„Dievą pažinti yra įvairių kelių. Vienas jų – pažinti per giesmę“

Jungia įvairiausius atlikėjus

Krikščioniškos muzikos festivalio „Sielos“ ištakos siekia 2002 m. Tuomet jis pirmąkart buvo suorganizuotas Plungėje. Vėliau be jokių pertraukų skambėjo Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Marijampolėje, Kaune, Panevėžyje, Mažeikiuose, Utenoje, Kėdainiuose, Biržuose, Tauragėje, Druskininkuose, Telšiuose, Alytuje, Naujojoje Akmenėje, Jonavoje ir Šakiuose.

Kas jame skamba? Šiuolaikinė krikščioniška muzika – tai populiariosios muzikos žanras, kurios lyrika susijusi su krikščionių tikėjimu ir Dievo  šlovinimu, ji rodo į  Jėzų Kristų. Bendros krikščioniškos muzikos temos yra pagyrimas, garbinimas, atgaila ir raudos, kurios išreiškia asmeninį ir bendruomeninį tikėjimą. Šios muzikos formos labai skiriasi visame pasaulyje. Tuo tarpu pasaulietinė muzika dažniausiai sukasi apie pasaulio rūpesčius. Šiuolaikinė krikščioniška muzika jungia folkloro, gospelo, taip pat pop ir roko muzikos elementus, joje įmanoma sutikti (tiesa, retai) ir hiphopo, punk, metalo, lyriškų baladžių atlikėjų. Taigi muzikiniai stiliai patys įvairiausi. Lietuvoje šią muziką transliuoja radijo stotis XFM.

Skirtas ne vienai konfesijai

Kasmet vis kitą Lietuvos miestą aplankančio festivalio „Sielos“ tikslas – padrąsinti jaunus krikščionis be baimės skelbti bendraamžiams amžinąsias vertybes ir uždegti Lietuvos jaunimą kasdien gyventi dorą, pilną meilės Dievui, artimui ir Tėvynei gyvenimą. Ilgametė renginio patirtis patvirtina, kad šis tęstinis krikščioniškos kultūros projektas stiprina ekumeninį katalikų, protestantų ir kitų krikščioniškų bendruomenių bendravimą ir veda į tikėjimo kelią pasiklydusias sielas.

Koncertavo iš skirtingų erdvių

Šįmet lapkričio pradžioje Rokiškyje turėjo vykti XIX krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“. Deja, tik jo išvakarėse sužinota, kad dėl karantino teks jį transliuoti internetu ir radijo bangomis, o renginio vedėjai į žiūrovus ir klausytojus kreipsis visai ne iš Rokiškio kultūros centro scenos. Ne šioje scenoje koncertavo ir atlikėjai, jie buvo priversti dainas dovanoti iš namų, repeticijų ar kitų jiems brangių vietų. Iš anksto nufilmuoti siužetai realios transliacijos metu buvo jungiami į visumą, o „jungiamaisiais tiltais“ tapo vedėjai Jonė Rimavičiūtė ir Džiugas Kuliešius.

Simboliška, kad Rokiškyje planuotą festivalį pradėjo mūsų kraštietė Vilija Radvilė. Jame kaip atlikėja dalyvavo pirmą kartą. Ji kartu su violončelininke Kornelija Petkute sveikinosi beveik iš tuščios Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios, kur ir buvo filmuojamas judviejų pasirodymas. Atlikėja pristatė keletą autorinių kūrinių, kurių sukūrimo istorijos vienaip ar kitaip susijusios su tikėjimu. Giesmė-daina „Su tavim“ gimė tada, kai atrodė, jog niekas nebegali padėti ir suprasti skausmo, kada belieka kreiptis tik į Dievą. Paauglystėje perskaičius Lacrima pasivadinusios poetės eiles, akordai nejučia susidėliojo į giesmę „Leisk man“. Kitiems – „Pašauktas vardu“ bei „Durys“ – impulsą davė Motinos Teresės mintys ir adoracija. Šie kūriniai puikiai pažįstami rokiškėnams ir Vilijos talento gerbėjams.

Iš įvairių miestų jungėsi kiti atlikėjai: stipriu balsu žavintis mažeikietis Arūnas Raudonius su žmona Lina, kėdainiškių Masandravičių šeimyninis ansamblis, kuriam vadovauja tėtis Marius, psalmes ritmenbliuzo ritmu atliekantis Artūras Chalikovas ir jo bendražygiai, jaunosios kartos atlikėja Karolina Keraitė su kolegomis, taip pat  Ingrida Ručinskienė, Gabrielė Gvazdikaitė bei festivalio veteranas, režisierius  Arnoldas Jalianiauskas.

Pakvietė žinomus,…

„Labai smagu, kad festivalį galėjome pradėti su rokiškiete“, – sakė viena šio renginio organizatorių Marta Didenkienė. Anot jos, šių metų festivalis dėl karantino buvo visai kitoks. Rengėjai iš anksto žinojo, kad jis bus mažesnis – mažiau žmonių koncertuos scenoje, jį sudarys mažesnė komanda. „Todėl pakvietėme tuos, kurie jau daug metų yra lipę ant festivalio scenos, pažįstami žmonėms, išleidę ne vieną albumą. Pavyzdžiui, A. Chalikovas dalyvauja jame nuo pat pradžių. Kvietėme tuos, kurie žino festivalio vertybes, kurie turi išleidę savos kūrybos albumų. Praėjusiuose festivaliuose įprastai būdavo daugiau nei 30 atlikėjų“, – atskleidė Marta.

…bet atviras visiems

Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad į „Sielų“ sceną neįmanoma pakliūti nepripažintiems atlikėjams. Likus keletui mėnesių iki jo, galima užsiregistruoti atsiuntus užpildytą anketą. „Atviri esame visiems, nes kiekvienas žmogus neša savo muzikinį skonį, dainas, išskirtinį balsą. Atrankos kriterijai neapibrėžti. Festivaliuose būdavo labai skirtingų stilių – nuo chorų iki repo. Kiekviename festivalyje apie 30 proc. dalyvių sudarydavo nauji žmonės, neturintys didelės patirties ir išgryninto kūrybos stiliaus. Muzikine prasme XIX festivalis išsiskyrė išgrynintu atlikėjų stiliumi, jie atliko autorines dainas (galbūt su tam tikromis išimtimis). Tai labai kokybiška, tikra, šviežia“, – reziumavo organizatorė.

Vilija organizatoriams tapo atradimu

Kaip organizatorių dėmesio centre atidūrė Vilija Radvilė? Pasirodo, apie ją sužinojo iš kito atlikėjo – A. Raudoniaus, kuris organizatoriams tarstelėjo esant būtinybei  Vilijai perleisiąs dalį jam skirto eterio laiko. Iki tol apie ją nieko negirdėję organizatoriai įrašų klausėsi iš youtube ir liko maloniai nustebinti, tad nebekilo klausimų, kodėl ją verta pasikviesti. Festivalio transliaciją galima bet kuriuo metu peržiūrėti internete. Tiesa, jos trukmė – daugiau nei 4 valandos.

Žiūrovai pamatys ir daugiau rokiškėnų, kurie, festivaliui vykstant gyvai, būtų sveikinęsi nuo scenos. Vienas jų – Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekanas Eimantas Novikas. Jo ištarti  žodžiai „Dievą pažinti yra įvairių kelių. Vienas jų – pažinti per giesmę“ gali tapti kelrodžiu ne vienam abejojančiajam.

Giedotiniai tekstai susiję su pranciškonais

Žinios apie giesmių giedojimą pasiekia mus iš pagonybės laikų. Pirmųjų lietuviškų bažnytinių tekstų (poterių, maldų, evangelijų ištraukų, psalmių, giesmių) radimasis šalyje siejamas su krikščionybės atėjimu. Manoma, kad pirmiausia tai įvyko XIII a. viduryje – Mindaugo krikšto ir karūnavimo metu. Įvedus krikščionybę (1387 m., Žemaitijoje – 1413 ir 1417 m.), Lietuvoje privalėjo atsirasti ir lietuviškų krikščioniškų giedotinių tekstų. Pirmieji jie susiję su pranciškonais, aktyviai veikusiais šalyje jau Mindaugo, Vytenio, Gedimino laikais. Žinios apie choralinį giedojimą Vilniaus katedroje siekia XV a. Taip pat Lietuvos bažnyčiose buvo giedamos lotyniškos grigališkos giesmės, tačiau tai buvo tik dvasininkų luomo privilegija.

Kriaunų „kantičkinių“ giesmių giedotojai

XXI a. sparčiai nyksta senosios lietuviškų religinių apeigų tradicijos, nes jos nebeperduodamos iš kartos į kartą. Dėl to nepaprastai reikšminga lietuvių kultūros dalis neišvengiamai traukiasi užmarštin. Vakarų Europoje giesmių žodinio perdavimo tradicija nunyko jau prieš šimtmetį, o kai kur – prieš kelis. Kartais giesmes atgaivinti stengiasi kaimo giedotojai, miestų folkloro kolektyvai.

Vis dar gyvas „kantičkinis“ giedojimas. Žodynuose aiškinama, kad „kantička“ vadinama giesmių knyga. „Kantičkinis“ giedojimas buvo savita, ilgalaikė lietuvių tautos tradicija. „Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras yra išleidęs dokumentinį filmą „Uolų medus. Sakralinės muzikos takais“ (2012 m.), kuriame pasakojama krikščionių liturginės muzikos istorija nuo ištakų iki nūdienos. Žiūrovas kviečiamas įsiklausyti ir pajusti, kaip Lietuvoje XXI a. pradžioje gieda krikščionys (katalikai, evangelikai, liuteronai, stačiatikiai). Filme įamžinti ir Kriaunų „kantičkinių“ giesmių giedotojai.

Prieš trejetą metų šia tema domėjęsis „Gimtasis…“ kalbino keletą kriauniškių giedotojų: Aldoną Adamonienę, Genovaitę Kralikienę, Vitą Mačiulienę, Vytautą Druskį, Zenių Kazanavičių bei Kriaunų bibliotekininkę Audronę Telšinskienę, tuomet Suaugusiųjų švietimo savaitės metu sukvietusią juos į atvirą pamoką (2017 m. gruodžio 28 d. „Senosios „kantičkos“: lietuvių kultūros lobis traukiasi užmarštin“). Dalį jų prie giedojimo atvedė būtent šeimos tradicijos.

Projektą iš dalies remia: