabar žmonių požiūris pasikeitė – nenorima būti prie mirusiojo, laidotuvių fotografija tapo atgrasi, atstumianti, sukelianti nemalonius atsiminimus, todėl tradicija išnyko“, – sakė pašnekovas.
Menininkas įžvelgia praeities paradoksą. Jam yra tekę vartyti daug tarpukario albumų, juose ieškoti konkretaus žmogaus atvaizdo. Yra buvę – atneša šeimos albumą, vieną jo pusę užima vestuvinės, kitą – laidotuvių nuotraukos. „Ir matai – išsirikiavę prie tėvo karsto penki sūnūs. Gyvo tėvo nuotraukos nėra, bet karste – būtinai“, – prisiminė K. Driskius.
Fotografo akiratyje – ir gimtosios vietos, ir lietuviškos salos Baltarusijoje
K. Driskius dažnai matomas Kriaunų krašto suėjimuose, šventėse, atlaiduose. Kur „nugula“ Kriaunose darytos nuotraukos? „Esu išleidęs fotografijų albumą „Arti Sartų“ – ten daug Kriaunose užfiksuotų akimirkų. Dalyvauju visose Dusetų galerijoje rengiamose parodose, kartais pakviečia Rokiškio krašto muziejus, eksponuoju Kriaunose. Taigi jos gyvena keliaudamos“, – sakė dažnai gimtosiose vietose besilankantis menininkas.
Apie ateities planus kalba filosofiškai: „Jų daug, o gyvenimas trumpas… Mintyse – ne viena knyga ir ne viena paroda. Priklauso nuo to, kiek Dievulis duos sveikatos dirbti ir kurti. Šiuo metu esu beveik parengęs knygą apie lietuvius už Lietuvos ribų, gyvenančius lietuviškose salose Baltarusijoje. Jos tema – tirpstanti tapatybė. Tuose kaimuose dėl daugelio priežasčių lietuviškumo daugiau nei pačioje Lietuvoje. Tai tyrinėti labai įdomu.“
Projektą iš dalies remia
