Apie mažus Siaurikus – plačiai

 Grįžta mintimis

„Prisiminimai gal bus įdomūs vaikams ir vaikaičiams, kurie savo gyvenimo skubėjimų karuselėje laisvalaikio akimirkomis mėgins suvokti, kaip gyveno, kas buvo ir kokie buvo jų tėvai, kodėl savo likimų vingiuose jie rinkosi tokius apsisprendimus, kokia jų ir tų dienų ir darbų prasmė. „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido“, – traukia ir traukia Vilčinskas grįžęs iš Amerikos. Taip ir aš, jei ne fiziškai, tai mintimis grįžtu ir grįžtu į tas vietas, kur gimiau ir augau, kur prabėgo trumpakelnė vaikystė. O su Amerika esu susijęs tik tiek, kad mano senelio Jono Vilko pirmosios žmonos brolis Rėmeikis išvyko į Ameriką su šeima ir mamai yra atsiuntęs laiškų su sūnaus Tomo nuotrauka, kuri ilgą laiką po karo stovėdavo ant spintos“, – atsiminimuose pasakoja dabar Vilniuje gyvenantis V. Puluikis. Tai pamąstymai apie nugyvento laiko atkarpą, į ją sutilpusį pokarį, pastangas rasti savo kelią vardijant pasirinkimus, kurių sąmoningai privalėjo imtis, kad neliktų „piliečiu, stovinčiu po medžiu, pavaizduotu lietuviškame filme“. Tai prisiminimai apie laiką, įvykius, kasdienybę, aplinką, svajones ir emocijas.

Tik keletas vienkiemių

Siaurikų kaimas (Pandėlio sen.) yra už keleto kilometrų nuo Pandėlio, pasukus Lailūnų, paskui Obelių (buvusių Abelių) kaimų kryptimi.

„Įtariu, kad laisvose žemėse, atimtose iš Lavenavos liaudies ūkio dvaro (palivarko), susikūrė Siaurikų kaimas. Tai galėjo paliudyti tik mano prosenelis Kazimieras Puluikis arba jo tėvas Antanas“, – samprotauja V. Puluikis. Siaurikų kaimo žmonės, vykdant žemės reformą, gavo po vienodai žemės – 8–12 ha ir iš Siaurikų kaimo išsiskirstė į penkis vienkiemius. Vilimo šeima liko senojo kaimo vietoje, Petro, Adolfo ir Povilo Puluikių sodybos išsirikiavo vienoje tiesėje kas 300 metrų vienas nuo kito, pasistatydami sodybas daugmaž apie sklypo vidurį.

Pašnekovas pamena: vaikystėje įsilipęs į pačią aukščiausią tėvų sodybos tuopą būtų galėjęs pamatyti šiaurėje, už 7 km, Pandėlio bažnyčios bokštus, jei jie būtų buvę nesubombarduoti per karą, o pietuose, už 11 km, – Skapiškio (Kupiškio r.) bažnyčią, jei ji būtų buvusi su  bokštais.

1986 m. sodyboje viskas buvo sulyginta su žeme, palikta tik viena sidabrinė tuopa, kurioje buvo gandralizdis, o likimas V. Puluikį atnešė į Vilnių, į pačią jo širdį, 50 metrų nuo Rotušės aikštės. 2012 m. įvykęs giminės susitikimas parodė, kokia plati pasidarė Siaurikų kaimo išeivija.

Nagingi kaimynai

Pažangiausias kaimynas buvo Petras Puluikis. Pas jį Vilius su šeimininko sūnumis galėdavo pavartyti laikraštį „Karys“. Tai buvo pirmoji pažintis su nepriklausomos Lietuvos kariuomene. Kaimyno sūnus Jonas turėjo gabumų ir pinigų nusipirkti radijo detalių, iš kurių jis sukonstravo detektorinį radijo imtuvą, iškėlė anteną, tad galėdavo girdėti net „Amerikos balso“ radiją, žadėjusį išvaduoti Lietuvą. Kitas kaimynas – Povilas Puluikis – buvo pats reikalingiausias žmogus apylinkėje, nes buvo kalvis. Virš nagingo meistro gyvenamojo namo sukosi vėjo malūnas ir dinama gamino elektros energiją namui apšviesti. Detalių Povilas pasirinkdavo nuo pamuštų tankų ar automobilių. Jų namas buvo suręstas iš naujų sienojų ir naujoviško stiliaus,  kieme išbetonuotas akmens betono rūsys.

Tų laikų egzotika ir istorija

Su gretimu Sriubiškių kaimu susijusi ir pažintis su civilizacija. Pro Sriubiškius 1915–1917 m. nutiestas siaurasis geležinkelis, vadintas „siauruku“. Jis buvo vienintelis susisiekimo būdas su Pandėliu ir Skapiškiu, geležinkelio bėgiai siekė net Suvainiškio miestelį Latvijos pasienyje. „Juo važiuodavome pasipramogaudami. Važiuodavo jis lėtai. Prieš kalniuką galėdavai jį pasivyti ir įsėsti arba išlipti. Siauruką uždarė 1960 m. Bėgiai buvo demontuoti ir siaurukas nustojo egzistavęs. Paskutinį kartą važiavau 1959 m., kai stojau į Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto maisto pramonės technologijos specialybę“, – rašo V. Puluikis.

Atsiminimuose išsamiai aprašomos kaimyninių vietovių (Lailūnų, Obelių, Pandėlio) istorijos, kelias į Obelių pradinę, Lailūnų septynmetę, Pandėlio vidurinę mokyklas, kolektyvizacija, partizaninės kovos ir, žinoma, giminės istorija.

„Keliauninkas“ rado vietą

Siaurikų kaimo žmones mena prie kelio esančios kapinaitės, skirtos dar ir Lavenavos dvaro, Gudeliškių kaimų gyventojams laidoti. Daugiausia palaidota Puluikių giminės žmonių, ypač vaikų. Viduryje kapinių stovėjo pavirtęs kryžiaus postamentas, be kryžiaus. „Kryžius stovėjo ant žemės, atremtas į postamentą. Kryžius tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo kapinėse. Kokios jėgos jį nešiojo – nežinoma. Pasakojama, kad kryžius buvo numuštas karo metu, tik niekas dabar negali patvirtinti, kurio karo metu. Pati kryžiaus smailė numušta sviedinio skeveldros, o kryžius iš postamento išlaužtas“, – pasakojo V. Puluikis. Jis su artimaisiais nusprendė atnaujinti protėvių amžinojo poilsio vietas –  atstatyti kyžių, atnaujinti senelio Antano Puluikio, Emilijos Remeikaitės-Vilkienės (senelės iš mamos pusės) likusius kapus, restauruoti kryžių ir jį užkelti į vietą.

Šios kapinės buvo uždarytos 1955 m.

Ką rašys dabartinis jaunimas?

Smalsu paklausti – kokius atsiminimus ir apie ką rašys jaunimas, gyvenantis didmiesčiuose? „Galvoju, jie vis tiek pradės nuo savo vaikystės. Rašys praėjus kelioms dešimtims metų arba kai atsidurs visai kitoje vietoje“, – svarstė V. Puluikis, kol kas savo atsiminimus išplatinęs tik artimiesiems. Tačiau juose – ne tik šeimos, giminės, gimtojo kaimo, bet ir aplinkinių vietovių istorijos, laikmečio įvykiai, kurie svarbūs ir didesniam ratui. Kodėl jų nepaskelbus plačiau? Kita vertus, gal toks žingsnis paskatintų aplinkinius žvelgti į giminių ir kaimų istorijas ne vien iš savos varpinės?

Projektą iš dalies remia

1 iš 5