Šarūnas Laužadis „atkapstė“ dar vieną Rokiškio vardo kilmės legendą

Kodėl apie Rokiškio vardo kilmę?

„Jaučiu moralinę pareigą prisidėti prie Rokiškio vardo garsinimo. Šiemet tam atsirado puiki proga, nes Rokiškis paskelbtas 2019 m. Lietuvos kultūros sostine. Mintis parašyti sakmę „Rokiškio vardas – tai priesakas gyventi!“ apie Rokiškio žemę kilo todėl, kad tokio pobūdžio kūrinio dar neteko sutikti“, – sakmės atsiradimo ištakas įvardijo Š. Laužadis.

Įvertinęs žymiausio šalies etnologo, profesoriaus Liberto Klimkos, Rokiškio ambasadoriaus, patarimus, Š. Laužadis ieškojo Rokiškio vardo kilmės ištakų nuo kur kas senesnių laikų, nei į Lietuvą atėjo krikščionybė. Savo tyrime jis vertino istorinius įvykius, krašto kultūrinį paveldą, geografines savybes, etnines ir lingvistines ypatybes.

„Nepretenduoju į teisuolio rolę. Sakmė – ne mokslinis darbas, o literatūros kūrinys ir kai kurie  išdėstyti teiginiai gali kelti diskusijų bei pastabų. Esu jiems atviras“, – apie Rokiškio vardo kilmės paieškas ir atradimus atviravo jos autorius.

Š. Laužadžio sakmėje apie Rokiškį – platus žvilgsnis į gilią mūsų krašto istoriją. Autorius „vaikšto“ po Sėlijos žemių piliakalnius, upes, ežerus, slėnius ir girias, ieškodamas Rokiškio vardo kilmės ištakų. Ir randa, kad vardas – ne nuo gerai visiems žinomos legendos apie medžiotoją Roką ir kiškį. Tai – sugriautos Moškėnų pilies, kurią palikę sėliai tris dienas slapstėsi nuo priešų ir keliavo, graudi istorija. „Raik – iškįst, raik – iškįst, raik – iškįst“. Tai vyriausiojo Moškėnų pilies žynio paskutiniai žodžiai dukrai Skaistei, juos senąja šio krašto tarme kartojo prie ugniakuro susirinkę sėliai, ir jie, „lyg gyvi būtų, aido nešami skambėjo giriomis ir laukais, kol tolumoje susiliejo į vieną žodį – Rakiškis“…

„Tai tokia ta slaptingoji Sėlija, kuri traukia turistus ir poilsiautojus šiandien. Bet retas kuris į šį kraštą atsilankęs susimąsto, iš kur atsirado Rokiškio vardas, dar mažiau kas yra tegirdėjęs sakmę apie Moškėnų kunigaikščio Dagio ir Visdievių šventyklos vaidilutės Skaistės tyrą meilę“, – rašo sakmės autorius Š. Laužadis.

Bet viskas – nuo pradžios…

Kur melsvieji Sartai tyvuliuoja, kur Dauguvos upė savo vandenis neša, plyti ypatingo grožio sėlių žemė. Turistai ją neretai net Lietuvos Šveicarija vadina, o užkopus metaliniais laiptais ant apžvalgos bokšto, iškilusio šiaurinėje Sartų ežero pakrantėje, netoli Baršėnų kaimo, atsiveria kone visa Sėlija. Aplink, kiek akis užmato, mėlynuoja nesibaigiantys eglynai ir pušynai, beržynai ir juodalksnynai. Kraštą puošiantys kalvoti miškai neretai baigiasi stačiais šlaitais, tarp kurių srovena Audra, Kriauna, Zalvė, Plavelė, Ūža, Cibeikė ir kitos upelės, maitinamos švarių, gaivinančių šaltinių, tyvuliuoja Sartų, Petriošiškio, Obelių, Vyžūnų, Bedugnės, Ignotiškio ir kiti ežerai. Atrodo, visai netoliese kyla Rokiškio ir Obelių mūrai, o nuleidęs žvilgsnį žemyn, tiesiog po pat kojomis pamatai pačius tolimiausius Sartų pakraščius ir pro ji pratekančią Šventąją, įspūdingus ąžuolynus ežero pakrantėse ir nepakartojamo grožio Zalvės upės slėnį (…).

Senos sakmės byloja, kad šios girios gelbėjo mūsų protėvius tada, kai slavai, kalavijuočiai ir kiti priešai į mūsų žemes skverbėsi, ir pasakoja, kad Velniakalnis, Juodalungė, Juodupė, Juodonys ar kitos mįslingais vardais vadinamos vietos palei Rokiškį yra nepaprastos, o jų vardai atsirado dar tada, kai nei Rokiškio, nei kito miesto ar miestelio čia dar nebuvo. Tais laikais tik neįžengiamos girios per visą mūsų žemę savo didybę ošė ir ąžuolai galiūnai dangų rėmė, o lietuviai, nelaimei ištikus, glaudėsi prie medžių, kad pasisemtų iš jų tvirtybės. Mat gamtos paslaptis žinojo ir jos nepaprastomis galiomis tikėjo, visas kiekvieno augalėlio matomas ir nematomas savybes išnaudojo. Todėl nuo seno, vos tik pakaitinus saulutei, jie eidavo pavaikščioti po pušynus, po sunkių darbų mėgdavo parymoti atrėmę nugarą į beržą, o didžiausioje pagarboje laikytų ąžuolų, eglių ar liepų prieglobstyje net šventyklas įrengdavo, kurias pagarbiais vardais vadino. Viena iš tokių šventyklų kadaise buvo ir netoli Obelių, ten, kur šiandien Visdievių kaimas. Pačiame girių tankumyne, ant nedidelės Stulpės upelio juosiamos aukštumėlės, buvo įrengtos aukojimo vietos dešimčiai svarbiausiųjų dievų. Tai todėl šiai šventyklai Visdievių vardas buvo duotas.

Visdievių šventykla buvo žymiausioji Sėlijos žemėje ir susidėjo iš trijų ratų. Pirmajame rate, apjuostame giliu grioviu su akmenimis grįstais šlaitais, buvo aukuras Praamžiui, o iškilmingumo jam teikė šalimais tūnojęs senas žaltys, kurį žyniai rūpestingai maitino ir lakino pienu. Mat buvo manyta, kad šiame žaltyje įsikūnijusi kažkurio prosenelio vėlė, saugojusi šalį nuo nelaimių. Šį ratą juosė antrasis, skirtas kitiems svarbiausiems dievams. Tai dangaus ir debesų dievas Perkūnas, požemių valdovas ir mirusiųjų globėjas Vėlinis, viso ko pirmapradė Lada, žemės deivė Žemyna, kuri žmonėse buvo dar Motina Žeme vadinama, laukų ir augalų deivė Kaupuolė ir jos dukra Rasa, likimo deivės Dalia ir Laima, ugnies deivė Gabija, o nuo jų neatskiriamas buvo dievų pasiuntinys Algis. Į šiuos du ratus tik žyniai su vaidilutėmis ar jų lydimi valdovai tegalėjo įeiti. Į trečiąjį, patį didžiausiąjį, ratą galėjo patekti kiekvienas atvykęs. Šiame rate buvo įrengtos aukojimo vietos karo deivei Jundai ir jėgos dievui kovui, likimo deivei Andajai ir meilės deivei Mildai, šeimos globėjai Austėjai ir namų sergėtojui Dimstpačiui, sergančiųjų gelbėtojui Aušlaviui ir keliautojus globojusiam Keliukiui. Kartu su jais čia buvo garbinami bičių dievaitis Babilas, alaus ir midaus dievaitis Ragutis, ganiavos dievaitis Ganiklis, gausos dievaitis Pilvytis, javų deivė Krūminė, lazdynų deivė Lazdona, samanų ir grybų dievaitis Samanėlis, miškų šeimininkė Medeinė ir kiti dievai, o kelią prie šventojo ugniakuro dieną ir naktį rodydavo šviesos dievaitis Žvaogždikas.

Šalimais buvo ugniakuras, kuriame buvo saugoma amžinoji ugnis, o kad ši ugnis nuolat degų, rūpinosi vyriausiasis žynys. Tai dėl to žmonės jį senuoju Degsniu vadino. Dienų dienas rymodavo prie ugniakuro senolis, iš rankos nepaleisdamas storos lazdos, nes tai buvo ne šiaip sau lazda. Jos viduryje sidabrinėmis kniedelėmis buvo iškaltas mėnulis, o aplink varinėmis kniedėmis ir kniedelėmis sužymėti metų mėnesiai ir dienos, didžiųjų švenčių ar svarbiausių darbų atlikimui palankiausias laikas. Tai buvo lietuviškas Mėnulio kalendorius, pagal kurį mėnuo turėjo dvidešimt aštuonias dienas, todėl ir vaidilučių buvo dvidešimt aštuonios, kad šios galėtų visą mėnesį, kasdien pasikeisdamos, šventąją ugnį kurstyti (…).

Visdievių šventykla buvo kitokia nei įprasta, nes jos pagrindinis aukuras buvo ne po ąžuolu, o tarp dviejų liepų įrengtas. Šios liepos teikė šventyklai ypatingos ramybės, o visi, joje pabuvoję, didžiulį sveikatos antplūdį pajusdavo. Todėl traukė į Visdievius pavargę ir paliegę, tikėdamiesi čia savo sveikatą ir jėgas atgauti, atjodavo ir valdovai, norėdami su žyniais pasitarti, o motinos nešdavo ir guldydavo po tomis liepomis ką tik gimusius vaikus, kad šie sveiki ir stiprūs augtų. Tai todėl jie neįveikiamais milžinais išaugdavo ir sėlių kariai neįveikiami būdavo. Ir ne tik bendrai maldai, bet ir didžiųjų švenčių draugėje švęsti rinkdavosi į Visdievius žmonės iš viso krašto, o švenčių tais laikais buvo daug. Dabar niekas nė neįsivaizduoja, kiek švenčių būdavo artėjant Vasaros lygei, kai vienus darbus žmonės baigdavo, o kitus ruošdavosi pradėti!

– Turėk saiką ir darbe, ir džiaugsme, ir imdamas gamtos dovanas, – mokė juos senasis Degsnys, nes žmonėms reikėjo pailsėti ir jėgas atgauti prieš naujus darbus pradedant (…).

Stiprus tikėjimas ir galingos pilys padėjo mūsų protėviams išgyventi šimtmečius. Nuo nedorų atklydėlių ne tik šventyklą, bet ir visą sėlių žemę patikimai sergėjo Žiobų ir Bakšėnų, Aukštupėnų ir Vaduvų, Gudiškių ir Sidabrinės, Juodonių ir Martiškėnų, Lukštų ir Stasiūnų, Papilių ir Baušiškių, Alsėtos ir kitos pilys. Šiandien gilia praeitimi dvelkia kone trijų tūkstančių metų senumo Moškėnų piliakalnis prie Laukupės, ant kurio stovėjo pati stipriausioji Moškėnų pilis, kurios niekas negalėjo įveikti.

Pasakojama, kad ir pilies valdovas tikras galiūnas buvo. Mūšyje nė vienas priešas per kardo kirtį prie jo priartėti negalėjo. Dar daugiau didybės jam teikė tarsi spyglys į viršų smailėjantis šalmas. Atrodė, kad jį palietęs, skaudžiai įsidursi. Todėl žmonės jį Dagiu vadino ir lenkė galvas prieš jį, kai šis prajodavo, o apylinkių mergelės akių nuo valdovo nenuleisdavo. Tačiau jam visos buvo nė motais, nes jam tik Skaistė, vyriausiojo žynio dukra, kuri buvo visam gyvenimui į vaidilutes pasišventusi, terūpėjo…  Tačiau vieną kartą atėjo sunkios dienos ir į sėlių žemę.

Po didžiojo Lietuvos kunigaikščio Dangeručio žūties geležiniais šarvais apsitaisę grobikai vėl patraukė sėlių žemių plėšti. Baltais apsiaustais su didžiuliu raudonu kalaviju per visą nugarą apsigobę buvo tie grobikai, todėl juos kalavijuočiais vadino, ir buvo jie labai klastingi. Pasauliui skelbėsi, kad jie vargstantiems žmonėms gerąją žinią nešą ir naująjį tikėjimą skelbia, bet vilką išduoda iltys, nors jis avies kailyje būtų.

Šarūno Laužadžio kūrybos kraitėje – „Švenčionių krašto legendos“, „Garbusis medi, ąžuole“, „Lietuva – šventų ąžuolų žemė“, „Nalšios žemės paslaptys“, „Lietuvos ąžuolai“, „Ekologija ir etnologija“, „Sakmė apie Merą ir Naglį“, „Sakmė apie Lietuvos ąžuolą“, „Yra šalis, kur senos girios ošia“, „Lietuvos ąžuolo šaknys“, „Gyvenamoji aplinka ir ekologija“, „Pažįstama ir dar nežinoma Lietuva“, „Nebaigta sakmė“, „Sakmės ir padavimai apie Nalšios žemę“. Paskelbė per 400 straipsnių aplinkosaugos, etninės kultūros, regionų plėtros ir kt. temomis.

Rokiškio vardas – tai  priesakas gyventi!

Kur melsvieji Sartai tyvuliuoja, kur Dauguvos upė savo vandenis neša, plyti ypatingo grožio sėlių žemė. Turistai ją neretai net Lietuvos Šveicarija vadina, o užkopus metaliniais laiptais ant apžvalgos bokšto, iškilusio šiaurinėje Sartų ežero pakrantėje, netoli Baršėnų kaimo, atsiveria kone visa Sėlija. Aplink, kiek akis užmato, mėlynuoja nesibaigiantys eglynai ir pušynai, beržynai ir juodalksnynai. Kraštą puošiantys kalvoti miškai neretai baigiasi stačiais šlaitais, tarp kurių srovena Audra, Kriauna, Zalvė, Plavelė, Ūža, Cibeikė ir kitos upelės, aitinamos švarių, gaivinančių šaltinių, tyvuliuoja Sartų, Petriošiškio, Obelių, Vyžūnų, Bedugnės, Ignotiškio ir kiti ežerai. Atrodo, visai netoliese kyla Rokiškio ir Obelių mūrai, o nuleidęs žvilgsnį žemyn, tiesiog po pat kojomis pamatai pačius tolimiausius Sartų pakraščius ir pro ji pratekančią Šventąją, įspūdingus ąžuolynus ežero pakrantėse ir nepakartojamo grožio Zalvės upės slėnį.

Toliau nuo ežero, į rytus ir į vakarus, driekiasi linksmi pušynai, vietomis netikėtai pereinantys į lapuočių miškus ar paįvairinti burbuliuojančiomis pelkėmis. Pandėlio link jau daugėja lapuočių miškų, ypač beržynų, o šiauriau, net iki Dauguvos upės, kiek akis užmato, driekiasi žaliaskariai eglynai. Jau nuo ankstyvo pavasario šie miškai prisipildo iškylautojų balsų, o vidurvasary, kuomet miškuose sumirga voveraitės, savo galvas iškelia baravykai, lepšiai ir raudonviršiai, pasirodo ir grybautojai. Taip tęsiasi iki tol, kol šalnos pakanda paskutinius kazlėkus, kalpokėlius ir žaliuokes, o po to – vėl ilgam stoja ramybė. Tai tokia ta slaptingoji Sėlija, kuri traukia turistus ir poilsiautojus šiandien. Bet retas kuris į šį kraštą atsilankęs susimąsto iš kur atsirado Rokiškio vardas, dar mažiau kas yra tegirdėjęs sakmę apie Moškėnų kunigaikščio Dagio ir Visdievių šventyklos vaidilutės Skaistės tyrą meilę.

Senos sakmės byloja, kad šios girios gelbėjo mūsų protėvius tada, kai slavai, kalavijuočiai ir kiti priešai į mūsų žemes skverbėsi ir pasakoja, kad Velniakalnis, Juodalungė, Juodupė, Juodonys ar kitos mįslingais vardais vadinamos vietos palei Rokiškį yra nepaprastos, o jų vardai atsirado dar tada, kai nei Rokiškio, nei kito miesto ar miestelio čia dar nebuvo. Tais laikais tik neįžengiamos girios per visą mūsų žemę savo didybę ošė ir ąžuolai galiūnai dangų rėmė, o lietuviai, nelaimei ištikus, glaudėsi prie medžių, kad pasisemtų iš jų tvirtybės. Mat, gamtos paslaptis žinojo ir jos nepaprastomis galiomis tikėjo, visas kiekvieno augalėlio matomas ir nematomas savybes išnaudojo. Todėl nuo seno, vos tik pakaitinus saulutei, jie eidavo pavaikščioti po pušynus, po sunkių darbų mėgdavo parymoti atrėmę nugarą į beržą, o didžiausioje pagarboje laikytų ąžuolų, eglių ar liepų prieglobstyje net šventyklas įrengdavo, kurias pagarbiais vardais vadino. Viena iš tokių šventyklų kadaise buvo ir netoli Obelių, ten kur šiandien Visdievių kaimas. Pačiame girių tankumyne, ant nedidelės Stulpės upelio juosiamos aukštumėlės, buvo įrengtos aukojimo vietos dešimčiai svarbiausiųjų dievų. Tai todėl šiai šventyklai Visdievių vardas buvo duotas.

Visdievių šventykla buvo žymiausioji Sėlijos žemėje ir susidėjo iš trijų ratų. Pirmajame rate, apjuostame giliu grioviu su akmenimis grįstais šlaitais, buvo aukuras Praamžiui, o iškilmingumo jam teikė šalimais tūnojęs senas žaltys, kurį žyniai rūpestingai maitino ir lakino pienu. Mat buvo manyta, kad šiame žaltyje įsikūnijusi kažkurio prosenelio vėlė, saugojusi šalį nuo nelaimių. Šį ratą juosė antrasis, skirtas kitiems svarbiausiems dievams. Tai dangaus ir debesų dievas Perkūnas, požemių valdovas ir mirusiųjų globėjas Vėlinis, viso ko pirmapradė Lada, žemės deivė Žemyna, kuri žmonėse buvo dar Motina Žeme vadinama, laukų ir augalų deivė Kaupuolė ir jos dukra Rasa, likimo deivės Dalia ir Laima, ugnies deivė Gabija, o nuo jų neatskiriamas buvo dievų pasiuntinys Algis. Į šiuos du ratus tik žyniai su vaidilutėmis ar jų lydimi valdovai tegalėjo įeiti. Į trečiąjį, patį didžiausiąjį, ratą galėjo patekti kiekvienas atvykęs. Šiame rate buvo įrengtos aukojimo vietos karo deivei Jundai ir jėgos dievui kovui, likimo deivei Andajai ir meilės deivei Mildai, šeimos globėjai Austėjai ir namų sergėtojui Dimstpačiui, sergančiųjų gelbėtojui Aušlaviui ir keliautojus globojusiam Keliukiu. Kartu su jais čia buvo garbinami bičių dievaitis Babilas, alaus ir midaus dievaitis Ragutis, ganiavos dievaitis Ganikli, gausos dievaitis Pilvytis, javų deivė Krūminė, lazdynų deivė Lazdona, samanų ir grybų dievaitis Samanėlis, miškų šeimininkė Medeinė ir kiti dievai, o kelią prie šventojo ugniakuro dieną ir naktį rodydavo šviesos dievaitis Žvaogždikas.

Šalimais buvo ugniakuras, kuriame buvo saugoma amžinoji ugnis, o kad ši ugnis nuolat degų, rūpinosi vyriausiasis žynys. Tai dėl to žmonės jį senuoju Degsniu vadino. Dienų dienas rymodavo prie ugniakuro senolis, iš rankos nepaleisdamas storos lazdos, nes tai buvo ne šiaip sau lazda. Jos viduryje sidabrinėmis kniedelėmis buvo iškaltas mėnulis, o aplink varinėmis kniedėmis ir kniedelėmis sužymėti metų mėnesiai ir dienos, didžiųjų švenčių ar svarbiausių darbų atlikimui palankiausias laikas. Tai buvo lietuviškas Mėnulio kalendorius, pagal kurį mėnuo turėjo dvidešimt aštuonias dienas, todėl ir vaidilučių buvo dvidešimt aštuonios, kad šios galėtų visą mėnesį, kasdien pasikeisdamos, šventąją ugnį kurstyti. Vienai ugnimi besirūpinant, kitos mergelės eidavo į mišką malkų rinkti, o joms patarnavę jaunikaičiai surinktas malkas į šventyklą parnešdavo.

– Saugokite, kad ant šventos ugnelės kas nors žemėtos, purvinos šakos neužmestų ar nešvaraus vandens lašelio neužtėkštų, nes tai gali užtraukti kraštui didelę nelaimę, – niekad nuo ugnies nesitraukdamas, vis mokė senasis žynys.

Visdievių šventykla buvo kitokia nei įprasta, nes jos pagrindinis aukuras buvo ne po ąžuolu, o tarp dviejų liepų įrengtas. Šios liepos teikė šventyklai ypatingos ramybės, o visi, joje pabuvoję, didžiulį sveikatos antplūdį pajusdavo. Todėl traukė į Visdievius pavargę ir paliegę, tikėdamiesi čia savo sveikatą ir jėgas atgauti, atjodavo ir valdovai, norėdami su žyniais pasitarti, o motinos nešdavo ir guldydavo po tomis liepomis ką tik gimusius vaikus, kad šie sveiki ir stiprūs augtų. Tai todėl jie neįveikiamais milžinais išaugdavo ir sėlių kariai neįveikiami būdavo. Ir ne tik bendrai maldai, bet ir didžiųjų švenčių draugėje švęsti rinkdavosi į Visdievius žmonės iš viso krašto, o švenčių tais laikais buvo daug. Dabar niekas nė neįsivaizduoja kiek švenčių būdavo artėjant Vasaros lygei, kai vienus darbus žmonės baigdavo, o kitus ruošdavosi pradėti!

– Turėk saiką ir darbe, ir džiaugsme, ir imdamas gamtos dovanas, – mokė juos senasis Degsnys, nes žmonėms reikėjo pailsėti ir jėgas atgauti prieš naujus darbus pradedant.

Mat, senu protėvių papročiu, per šventes nevalia buvo dirbti. Tik žiniuonės šiuo metu vaikščiojo po girias žaliąsias, po lankas plačiąsias ir žolynus rinkdavo, nes tik vasarvydžio metu surinkti jie turėdavo stebuklingų galių. Tačiau lietuviai skindavo tik gydančiuosius žolynus, nes nevalia buvo dievo kūrinius darkyti. Gėlę jie nusiskindavo tik aukai ar būstui pasipuošti, bet niekad vieni kitiems nuskintos gėlės nedovanodavo. Jausmus lietuviai išreikšdavo geru darbu, o daugiausia – meiliu žodžiu. Mat jie šventai garso jėga tikėjo ir vienas kitą, ne taip kaip dabartinės kartos, stengėsi kitus tik mažybiniais ir malonybiniais vardais vadinti. Kuo skambiausius vardus jie duodavo ir savo gyvenamoms vietovėms, kad jos būtų mielos ir patrauklios, o su nemaloniais įvykiais susijusios vietovės gaudavo atgrasius vardus, kad žmonės ten kuo mažiau lankytųsi.

Stiprus tikėjimas ir galingos pilys padėjo mūsų protėviams išgyventi šimtmečius. Nuo nedorų atklydėlių, ne tik šventyklą, bet ir visą sėlių žemę patikimai sergėjo Žiobų ir Bakšėnų, Aukštupėnų ir Vaduvų, Gudiškių ir Sidabrinės, Juodonių ir Martiškėnų, Lukštų ir Stasiūnų, Papilių ir Baušiškių, Alsėtos ir kitos pilys. Šiandien gilia praeitimi dvelkia kone trijų tūkstančių metų senumo Moškėnų piliakalnis prie Laukupės, ant kurio stovėjo pati stipriausioji Moškėnų pilis, kurios niekas negalėjo įveikti. Pasakojama, kad ir pilies valdovas tikras galiūnas buvo. Mūšyje nė vienas priešas per kardo kirtį prie jo priartėti negalėjo. Dar daugiau didybės jam teikė tarsi spyglys į viršų smailėjantis šalmas. Atrodė, kad jį palietęs, skaudžiai įsidursi. Todėl žmonės jį Dagiu vadino ir lenkė galvas prieš jį, kai šis prajodavo, o apylinkių mergelės akių nuo valdovo nenuleisdavo. Tačiau jam visos buvo nė motais, nes jam tik Skaistė, vyriausiojo žynio dukra, kuri buvo visam gyvenimui į vaidilutes pasišventusi, terūpėjo…

Tačiau vieną kartą atėjo sunkios dienos ir į sėlių žemę. Po didžiojo Lietuvos kunigaikščio Dangeručio žūties geležiniais šarvais apsitaisę grobikai vėl patraukė sėlių žemių plėšti. Baltais apsiaustais su didžiuliu raudonu kalaviju per visa nugarą apsigobę buvo tie grobikai, todėl juos kalavijuočiais vadino, ir buvo jie labai klastingi. Pasauliui skelbėsi, kad jie vargstantiems žmonėms gerąją žinią nešą ir naująjį tikėjimą skelbia, bet vilką išduoda iltys, nors jis avies kailyje būtų. Žmogus, kad ir kaip jis betrokštų angelu būti, pavirsta žvėrimi geresnio gyvenimo paragavęs, todėl ir šiems svetimšaliams daugiau rūpėjo prisiplėšti turtų ir belaisvių namo parsivaryti, nei gerąsias tiesas skelbti.

Pačią šalčiausiąją žiemą, prasidėjus senai lietuviškai žiemos šventei, kadaise vadintai Saulės grįžtuvių laukimo metu, kalavijuočiai surengė ypač didelį žygį. O žiema buvo tokia šalta, kad nuo šalčio vanduo akmeniu virto, o neįžengiamos pelkės tvirtais keliais pasidarė. Priešai žinojo, kad Lietuvos žemėje tai ramybės metas, todėl jie tikėjosi lietuvius netikėtai, nepasiruošusius kovai, užklupti ir stengėsi daugiau prieblandoje keliauti, žmonių gyventas vietas apeidami, kad kuo mažiau juos kas pamatytų.

Tačiau nežinojo nenaudėliai, kad nuo budrių sėlių akių joks priešas niekas nepasislėpė. Taip ir šį kartą, kuomet kalavijuočių pulkai artėjo prie Visdievių, vyriausiojo žynio duktė Skaistė, miške malkas rinko. Šį kartą ji, kaip tyčia, tolėliau nuklydo ir staiga pajuto netikėtai lengvo dūmelio kvapą. Gerai įsiklausiusi ir išgirdusi svetimus balsus, ji suprato, kad tai priešai artėja ir dabar jie trumpam pailsėti apsistojo. Net nežinodama, kiek ten jų yra, suvokė mergelė tikrąjį pavojų, gręsiantį krašto žmonėms ir mylimajam Dagiui.

– Klausykis atidžiai, kai girdi, kas tau nepatinka, – akimirksniu prisiminė ji tėvo pamokymą ir, atsargiai prisėlinusi prie kalavijuočių stovyklos, stengėsi išgirsti apie ką jie kalba.

Įsiklausiusi ji išgirdo, kad priešai ketina Moškėnų pilį netikėtai užpulti, o valdovą gyvą nelaisvėn paimti ir žiauriai nukankinti, idant visus sėlius įbaugintų. Mergelei buvo aišku, kad vilkų puota jau prasidėjo ir reikėjo kuo skubiau valdovui apie artėjantį priešą pranešti, reikėjo pilies gynėjus įspėti. Pametusi surinktas malkas, išskubėjo Skaistė su negera žinia į Moškėnų pilį. Norėdama išgelbėti pilį, ji taip sparčiai ėjo, kad tarpais net bėgte bėgo, o gerai įmitusius žirgus pasibalnoję priešai lipte lipo jai ant kulnų…

Vis tik Skaistė, gerai žinojusi visus miško takus ir takelius, buvo greitesnė. Gilią naktį pasiekusi Moškėnus, stojo jis prieš valdovą ir apsakė jam visą, ką buvo mačiusi ir girdėjusi.

– Saugokis tų, kurie mūsų papročių nesilaiko ir šventos ugnelės negerbia, – baigdama priminė ji Dagiui seną savo tėvo pamokymą.

– Kaip tu nepabūgai? – susižavėjęs nužvelgė ją Dagys.

– Dėl tavęs, viską iškęsiu… – šį kartą nebesusivaldė Skaistė ir blausioje deglo šviesoje jai veidelius nuplieskė raudonis ir jų žvilgsniai susitiko, o širdys, atrodo, susiliejo į vieną plakimą. Tiek daug dar jie norėjo vienas kitam pasakyti, bet jau nebuvo kada…

Vos tik iš miego prikelti pilies gynėjai spėjo ginklą į ranką paimti ir ant pilies sienų atsistoti, girioje jau buvo girdėti artėjantys priešai. Surimtėjo gynėjų veidai, kai tokią daugybę kitatikių prie pilies sienų išvydo, sunerimo žyniai, nieko gero nesitikėdami, tik Dagys išliko ramus. Niekas neatima tiek jėgų, kiek pavojaus baimė, žinojo jis, todėl kalbėjo ramiai, bet tvirtu balsu:

– Kad ir kokie pikti ir klastingi priešai išdrįs trypti mūsų žemę, anksčiau ar vėliau jie turės išeiti. Tik silpnavaliai viską mato tamsiomis spalvomis, o stipri siela – visada alsuoja laisve. Ji neįveikiama ir nepalenkiama, kaip sakalas padangėje.

Tie jo žodžiai suteikė pilies gynėjams begalinės stiprybės. Jie tylėjo kaip naktis, o jų veidai buvo šalti tarsi akmeniniai. Tik už pilies sienų vis artėjo atėjūnų, kurie vis kalbino pasiduoti, pašaipūs šūkaliojimai, bet nesuprato jie, kad žemindami kitus, jie iš tiesų žemino tik save, o Dagys kalbėjo toliau:

– Nėra tokio pikto šuns, kuris nevizgina uodega, o jei vilkas rodo dantis, tai nereiškia, kad jis šypsosi…

Suprato kalavijuočių vyriausiasis, kad šį kartą apgaule nieko jie nelaimės ir paliepė, vos tik prašvitus, apsiausti pilį. Su pirmaisiais saulės spinduliais prasidėjo žiaurios kautynės, bet pilies gynėjai jau buvo pasiruošę atremti priešą. Septynias dienas ir septynias naktis Moškėnų apylinkėse aidėjo ginklų žvangesys ir sklido sužeistųjų dejonės. Septynias dienas ir septynias naktis kovojo ir priešinosi atėjūnams pilies gynėjai, bet priešų šį kartą buvo labai jau daug…

– Laisvę pradedi branginti tik tada, kai jos netenki, – tarė valdovas, pamatęs, kad pilies sienos jau nebeatlaiko, o gynėjai ilgai netesės.

Paliepė jos gynėjams slaptais požemiais pasitraukti, o netrukus į degančią pilį įsiveržė alkana priešo kariauna. Tikėjosi jie prisisotinti ir didelių turtų prisiplėšti, bet nei žmonių, nei tikėto grobio neberado. Mat, pasitraukdamas, Dagys buvo paliepęs visa, ką galima buvo paimti, išsinešti, o apleistą pilį padegti. Tuomet iš įtūžio kalavijuočiai ėmė siaubti apylinkes, deginti kaimus ir niokoti senąsias šventvietes. Godumo apakinti, jie krovė ir krovė visą, ką suradę, į maišus, kol šie praplyšdavo, o ką dar gyvą surasdavo, žudė vietoje.

Sugriautą Moškėnų pilį palikę sėliai, tris dienas slapstėsi nuo priešų ir keliavo, saugesnės vietos ieškodami. Skausmas kaustė Skaistės širdelę, matant sudegintus kaimus ir suniokotas šventyklas. Kraštas buvo visai ištuštėjęs, nes žmonės, vos tik priešą išgirdę, slėpėsi miškuose – neduokdie į jų rankas patekti. Netrukus pilies gynėjai su valdovu, visi žyniai ir visi kiti krašto žmonės, kuriems pasisekė pabėgti nuo priešo ir likti gyviems, susibūrė pačiose tankiausiose giriose. Jos buvo tokios tankios ir neįžengiamos, kad ir dabar tos vietos Šilaikiais vadinamos. Tai tose Šilaikių giriose, kur priešo koja dar nebuvo įžengusi, jie ir surado prieglobstį.

Nors išvargę ir sušalę buvo, bet vilties dar nė vienas nebuvo praradęs. Ugnį miško viduryje susikūrę, jie spietėsi aplink ir dievų pagalbos prašė, o valdovas išsiuntinėjo šauklius po visas sėlių gyventas žemes, idant vyrai kuo skubiau šveistų kardus ir žirgus balnotų… Skaistė, tuo tarpu, švelniai glaudėsi prie nuošalyje sėdėjusio savo senojo tėvo. Šis laikėsi ramiai ir atrodė be galo tvirtas, bet viduje jautė, kad jėgos jau apleidžia išvargusį jo kūną ir jam jau buvo sunku net žodį ištarti. Pagaliau, sukaupęs paskutines jėgas, jis prabilo:

– Senatvėje laikas brangiau už viską, todėl klausykite manęs.

Visi nutilo ir atsisuko į jį, o žynys, mažumėlę kvėptelėjęs, toliau kalbėjo:

– Jei ištiks nelaimė, neskubėk pasijusti nelaimingu. Apsidairyk aplink ir pamatysi daug žmonių, kuriems nė kiek nelengviau, bet jie turi viltį. Nelaimingi tik tie, kurie nebetenka paskutinės vilties, bet tik silpnam žmogui kiekvienas sunkumas atrodo nelyg pasaulio pabaiga būtų. Sunku ir jums, bet reik išlaukti, reiki viską iškęsti…

Mažumėlę pailsėjęs, senasis Degsnys paskutinį kartą gyvenime pasisuko į savo mylimą Skaistę ir tėviškai prisakė:

– Žinok, dukrele, kad didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra būti reikalingu kitiems. Žmogus laimingas, kol reikalingas, o tu dabar jiems kaip niekad reikalinga. Tik tu gali padėti. Keliauk žiemių pusėn ir surask Zalvės pilį, kurioje didysis kunigaikštis gyvena. Apsakyk jam, kaip labai jo pagalbos čia laukiame.

Tai buvo paskutiniai, jau silpstančiu balsu pasakyti senojo Degsnio žodžiai, po kurių jo pavargusi vėlė iškeliavo pas protėvius. Tai buvo, paskutinis jo pamokymas. Skaistė suprato, kad jau paskutinįjį kartą mato savo tėvą ir dėjosi į širdį kiekvieną jo žodį…

– Raik – iškįst, raik – iškįst, rak – iškįst… – vis garsiau senąja šio krašto tarme kartojo senojo žynio žodžius prie ugniakuro susirinkę sėliai, o tie jo išsakyti žodžiai nelyg pratęsė senolio gyvenimą ir įkvėpė gentainius. Lyg gyvi būtų, jie aido nešami skambėjo giriomis ir laukais, kol tolumoje susiliejo į vieną žodį – Rakiškis…

Sėliai buvo stiprios dvasios žmonės, todėl, nors jau sunkiai bekalbėjo senasis, juo įtikėjo, o kai nutilo paskutiniai jo žodžių aidai, sunešė sukrovė patį didžiausią laužą, kokį begalėjo ir pagarbiai paguldė sustingusį žynio kūną veidu į tą pusę iš kur saulė pateka.

– Tėveli, aš tave taip mylėjau, taip mylėjau! – Tik dabar širdies gilumoje suvokusi kas iš tiesų įvyko, nebesusivaldė Skaistė, bet visi tylėjo. Tik liepsnos spragsėjimas retkarčiais nutraukdavo tylą, o Skaistė tylėdama stovėjo prie laužo ir, kartu su liepsnos liežuviais, lydėjo tėvą į paskutiniąją kelionę. Norėjo ji dar nors kartą su tėvu pasimatyti, norėjo motiną, kurios dar maža būdama neteko, apkabinti, norėjo dar prie ugniakuro parymoti, bet aplinkui viskas buvo jau svetima.

Sakoma, viskas, kas bloga ateina iš šiaurės, bet šį kartą sėlių ten laukė išsigelbėjimas. Nė pati nepajuto Skaistė, kaip ji paliko savo žmones ir, įsivyniojusi skepetaitėn kriaukšlę duonos, kad nesušaltų, dar giliai po apdaru paslėpusi, iškeliavo Skaistė taip, kaip tėvas buvo prisakęs į Zalvės pilį. Kelias, ėjęs per tankius pelkėtus eglynus, buvo ilgas ir sunkus, bet Skaistė, būdama tvirta iš prigimties, nesugniužo, o kojos tarsi pačios nešė ją tolyn ir tolyn…

Visą dieną keliavo ji, baugščiai dairydamasi ar koks prašalaitis nepastebėjo ir taip ėjo tol, kol visiškai sutemo. Stojus tamsai, aplink pasigirdo kažkoks šnaresys, traškėjimas, nesuprantami balsai. Ir kuo tolyn, vis stipryn, garsyn. Atrodo, visai netoli girdėjosi kažkieno paslaptingi žingsniai, kažkur pratisai staugė vilkas ir ją apėmė didžiulė baimė. Ne, ne dėl savo gyvasties bijojo, ji galvojo apie tuos, kurie jos laukia, nes ji dabar buvo vienintelis jų išsigelbėjimas. Skaistė mėnulio nušviestoje girioje ėmė dairytis ir staiga išvydo mažą žiburėlį. Pradžioje ji nusigando ar tai nebus priešų stovykla, bet priėjusi arčiau, mažą pirkelę ir lengvą dūmelį iš jos į dangų bekylant, pamatė. Tai toje trobelėje ji gavo prieglobstį, o ryte atsikėlusi, vėl ėjo tolyn. Temstant eiti darėsi vis sunkiau, bet Mėnulis taip ryškiai apšvietė kelią, kad mergelė pasiryžo net nakčiai nesustoti.

Pagaliau išaušus trečiosios dienos rytui, kuomet iš nuovargio mergelė net kojų nebejuto, tarsi didelis stebuklas prieš Skaistės akis iškilo didžiausia apylinkėje aukštuma ant kurios Zalvės pilis stovėjo. Ši sėlių pilis išstatyta tarp klampių girių netoli tų vietų, kur dabar Zalvės miestelis rymo, buvo tarsi šalies sostinė. Ant didelės aukštumos, pačiame miškų viduryje į dangų šovė aukšti mediniai pilies kuorai, kuriuos jungė stačių nusmailintų ąžuolinių rąstų tvora. Dėl saugumo aplink pilį buvo giliausias griovys iškastas, o pats kalnas dar aukštu pylimu apjuostas, todėl į pilį tik tiltu buvo galima patekti. Tai buvo pilis, kurios niekas niekada neįveikė, o šios pilies kieme, iškilus pavojui, visi aplinkiniai gyventojai galėdavę ir patys pasislėpti, ir savo turtą susinešti.

Nustebo Sėlijos, arba, kaip tuomet buvo vadinama ši šalis – Zalvos Didysis valdovas pamatęs Skaistę, bet išklausęs mergelę be galo susirūpino ir suprato visai šaliai gręsiantį pavojų. Nedelsdamas įsakė jis savo geriausiems kariams žirgus balnoti ir skubėti į pagalbą nelaimės ištiktiems Moškėnų pilies gynėjams.

Tuo tarpu Dagys su savo žmonėmis šešias dienas laukė ir, kaip senasis žynys buvo prisakęs, kentėjo. Net ugnį didesnę bijojo susikurti, kad laužo šviesa naktį, o juodi dūmai dieną priešams jų neišduotų. Pagaliau septintąją dieną garsus žirgų žvengimas ir kanopų bildesys, ginklų skambesys ir žmonių klegesys pripildė plačiąsias sėlių žemės girias. Nuo pat ankstyvo ryto pradėjo rinktis pas valdovą visi šalies vyrai, kurie tik žirgą pabalnoti ir ginklą pakelti galėjo. Kartu su jais jau buvo ir Skaistės pašaukti didžiojo Sėlijos kunigaikščio rinktiniai pulkai rudais apsiaustais apsisiautę ir mėlynomis gūniomis žirgus papuošę, o dviračiame kovos vežime atvyko pats Zalvos Didysis valdovas.

Visi nekantravo eiti priešo ieškoti ir tuoj pat į mūšį stoti. Visų širdys degė kuo greičiau ir kuo skaudžiau grobikams atkeršyti, bet valdovas liepė palaukti.

– Kerštas yra laukinis teisingumas. Priešą reikia bausti, o ne jam keršyti, – pasakė valdovas ir, nuvedęs karius prie nedidelės gerai matomos aukštumėlės, įsakė toliau niekur neiti, o gerai pasislėpus šioje vietoje iš kruvino žygio traukiančių priešų laukti.

Pagaliau žvalgai davė ženklą apie artėjančius priešus ir, kai šie buvo visai netoliese, valdovas net pajudėti uždraudė, kad kariai savo balsu ar ginklo skambtelėjimu neišsiduotų. Kalavijuočiai, tuo tarpu, prisigrobę turtų, kokių tik rado išplėšę sėlių buitį, patenkinti keliavo namo, į Rygos pilį. Tik staiga, pakilus į aukštumėlę, dabar Velniakalniu vadinamą, visus juos apėmė kažkoks baisus, nesuprantamas nerimas. Nežinojo svetimtaučiai, kokį netinkamą laiką žygiui pasirinko, nežinojo jie, kad prasidėjus Saulės grįžtuvių laukimo metui, mirusiųjų vėlės pas gyvuosius į namų palėpės ar pašiūres prie namų susirinkdavo, o tos, kurios neturėdavo kur prisiglausti, raistuose žiemai pailsėti susiburdavo. Todėl lietuviai jų ramybę saugodavo ir Saulės grįžtuvių laukimo metui prasidėjus, jokių darbų miške nedirbdavo, kad netriukšmautų ir netrukdytų joms ilsėtis. Nežinojo priešai, kad tuos, kurie šio papročio nesilaikė, dievai skaudžiai nubausdavo. Nesuprato atėjūnai, kad jiems ne tik su lietuvių kariais, bet ir su Anapusinio pasaulio jėgomis teks susiremti…

– Neleisk mulkiui sausam iš vandens išlipti, o žioplam priešui gyvam pasprukti! – Griausmingu, nelyg Perkūno trenksmas, balsu sušuko valdovas nieko nenujaučiantiems kalavijuočiams užkilus į aukštumėlę, ant kurios jie buvo gerai matomi.

Po šių jo žodžių nuaidėjo karo ragai ir sužvangėjo ginklai. Apsupę geležiniais šarvais apsitaisiusius priešo būrius, puolė juos sėliai iškart iš visų pusių. Nesitikėjo priešai tokios sėlių gudrybės. Suprato dabar jie, kad pasitraukti jau nėra kur, nes visi takai takeliai akylai saugomi ir juos apėmė nesuprantama baimė. Tik dabar suprato jie, kad gobšumas ir pyktis yra patys blogiausi patarėjai, bet jau buvo per vėlu. Nesuspėjus nė išsirikiuoti mūšiui, užvirė mirtinos, kautynės iš kurių nė vienas jų namo nebesugrįžo. Taip ir liko jie ten gulėti kaip žuvę, nes niekas nenorėjo ne tik šarvuotų atėjūnų palaidoti, bet ir tos vietos pradėjo vengti. Tik laukiniai žvėrys ir plėšrieji paukščiai visa žiemą žuvusiųjų priešų kūnus draskė, o jų vėlės dar iki šiol naktimis už langų dejuoja, į duris baladojosi ar kamine staugia – net tą kalną žmonės pradėjo Vėline vadinti…

Tačiau tai dar buvo ne viskas. Tris dienas šventė pergalę sėliai, bet kai Didžiojo kunigaikščio pulkai sugrįžo į Zalvės pilį, suprato žmonės, kaip smarkiai nuniokotas jų kraštas. Jis buvo tiek priešo nusiaubtas, kad net laukiniai žvėrys, mūšių garsų išgąsdinti, apleido šiuos kraštus ir medžiokliai, kiauras dienas miškuose leidę, grįždavo išvargę ir nieko nepešę. Badas žiūrėjo sėliams į akis ir nei valdovas, nei patys išmintingiausieji krašto žyniai dabar jau nematė išeities. Skaistė, matydama silpstančius žmones, dideliame sielvarte paskendo. Jos atmintyje iškilo tos gražios dienos, kai pilna šventykla žmonių šurmuliuodavo, tie slaptingi vakarai, kai Dagys po sėkmingo žygio ar geros medžioklės į šventyklą atjodavo…

Negi jau viskas baigta? Bet ne veltui sakoma, kad sielvartas yra didžiausias išminties šaltinis. Tris dienas ir tris naktis Skaistė nemigo, kentėdama didelį širdies skausmą, kai staiga jai nušvito mintis, kad reikia nukakti pas seną tėvo draugą išmintingąjį žynį Minčių, kuris prie Sartų ežero ir, niekam nieko nesakiusi, mergelė išėjo į žiemą. Tik šį kartą ji net duonos gabalėlio į kelionę pasiimti nebeturėjo…

– Raik – iškyst, rak – iškyst, rak – iškis… – tebeskambėjo Skaistės ausyse paskutinieji tėvo žodžiai ir ji, pavargusi ir išalkusi, vis ėjo ir ėjo per tankius pušynus, kol pasiekė užšalusius Sartus. Niekur nė žmogaus nesutikdama, paklaidžiojo mergelė aplink ežerą ir pasuko į tą pusę, iš kur saulė pateka. Taip ji ėjo vis tolyn, kol praėjo užšalusią Baršėnų pelkę ir pačiame tolimiausiame krante pamatė Bradesių pusėje stūksantį kalną. Tačiau net nejauku jai pasidarė, kad ir toliau ji niekur gyvo žmogaus nesutiko. Nežinojo ji, kad anais laikais žmonės tik ežero saloje ir ant krante iškilusio kalno stovėjusioje pilyje tegyveno, nes naktimis visose pakrantėse tik vėlės stūgaudavo. Tai todėl nuo jų ir piliakalnis Velykuškių kalnu buvo pavadintas.

Skaistė nesustojo ir ėjo palei ežerą tolyn ir tolyn, kol pamatė platų Zalvės upelės slėnį, kuris visas, nuo Sartų iki pat Bradesių ežero, buvo apaugęs vešliu ąžuolynu. Suprato ji, kad šis ąžuolynas ir yra jos ieškotasis Titelmiškis, o dar kiek paėjusi, pamatė ji nedidelę šventyklą, šalia kurios senasis Minčius gyveno.

Šis jau buvo girdėjęs apie šalį užpuolusias negandas, todėl nė kiek nenustebo Skaistę pamatęs ir, atidžiai išklausęs jos pasakojimą, nuramino mergelę ir taip ją pamokė:

– Sugrįžk pas savo žmones, sušauk juos visus draugėn ir vesk ton pusėn, kur saulė leidžiasi. Eik, kol prieisi didelį ežerą, kurio visos pakrantės bus ąžuolynais apaugusios. Tik tie, kurie patikės tavimi ir iškęs pačius didžiuosius sunkumus, tik tie suras ten savąjį išsigelbėjimą. Raik iškyst… – pasakė Minčius ir nukiūtino į savo sukrypusią trobelę Sartų ežero pakrantėje.

– Eikite paskui mane, – trumpai tepasakė žmonėms sugrįžusi Skaistė.

Visą dieną jie ėjo į tą pusę, kur saulė pailsėti leidžiasi. Nors dar buvo žiemos metas, bet aiškiai matėsi besikeičiantys vaizdai. Žalius eglynus ir pušynus palengva keitė baltakamieniai beržai, dažnesni buvo alksnynai, bet Skaistė žengė vis tolyn, niekur nesustodama net trumpo poilsio. Klupdami ir vos bepavilkdami kojas, ėjo jie tol, kol priėjo didelį ežerą, kurio visos pakrantės buvo ąžuolais apaugusios. Nors dar žiema nesitraukė, bet sniego negiliai buvo, todėl paliepė Skaistė eiti visiems į ąžuolynus ir bet kokiu būdu kapstyti giles iš po sniego. Žmonės jai pakluso ir sušalusiomis rankomis puolė kapstyti sniegą ieškodami gilių ir įvyko stebuklas! Kai tik pradėjo žmonės tomis gilėmis maitintis, jie ėmė taisytis, stiprėti ir iki pavasario visai atsigavo. Taip tikėjimas, viltis ir kantrybė gelbėjo sėlius nuo žūties.

Laiko sparnais nuskriejo liūdesys, o sustiprėję žmonės, dar pasirinko po maišelį gilių ir vieną dieną išsiruošė į savus namus. Diena pasitaikė kokių reta. Nė vieno debesėlio danguje nesimatė, nė viena medžio šakelė nejudėjo. Tik paukšteliai padangėje šaudė, o saulės atokaitoje aptirpusiuose šlaituose pirmoji žaluma į saulę stiebėsi. Visi džiaugėsi, tik Skaistė stovėjo liūdna. O kodėl ji turėjo džiaugtis, jei Visdievių šventykla buvo sugriauta ir ji nebeturėjo kur eiti. Tuomet nulipo Dagys nuo žirgo ir, priėjęs prie Skaistės, švelniai prakalbo:

– Tu ne kartą mus gelbėjai… Dabar aš tavęs niekad nepaliksiu…

– Meilė yra deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti, bet aš prisižadėjau dievams tarnauti ir negaliu laužyti žodžio, – atsakė jam Skaistė ir tęsė toliau. – Bet neliūdėk, ir aš tavęs nepaliksiu. Kiekvieną pavasarį, kai laukuose sumėlynuos rugiagėlės, žinok – aš atėjau. Nepyk, valdove…

Lengvas vėjelis kedeno palaidus garbanotus jos plaukus, kurie švelniai glostė valdovo veidus, o jos akys žvelgė tarsi kiaurai jį – lyg į pačią širdį valdovui žiūrėtų. Sunkių kovų ir karo žygių užgrūdinta buvo valdovo širdis, bet tokio nepaprasto jausmo jis niekad nebuvo jutęs. Sunku buvo atsispirti šiam jausmui, sunku atsisveikinti su gražiais prisiminimais bet Dagio kariai jau nekantravo joti ir jis negalėjo ilgiau pasilikti. Negalėjo jis apvilti juo tikėjusių žmonių.

– Kai žmogus myli, viską atleidžia, o širdyje pasilikę gražūs prisiminimai – tai didžiausia brangenybė, kurios nieks neišplėš, – teatsakė pasiliekančiai mergelei Dagys, nujodamas su kariais. Tik dabar tai buvo jau kitas žmogus, nes jo širdis amžiams pasiliko su tyrąja mergele Skaiste. Balne dabar sėdėjo griežtas, nepalenkiamas, mūšių užgrūdintas valdovas…

Apsižvalgė Skaistė, jiems nujojus, ir širdis nudžiugo pamačius, kad ne viena ji pasiliko. Drauge buvo ir senieji Visdievių žyniai, ir vaidilutės, ir visi kiti, kurie grįžti jau nebeturėjo kur… Tuomet ėmėsi jie pačiame vešliausiame ąžuolyne naują šventyklą įrenginėti ir pabaigė prieš pat didžiąją vėlių šventę – Velykas. Tai buvo labai geras metas, nes tuo metu vėlės išlenda po žiemos iš visų palėpių, kur jos žiemą praleidžia ir išeina į laukus gyviesiems padėti. Šį kartą protėvių vėlės susirinko į naująją šventyklą ir, joje apsigyveno. Tai todėl ši ugnis buvo tokia karšta, kad ilgus šimtmečius jos niekas nevaliojo užgesinti. Ir net tuomet, kai Lietuvą naujojo tikėjimo sergėtojai užvaldė ir šventasis aukuras buvo išgriautas, o amžinoji ugnis vandeniu užlieta, laikas iš žmonių atminties Skaistės neišbraukė. Ežerą, prie kurio buvo paskutinioji lietuvių senojo tikėjimo šventykla, jie Skaistės vardu pavadino, o rugiagėlėmis žydintys laukai visą vasarą žmonėms primena tvirtąją mergelę Skaistę.

Moškėnų pilies Dagys jau nebeatstatinėjo, o netoli tos vietos, kur jo žmonės ugnį kūrendami nuo priešo slėpėsi, kur didelę pergalę šventė, pastatė miestą. Senojo žynio atminimui šis miestas gavo amžiams išlikusį Rakiškio vardą. Laikui bėgant, miestas išaugo, tik naujojo tikėjimo skelbėjai jo vardą su krikščionišku šv. Roko vardu susiejo ir Rokiškiu vadinti pradėjo, Vėlinės vardas buvo pakeistas į Velniakalnį, o tame kalne krikščioniškos koplyčios buvo išstatytos. Tačiau senasis tikėjimas, gelbėjęs protėvius nuo pražūties, dar ilgai žmonėse gyvavo. Kaip byloja senieji Panemunio vienuolyno raštai, Skaistės ežero pakrantėje augusiame Šventajame Ąžuolyne net iki XVIII a. buvo kūrenama šventoji ugnis, kol nugriovus šventąjį aukurą, jo vietoje buvo bažnyčia pastatyta.

…Sunyko ąžuolynas prie Skaistės ežero, apleista ir Visdievių šventykla, o apie Velniakalnį visokiausių dalykų žmonės kalba. Esą, Vėlinių naktį ten vaiduokliai slankioja ir paslaptingi garsai girdisi, todėl ir dabar žmonės Velniakalnyje apsigyventi vengia. Tik Visdieviai, Šventasis Ąžuolynas prie Skaistės ežero ir kitos šventvietės iki šiol išliko žmonių pagarboje, o Rokiškio vardas kiekvieno lietuvio širdyje tebeskamba kaip senolių priesakas: tikėti, laukti ir kantriai iškęsti visas negandas.

Projektą iš dalies remia