Rasa Keliuotytė: „Nenustebdavau, kai net paukštukas ant jo peties nutūpdavo“

Šiemet minimas jo 110-asis gimtadienis. „Jo asmenybė – aukštasis pilotažas, nes jis visiškai be pastangų gyveno „iš širdies“,  nesumeluotai“, – sako Rasa, kurios atsakymuose išskaitysi tai, ką gali matyt, žinot ir jausti tik artimiausi…

– Kokie Tavo, vaiko, pirmieji prisiminimai apie tėtį? Kokius jo bruožus nešiojiesi nuo vaikystės? Galbūt tuos, apie kuriuos niekur nerašyta, niekas nežino?

– Kai galvoju, prisimenu tėtį – taip jį vadinome – man iš karto formuojasi viena sąvoka, apibūdinimas, kuris, mano galva, geriausiai atspindi jo asmenybę – mylintysis. Tiek daug meilės viskam jis spinduliuodavo: žmonėms, gyvenimui, gamtai ir, žinoma, poezijai, knygoms, muzikai, teatrui. Mokėjo džiaugtis – užtekdavo, kad saulė nušvinta, o jis jau linksmai švilpiniuoja. Jokios agresijos, pykčio, teisuoliškumo, smerkimo – tokią spinduliuotę iš jo jautė visa gyvybė aplinkui, todėl nenustebdavau, kai net paukštukas ant jo peties nutūpdavo. Tą esu mačiusi. Ar daug kas tuo galėtų pasigirti? Jo sesuo sakydavo, kad vaikystėje Alpukas net musės nenuskriaudė – tiek meilės ir gerumo viskam turėjo. Net pati sau pavydžiu tokio mylinčio tėčio, niekada dėl nieko nesmerkusio, neteisusio, ypač šiandien, didžiulės agresijos ir nemeilės net savo vaikams kontekste.

Be ašarų net prisiminti jo negaliu. Ypač po jo mirties – pamatau kažkur gatvėje panašią beretę ir ašaros teka. Labai unikali asmenybė buvo, retai tokių dvasios šviesuolių gimsta. Tą minutę, kai Rokiškio ligoninėje mirė (buvom su sese šalia), visam mieste užgeso šviesa. Mistika? O aš pagalvojau – pasaulis neteko širdies šviesuolio.

Ir kartu – nesuvokiamas nepraktiškumas, nebuitiškumas, nesikabinimas į materiją. Vartotojiškai visuomenei – tai jau apskritai nesuvokiama. Šiaip – žavus bruožas tokios meniškos sielos asmenybei, tačiau mamai, manau, nebuvo lengva. Praktiški mamos giminės, suvalkiečiai, pasišaipydavo, kad Monikai (mamai) pačiai tekdavo ir lygintuvą taisyti. Bet jis niekada neatsisakydavo buities darbų, tik jam reikėdavo parodyti, vadovauti – ir bulves, mamos nurodymu, skusdavo, ir skalbinius lygindavo ir t. t.  Netekus mamos, ir mums, sesėms, tekdavo pajusti, ką reiškia toks nebuitiškumas, kai net pasišildyti maistą tapdavo iššūkiu. Žinau, kad kartais net į Vilnių kelioms dienoms važiuodamas pamiršdavo užrakinti Rokiškio namų duris, arba žiemą atvažiuodavo kaklą apsirišęs kažkokia kapronine skarele, dar mamos, mat kažkodėl nerado šaliko.

Šia tema – daug linksmų istorijų galėčiau papasakoti. Kai kurios tapo tikru TOPU. Pavyzdžiui, kai pas tokį pat nepraktišką brolį Juozą nuvyko į Vilnių ir jo pavedimu išnešė šiukšles – anksčiau, išgirdus šiukšliavežės signalą, visi su šiukšlių kibirais bėgdavo į kiemą, pildavo jas patys tiesiai į mašiną. Tai štai, tėtis atliekas išvertė ne į šiukšlių mašiną, o kabarojosi į kavinės „Kregždutė“ sunkvežimiuką, vežiojusį maistą. Grįžęs stebėjosi, kokios Vilniuje nepatogios šiukšlių mašinos… O dėdė patenkintas gudriai šypsojosi…

Iš ankstyvos vaikystės labiausiai įstrigo sekmadieninis pasakų skaitymas. Mums, trims sesėms, sekmadieniais iš ryto buvo leidžiama susikraustyti į tėvų didelę lovą. Kiekvienai būdavo siūloma išsirinkti po pasaką – prisimenu, kaip tėtis aksominiu balsu tas pasakas mums skaitydavo, pagal personažus keisdamas balso toną, tembrą. Tikras teatras.

Ir dar Kalėdų eglutė. Ji buvo tėčio rūpestis. Kūčių dieną tėtis iš miško su rogutėmis parveždavo žaliaskarę (dabar, aišku, gautum baudą), pats rūpestingai išrinkęs ją ir nukirtęs. Ir pats puošdavo, labai meniškai, mums leisdavo tik padavinėti žaislus.

– Kokia atmosfera buvo jūsų namuose, kur augot trys sesės? Rinkdavosi Rokiškio inteligentai? Skaitydavo eiles? Gerdavo vyną? Apie ką diskutuodavo?

– Daug knygų, muzikos, daug žmonių – nuo giminių iki mokytojų ar visokių pažįstamų, kaimynų, ateidavusių pas mamą prašyti suleisti vaistų (mama buvo vaistininkė). Ji buvo nuostabi šeimininkė – niekaip nesuprantu, kaip viską spėdavo ir dar laikas nuo laiko prabangias vakarienes vidurinės mokytojams ar muzikos mokyklos, kurią visos lankėm,  mokytojams ištaisydavo. Būdavo ir muzikos, ir dainų, ir naminio vyno, ir daug kalbų. Tačiau mes, vaikai, retai kada jose dalyvaudavome ir tikrai netapdavome dėmesio centru, kaip yra dabar. Todėl sunku pasakyti, apie ką sukdavosi kalbos, manau, priklausydavo nuo susirinkusios publikos.

Atvažiuodavo ir tėčio draugų, buvusių mokinių iš Vilniaus. Atsimenu, mama jau buvo mirusi, iš Panevėžio atvyko tėčio geri draugai režisierius Miltinis su Blėdžiu. Tai jis laikraštį paklojo, savo naminio vyno padėjo – ir vaišės. Jo labai geras draugas Rokiškyje, mokytojas Vajega net pasipiktino tokiomis vaišėmis garbingiems svečiams, todėl atnešė prabangesnio gėrimo, neatsimenu, kokio. Bet toks elgesys – labai keliuotiškas, jam buvo nė motais, kas ką pasakys ar pagalvos, jis elgėsi pagal aukštesnius dvasinius standartus, o kas materialu – jam nebuvo svarbu.

Kas dar svarbu? Namuose nebuvo pykčio, barnių, tik mes, sesės, kartais pasipešdavome. Pusryčiai, pietūs, vakarienės – visi kartu prie apvalaus staltiese užkloto stalo. Pirmoji ir geriausia porcija – tėčiui. Jis ir duoną raikydavo – čia pagal senas lietuvių kaimo tradicijas, mama jų laikėsi. Vaikams nebuvo leidžiama lipti visiems ant galvų – buvom labai mylimos, bet taisyklės egzistavo ir šventa.

Tėvai drįso turėti ir savo gyvenimą – mus palikdavo namuose (dabar Vaiko teisės užbauduotų) ir eidavo į kiną, pas draugus. Siausdavom vienos likusios, dažniausiai žaisdavom teatrą. Arba išveždavo į mamos gimtinę Prienų rajone ir su mokytojais važiuodavo į Kaukazą, Krymą ir pan. Arba su mokytojų sunkvežimiu į Palangą – čia jau pasiėmė ir mus. Man atrodo, kad ta kelionė tęsėsi amžinybę. Pagal laikmetį labai turiningai gyveno, ne vien tik dėl vaikų – paradoksas, bet dėmesio trūkumo nejutome jokio, jo ir nebuvo, labai daug ką darėme visa šeima, o tėvai atrodė tokie įdomūs.

– Kada supratai, kad Tavo tėtis, sakykim taip – priklauso Lietuvai, formuoja jos kultūrą, dvasią, o ne tik yra šeimos narys?

– Jo širdies užteko viskam. Antra vertus, sovietinės Lietuvos kultūros jis tikrai neformavo, o prie bendrųjų dvasinių dalykų prisidėjo mokytojaudamas ir ugdydamas tą dvasią mokiniuose.

– Kokį archyvą turi prie savęs, ką labiausiai saugai?

– Eilėraščius, nuotraukas. Prisiminimus. Esu be galo dėkinga Rokiškio bibliotekai, Alicijai Matiukienei, kad surinko ir išleido knygą apie Alfonsą Keliuotį, su jo prisiminimais, su eilėraščiais, net su jo universitetiniu baigiamuoju darbu apie Maironį.

– Galėtum pacituoti pačias mylimiausias tėčio kurtas eiles? Nors posmelį, kad skaitytojas, kuris apie A. Keliuotį gal pirmą kartą skaito, susidarytų įspūdį? Kokia buvo jo poezija? Kada kurdavo? Matei tą procesą?

– Gal šį kartą apie populiariausią Alfonso Keliuočio eilėraštį. Neseniai viename susibūrime liejosi dainos – sudainuota ir gerai žinoma daina „Buvo naktys švento Jono“, kai kas prisiminė, kad dainos žodžiai – Alfonso Keliuočio. Kadangi tai populiari daina, norisi pasakyti, kad joje tik pasinaudota žinomu poeto eilėraščiu „Joninės“, bet žodžiai perdaryti ir tikrai ne autentiški. Todėl noriu paskelbti visiems skaitytojams tikruosius šio eilėraščio žodžius, kurie man kur kas gražesni negu liaudies dainoje.

Joninės

Ak, neklauskit, kam nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvičio ties upe.

Naktis buvo švento Jono

Lyg iš pasakų senų.

Žaros švietė visuos šonuos,

Ugnys degė ant kalnų.

Ūžė jaunas vasarojus,

Šniokštė upė plaukdama,

Ir armonika raudojo

Stiprių rankų tampoma.

Ir bernai, būrin sustoję

Ant piliakalnio briaunos,

Krūtines atsilapoję,

Plėšė dainą po dainos.

Mergos šelmės, pasalūnės

Vis kuždėjos: čia, čia-čion!

Ir baltais žiedais ramunių

Bernus mėtė nemačiom.

Viena jų sukandus laikė

Smilgą tarp dantų dailių.

Gelsvus plaukus vėjas draikė –

Jos užmiršt aš negaliu!

Ak, neklauskit, kam nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvičio ties upe.

Jis lyrikas. Matydavau kaip sėdi prie seno ąžuolinio, labai nuzulinto rašomojo stalo, dar iš bernautinių laikų, ir kažką vis rašo rašo. Tas stalas buvo jo šventovė, nevalia mums buvo ten šeimininkauti. Bet sovietiniais laikais jo eilėraščiai nebuvo spausdinami, jis, tiesą sakant, ir nedėjo jokių pastangų, nes, manau, nenorėjo būti sovietiniu poetu, netiko – jo eilėraščiai absoliučiai apolitiški. Pirmąją eilėraščių rinktinę išleido nepriklausomoje Lietuvoje 1939 m. – „Nerūpestingas berniokas“. Karo metais buvo parengtas poezijos rinkinys „Medaus pilstytojas“, bet artėjant frontui taip ir nebuvo išleistas. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 m. pasirodė antroji lyrikos knyga „Klajūnė liepsnelė“. 2015 m. išleista „Kūrybos rinktinė“.

– Sakai, neformavo sovietinės kultūros. Kaip jam tai sekėsi? Režisierių Vytautą Vajegą, kiek pamenu, persekiojo? Kokia Tavo tėčio istorija? Dar pamenu jį su ta legendine berete einantį pro mano namus J. Basanavičiaus gatvėje pasivaikščioti. Nepanašu, kad jis prie ko nors taikėsi. Žmogus, turintis savo pasaulį.

– Jeigu jis nebūtų laiku pasitraukęs į Rokiškį, kur labai trūko mokytojų, būtų ištremtas kartu su daugeliu kitų inteligentų į Sibirą. Tačiau to kaina buvo – atsisakyti gyvenimo ir darbo didmiestyje. Buvo pasiūlymų dėstyti universitetuose, dirbti bibliotekose, bet teko to atsisakyti. Antra vertus, buvo daug raginimų ir spaudimo stoti į komunistų partiją, kažkokiu būdu jis vis minkštai išsprūsdavo, tačiau apie kokią nors karjerą negalėjo ir galvoti – džiaugėsi, kad leido likti provincijos mokytoju.

– Kokius bruožus paveldėjai, kokias esmines vertybes suformavo šeima, kurioje svarbiausi buvo nematerialūs dalykai? Be to, kad, susidėliojus aplinkybėms, pati kaip ir jis dalį gyvenimo atiduodi spaudai?

– Sunkus klausimas. Tėtis nebuvo pedagogas moralizuotojas, kuris žodžiais grūstų kažkokias vertybes. Bet gyvendamas šalia, jomis persiimi ir tai suformuoja tavąją pasaulėžiūrą, dvasinę etiką. Jo asmenybė – aukštasis pilotažas, nes jis visiškai be pastangų gyveno „iš širdies“, nesumeluotai. Jis pats laikėsi aukštos dvasinės etikos, tačiau tai nebuvo išmokta, tai nebuvo „iš pastangų“, tiesiog jam taip buvo duota iš aukščiau. To išmokti labai sunku. Juk visi mokymai – tiek Vakarų, tiek Rytų – skelbia, kad pats tikriausias gyvenimas yra širdies gyvenimas, ne proto, ne išmąstytas, ne dėl kitų akių, ne kitų lūkesčiams patenkinti. Bet tai padaryti labai sunku. Tie Šventojo rašto mažutėliai, manau, ir yra tokie – nesumeluoti, tikri, iš širdies.

Aišku, jis įskiepijo meilę knygoms, lietuvių literatūrai ir kalbai – labai saugojo mūsų žodyną nuo visokių „šiukšlių“, dar ir dabar girdžiu jo „ojoj“, kai, tarkim, vietoj orlaidės pasakai „fortkė“. Bet labai vertino ir gerbė tarmes. Namuose mes kalbėjome bendrine kalba, todėl rokiškėnų tarmės net nemoku, bet jis mokėjo ir labai gražiai kalbėdavo. Aišku, skiepijo meilę Lietuvai, jos istorijai, nes turi žinoti savo šaknis, muzikai, teatrui, gamtai, viskam, kas gyva. Bet labai jautė prioritetus – nei šuo, nei katinas, nei koks nors gorilų ar gamtosaugos projektas jam neatrodė svarbiau kaip žmogus. Jau nekalbant apie materiją.

Svarbiausia – meilė žmogui, nuoširdumas, aukštaitiškas svetingumas. Niekada kito neteisdavo, nesu girdėjusi, kad kažką būtų apkalbėjęs, menkinęs, niekinęs, save aukštinęs. O juk tai kasdienės mūsų nuodėmės. Visos sugalvotos laikmečio vertybės, standartai, užimami postai ar piniginės storis jam neegzistavo. Kad geriau suprastum, papasakosiu vieną iš daugybės istorijų, iliustruojančių jo santykį ir vertybes. Iš pradžių nenorėjau pasakoti, bet kodėl gi ne? Mūsų jaunystės laikais jaunesnioji sesuo Aušra dirbo Šiaulių teatre, todėl iš Rokiškio į Šiaulius važiuodavo traukiniu. Tėtis visuomet paslaugiai nužingsniuodavo iš anksto nupirkti bilieto. Išėjo ir negrįžta – niekaip nesuprantam, kur jis, mobiliųjų tuomet nebuvo juk. Pagaliau parkeliauja, labai jau linksmas. Paaiškėjo, kad geležinkelio stoty jį užkalbino buvęs mokinys ir panoro mokytojui „dūšią išlieti“, aišku, prie taurelės. Tai jie pasistatę butelaitį stoty ant pašto dėžutės taip ir bendravo. Ir jam nė motais buvo, kad tai galėtų neva pakenkti mokytojo prestižui, kad kažkas pamatys, apkalbės, pasmerks. Jo prioritetas – neatstumti žmogaus, kas jis bebūtų, kuris nori pasikalbėti, „dūšią išlieti“.

Alfonsas Keliuotis

•  Gimė gausioje ūkininkų šeimoje.
•  1917 m. pradėjo lankyti Rokiškio pradžios mokyklą.
•  1923–1930 m. mokėsi Rokiškio gimnazijoje.
•  1930–1943 m. su pertraukomis studijavo Kauno universitete Humanitariniame fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą.
•  1930 m. dirbo žurnalo „Ateities spinduliai“ redakcijoje, kurį laiką redaktoriumi.
•  1931–1940 m. dirbo brolio Juozo įkurtame ir redaguojamame žurnale „Naujoji Romuva“.
•  1940–1943 m. dirbo Vilniaus dailės akademijoje bibliotekininku.
•  1944–1974 m. dirbo mokytoju Rokiškio gimnazijoje, 1958–1962 m. dirbo ir Švietimo skyriaus pedagoginio kabineto vedėju, vėliau metus inspektoriumi, nenutraukdamas mokytojo darbo.
•  1974–1980 m. mokytojavo Žiobiškio aštuonmetėje mokykloje. Buvo aktyvus literatūrinių ir kultūrinių renginių dalyvis.
•  Dalyvavo literatų klubo „Vaivorykštė“ veikloje.
•  1989 m. ėmėsi redaguoti steigiamą krašto laikraštį „Prie Nemunėlio“.
•  Rašinėti pradėjo dar besimokydamas gimnazijoje, keletas eilėraščių spausdinti šapirografu leistuose gimnazijos laikraštėliuose. 1927 m. pirmą eilėraštį publikavo moksleivių žurnalas „Ateitis“. 1939 m. išleista pirmoji eilėraščių knyga „Nerūpestingas berniokas“. Karo metais parengtas poezijos rinkinys „Medaus pilstytojas“ artėjant frontui taip ir nebuvo išleistas. 1991 m. pasirodė antroji lyrikos knyga „Klajūnė liepsnelė“. 2015 m. išleista „Kūrybos rinktinė“ apima atsiminimus, abu poezijos rinkinius, pjeses, poemas, publicistinius straipsnius.
•  Bendradarbiavo periodinėje spaudoje: „Apžvalga“, „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Gimtasis kraštas“, „Gimtasis Rokiškis“, „Kūryba“, „Lietuvos žinios“, „Naujoji aušra“, „Naujoji Romuva“, „Prie Nemunėlio“, „Studentų dienos“, „Tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, „Varpai“ ir kt.

Projektą iš dalies remia: