Apsausinta, tačiau gana natūrali
Juodymo pelkė yra Rokiškio kaimiškojoje ir Pandėlio seniūnijose, Ribickio, Ginočių ir Kebelių kaimų teritorijose. Driekiasi Neretos ir Vyžuonos upių vandenskyroje, Vakarų aukštaičių plynaukštėje ir ribojasi su Latvijos Respublika.
Ši pelkė yra vertinga, nors ir apsausinta, bet dar gana natūrali buveinė mūsų agrariniame rajono kraštovaizdyje. Žemė teritorijoje yra valstybės nuosavybė, kurią patikėjimo teise valdo VĮ Valstybinių miškų urėdija. Žemės išpirkimas nenumatomas.
Teritorijos plotas sudaro apie 245,5 ha. Čia aptinkama 171,7 ha pelkinių miškų, 40 ha aktyvios aukštapelkės, 33 ha degradavusios aukštapelkės. Labai nedidelį plotą – tik 80 arų – užima vakarų taigos buveinė.
Užtiko net poledynmečio reliktine rūšimi tituluojamą drugelį
Mokslininkai ištyrė, kad šioje teritorijoje auga arba gyvena 18 rūšių, įtrauktų į saugomų sąrašą. Tai įvairialapė usnis, juodasis gandras, vapsvaėdis, vištvanagis, mažasis erelis rėksnys, sketsakalis, tetervinas, kurtinys, žvirblinė pelėda, pilkoji meleta, lūšis, baltasis kiškis, šermuonėlis.
Tačiau specialistus labiausiai nustebino čia aptiktos dvi labai retų, Lietuvoje saugomų drugelių rūšys. Viena jų – pelkinis satyras, kuris gyvena aukštapelkėse su sumedėjusia augmenija ir laikomas poledynmečio reliktine rūšimi. Pelkinis satyras įtrauktas į šalyje griežtai saugomų rūšių sąrašą. 2018 m. vykdytų tyrimų metu aptikta gausi pelkinio satyro populiacija, pastebėta per 40 individų, pasiskirsčiusių didelėje Juodymo pelkės teritorijoje.
Kitas drugelis – tamsioji šaškytė. Lietuvoje šios rūšies populiacijos labai lokalios, susiskaidžiusios į susisiekiančias mažas populiacijas. Ši rūšis gyvena Juodymo pelkės pakraščiuose.
Teritorijoje taip pat aptiktos Paukščių direktyvoje surašytos rūšys: pilkoji gervė, mažoji musinukė, juodoji meleta.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) prie Aplinkos ministerijos, norėdama išsaugoti minėtas natūralias buveines ir rūšis, siūlo įsteigti Juodymo pelkę apimantį telmologinį draustinį ir šiai teritorijai suteikti buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusą. Telmologiniai draustiniai steigiami tipiškiems ir unikaliems pelkių kompleksams saugoti.
Pelkes „suvartojome“
Kiek tokių žmogaus mažai paliestų kampelių turime Rokiškio rajone?
Ne kažin kiek. „Didelė dalis pelkių sovietmečiu buvo nusausintos ir paverstos durpynais. Iki žmogaus veiklos pelkės Lietuvoje užėmė, įvairiais duomenimis, nuo 7 iki 20 proc. teritorijos. Šiandien jų tėra apie 2 proc., ir šis plotas toliau mažėja. Priežastys suprantamos – sausinimas, durpių eksploatacija, klimato kaita. Per XX a. iš 1,5 tūkst. didesnių nei 50 ha pelkių šalyje liko tik 800. Ne išimtis ir Rokiškio rajonas, – sako rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darutis Krivas. – Rajone visos didžiosios pelkės buvo paverstos eksploatuojamais durpynais. Šiuo metu eksploatuojamas vienas Degesynės durpynas. Pelkės – viena svarbiausių Lietuvos kraštovaizdžio dalių, bet tai yra bene labiausiai ignoruojamas, nykstantis mūsų šalies gamtos elementas, nežiūrint ypatingos ekologinės ir estetinės reikšmės. Pelkės yra unikalus gamtos etalonas, gamtiniai drėgmės ir vandens reguliatoriai bei organinių medžiagų akumuliatoriai. Jos reguliuoja upių nuotėkį ir yra natūralūs vandens filtrai, neleidžia stiprėti šiltnamio efektui, nes žuvę augalai ne skaidomi, bet virsta durpėmis. Pelkės – retų ir nykstančių gyvūnų, augalų buveinės.“
Rajone – aštuonios svarbios teritorijos
Šiuo metu rajone yra penki telmologiniai draustiniai: Gaidžiabalės samanynė (171,90 ha), Konstantinavos (82,43 ha), Periošiškio (139,94 ha), Suvainiškio (1 tūkst. 192,74 ha) ir Notigalės. Pastaroji užima 1 tūkst. 390,88 ha. Iš jų Rokiškio rajonui priklauso 119 ha, o likusi dalis driekiasi Kupiškio rajone. Pirmieji telmologiniai draustiniai – Notigalės ir Petriošiškio – buvo įsteigti dar 1974 m.
Be šių penkių telmologinių draustinių, yra ir kitų buveinių apsaugai svarbių teritorijų – tai Sacharos pelkė (88 ha) ir Sartų regioniniame parke esančios Baršėnų pelkė (23,97 ha) bei Minkūnų durpynas (94,32 ha).
Atstato
Tai, kas praeityje sugriauta, dabar atstatinėjama. „Pažeistoms pelkėms buvo parengti ir įgyvendinti hidrografinio režimo atstatymo projektai. Taip renatūralizuotos buvo Minkūnų, Baršėnų ir Sacharos pelkės. Pakilęs vandens lygis paskatina pelkės atsikūrimą, pristabdo sumedėjusios augalijos suvešėjimą bei durpės skaidymąsi, sumažina ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Tokiu būdu švelninama klimato kaita“, – situaciją paaiškino D. Krivas.
Lėmė mokslininkų išvados
Juodymo pelkė į Aplinkos ministerijos akiratį pakliuvo 2011–2015 m., įgyvendinant ES projektą „Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių inventorizavimas, palankios apsaugos būklės kriterijų nustatymas ir monitoringo sistemos sukūrimas“. Mokslininkų identifikuotos pelkinės buveinės yra vienas iš kriterijų telmologiniam draustiniui įsteigti, todėl 2016 m. VSTT pateikė savo nuomonę Aplinkos apsaugos agentūrai dėl galimybės Juodymo pelkėje steigti telmologinį draustinį. VSTT 2018 m. gegužę Juodymo pelkėje atliko tyrimus ir, užfiksavusi saugomų rūšių radavietes, siūlė steigti telmologinį draustinį. Jo steigimas – daug darbo ir laiko užimantis procesas, todėl neverta tikėtis, kad ryt ar poryt Juodymo pelkė bus paskelbta telmologiniu draustiniu.
Verslininkai sudėjo ginklus
Šiuo metu Juodymo pelkės teritorija naudojama ekstensyviai miško ūkio veiklai, joje medžiojama, uogaujama, grybaujama. Joje yra išžvalgytas durpių telkinys. Pagal 2008 m. rajono tarybos sprendimu patvirtintą savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, Juodymo pelkė rodoma kaip kitos paskirties žemė, t. y. naudingųjų iškasenų gavybos, todėl dvi įmonės – UAB „Legra“ ir UAB „Nereta“ – siekė pradėti durpių gavybos veiklą Juodymo pelkės telkinio skirtinguose plotuose. Visgi atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, Aplinkos apsaugos agentūra priėmė sprendimus, kad Juodymo durpių telkinio naudojimas neleistinas, nes ūkinė veikla pakenktų saugomų ir retų rūšių natūralioms buveinėms.
Šią teritoriją paskelbus telmologiniu draustiniu, būtų draudžiami miško kirtimai (išskyrus specialiuosius), medžioklė, naudingųjų iškasenų eksploatavimas, pelkės ir apypelkio sausinimas.
Nuo bunkerio – iki unikalių vaizdų
Nors žmogui pelkėse gyventi sudėtinga, tačiau jos gali tapti laikinu prieglobsčiu. Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje tuo pasinaudojo partizanai, veikę aplinkui Notigalę. Kad jų nesusektų sovietinis saugumas, vienoje iš mažų aukštumėlių netoli Notigalės ežero 1946 m. partizanų grupelė įsirengė žieminį bunkerį, pastatė palapinę virš žemės. Įsikasti giliai į žemę buvo neįmanoma – pakasus sunkdavosi vanduo. Ne veltui sovietinė kariuomenė puolė gruodį, kai akivarai užšalo ir partizanų stovyklavietė tapo lengvai pasiekiama tiek pėsčiomis, tiek sunkvežimiais.
O šiais laikais pelkėse neretai galima sutikti žmonių, apsiginklavusių ne automatais, o fotoaparatais, ir „medžiojančių“ unikalius kadrus. Neseniai VSTT organizuotame Lietuvos saugomų teritorijų kraštovaizdžio nuotraukų konkurse pirmoji vieta skirta Rokiškio TAIC turizmo specialistei Paulinai Lašaitei. Nuotraukoje ji užfiksavo Sacharos pelkės vaizdą.
Taigi į pelkes dabar žengiama ne vien dėl uogos, bet ir dėl retų, unikalių akimirkų.
P.S. Straipsnyje panaudoti Aplinkos ministerijos pateikti duomenys.
Projektą iš dalies remia:
