– Mikutėnų pavardė reta…
– Giminėje esu vienas Mikutėnas, nors motinos pavardė Mikitaitė, o visa giminė – Mikitos. Kai mama mane registravo, dokumentus ir gimimo liudijimą išrašinėjo rusakalbė moteris. Tik išėjusi į lauką mama pastebėjo, kad pavardė užrašyta klaidingai. Grįžo, bet valdininkė atsisakė ištaisyti klaidą. Taip ir likau vienas Mikutėnas.
Užaugau Jučių kaimo (Obelių sen.) vienkiemyje. Augau su mamos seserimis Emilija ir Valyte, dėdėmis Norbertu, Petru ir senele. Man buvo du trys mėnesiai, kai paliko mama – dėl gėdos ir apkalbų išvažiavo į Vilnių… Nors ji buvo stipri moteris. Septynerius metus augau be mamos. Kai artimieji išeidavo į darbą, mane prižiūrėdavo kaimynė Genutė (dabar ji gyvena Rokiškyje). Mama kartais atvažiuodavo į kaimą, bet prie manęs neidavo. Nesuprasdavau, kas ta moteris. 1956 m. rugpjūčio mėnesį, kai reikėjo eiti į mokyklą, dėdė Norbertas mane nuvežė į Vilnių pas motiną. Įsivaizduok, Vilniuje mane pristato kažkokiai moteriai… Bijojau, nesupratau, kas jinai, nežinojau žodžio „mama“. Baisu buvo – močiutė liko kaime, čia nepažįstama moteris. Gal tris dienas kaip katinas tūnojau kampe užsispaudęs, bet per savaitę pripratau. Paaugusiam tapo įdomu, kur tėvas. Pasirodo, tėvą nuviliojo kita mergina, o mama liko viena. Aš galėjau būti kažkur numestas… Tais laikais jai kaime buvo sunku, todėl ir išvažiavo į Vilnių, įsidarbino, prisiregistravo, nuomojosi kambariuką. Ten, kur gyvenome, dabar yra Gerosios Vilties gatvė, o tuomet tas rajonas atrodė tarsi kaimas, aplinkui gyveno lenkai, todėl žaisdamas su vaikais išmokau lenkiškai. Mama dirbo paprasta darbininke – suvirinimo aparatų dažytoja. 1959 m. atsirado žmogus, už kurio ji ištekėjo. Jis – Benediktas Urbonavičius. Žemaitis, komunistas. Nešvęsdavom jokių Kūčių ir Velykų, nebuvo ir kryželių ant kaklo. Įsūnijo, buvo geras patėvis.
– Ar tebeturite artimųjų Rokiškio rajone?
– Kai aplinkui tėviškę melioravo laukus, visi vienkiemiai ėjo šnai. O ten vieni vienkiemiai… Obeliai, Aleksandravėlė, Patilčiai… Daug balų, viksvų, molynai… Išsausino. Iš vienkiemio artimieji persikėlė į Kriaunų gyvenvietę. Atvažiuodavau vasaroti. Buvau paaugęs bernas, turiu jėgos, tad padėdavau šienauti.
Nuvažiavęs į Jučių kaimą apie 1988–1989 m. nebepažinau peizažo. Vietoje namų – plynas laukas. Grįžau į Vilnių supratęs, kad tėviškės nebėra, viskas nušluota, sulyginta, nugriauta. Giminių nebeliko, palaidojau. Jų vaikai išlakstė. Kriaunų kapinėse palaidojom dėdę Petrą.
– Iš Obelių kilusį rašytoją, eseistą Sigitą Parulskį klausiau, ar jaučia nostalgiją gimtajam kraštui. Pamąstęs atsakė, kad nostalgiją jaučia ne vietovei ar pastatui, o žmonėms. O Jūs?
– Parulskis sakė teisingai – žmonės svarbiau. Arčiau Aleksandravėlės gyveno toks Ignas Leitonas. Buvo profesionalus bitininkas, turėjo daug avilių. Mane pasikviesdavo valgyti medaus su agurkais. Man šitas įspūdis išlikęs, jį atsimenu iki šių dienų. Turbūt Leitonas man įskiepijo pomėgį medui – jį ir šiandien šaukštais kabinu. Per filmavimus madinga gerti kavutę ar arbatą. Arbatos negeriu, tik kavą, bet ją saldinuosi medumi. Jei kūrybinė grupė žino, kad operatorius bus Mikutėnas, tai žino ir kitą dalyką – reikia stiklainio medaus. Nesaldinta kava neskani – geriau ją mesk per tvorą. Galvoju, kad tai (pomėgis – aut. past.) iš Igno Leitono. Šitas failas liko smegeninėje. Namuose medaus kilogramas visada stovi. Pasikabinu tris šaukštus, ir gerai, sėdžiu prie kompiuterio. Išliko medaus skonis. Vadinasi – medus už tėviškę svarbesnis? (Susimąsto, patyli – aut. past.) Lyg ir negražu… Bet tas medus man ir duoda kvapą, užsimerkęs iškart matau vaizdus… Bent dvejų metų tu jau pradedi matyti dangų, rūkus, žolę, eglę, gryčią, karvę, ožką. 4–5 metų tu varai per žolę, kuri tau iki kaklo… Man iškart atgyja vaizdai ir kvapas, kurio kine negali perduoti, bet gali perduoti emociją, atmosferą…
Iš kur tai? Tai iš mano vaikystės įspūdžių, kurie neištrinami. Ir šiandien užsimerkęs matau: eglės, rūkas, vyrai pjauna šieną, gandrai kalena, senelė pamelžia karvę, aš išgeriu vieną, antrą stiklinę pieno… Pamenu liepą, kurią apkabindavo tik trys vyrai, ji nuvirto per vėtrą su gandralizdžiu viršuje. Tada aš, vaikas, pro langą žiūrėjau – žaibas, jinai svyra, linksta kaip sulėtintam kine. Man šitie įspūdžiai yra neišsemiamas failas, todėl tai ir naudoju kine, nes aš ten buvau, o ne vaidinu prisiskaitęs knygų. Labai mėgstu ir vaizduoju filmuose rūką, lietų, audras. Tai mano jausmai, emocijos, už kurias jūs, žiūrovai, sumokate 10 eurų ir einate žiūrėti kiną.
– Tai rokiškėnai neprašautų pro šalį lauktuvių atveždami medaus?
– Medaus ir balto varškės sūrio! Agurkų nebe… Parduotuvėje perku Rokiškio produktų. Jie man atrodo tikri, neprikimšti šlamšto…
– Nepamiršot ir tarmės – pokalbio metu dažnai prašnekate rokiškėnų tarme. Tai nuostabu ir keista, nes gimtuosiuose kraštuose seniai bebuvote.
– Esu gabus kalboms, muzikai – dainavau chore, moku lenkų, rusų, vokiečių kalbas (ją moku geriau nei anglų). Kalbėjimas yra tarsi tam tikra muzika. Vokiečių kalba skatino domėtis patėvis Benediktas. Kadangi pradėjau domėtis fotografija, kinu, jis ragino ją mokytis, nes vokiečių kalba buvo daug literatūros apie fotografiją, geriausi fotoaparatai ir kita aparatūra irgi buvo iš Vokietijos. Mokykloje nuo 5 klasės rinkausi vokiečių kalbą. Su Raimundu Banioniu kūrėme filmą apie Adomą Mickevičių, tai Šveicarijoje puikiai susikalbėjau vokiškai. Ir tarmės nepamirštu.
– Ar gatvėje stebite žmones profesionalo žvilgsniu, pavyzdžiui, ką „mylėtų“ kamera, ar tinkamas apšvietimas?
– Taip, tikrai, net neklauskit. Pamatau tinkamą momentą, o galvoje mintis – reikia filmuoti. Stebiu, matau, niekur nuo to nedingsiu.
– Fotografuojate?
– Kam man to reikia? Tai dariau būdamas 30 metų. Maskvos kinematografijos institute, kuriame studijavau, buvo nuostabus vaizduojamojo meno kabinetas. Man patikėdavo raktus, sėdėdavau ten nuo 20 iki 22 val. vartydamas piešinių albumus, nes norėjau suvokti dailininkų išgautas spalvas ir kaip kuriama šviesa. Iš paveikslų išmokau suvokti, kur kokią lempą statyti, kaip krinta šviesa. Buvau geras studentas, rūpėjo išmokti. Ne tik alų gėriau.
– Prisistatėte Miku (pavardės trumpiniu). Kas taip Jus vadina?
– Žmona Gražina Baikštytė niekada Algimantu nevadino. Dukros vadina tėčiu. Visa chebra – Miku. Studentai – Algimantu, nors man tai labai keista, šito nesuprantu, aš paprastas – nuo plūgo, nuo žemės, nevaidinu profesoriaus. Miku vadina visas Vilnius ir net pažįstami kai kuriose Azijos šalyse.
– Prasitarėte, kad Rokiškyje buvote pernai. Galbūt rokiškėnai kvietė?
– Ne. Su studentais dvare filmavome. Mano studentė Joringė taip buvo susiplanavusi. Būtinai paminėk, kad 1981 m. Kamajų, Obelių apylinkėse su a. a. Algimantu Kundeliu filmuotas ,,Lošimas be kozirių“. Abu nusprendėme filmuoti savame krašte – įamžinti tėviškes. Ten matosi ir Obelių bažnyčia. Labai įdomu, kaip dabar ten viskas atrodo.
– Menininkui būtinas polėkis. Kas Jums gyvenime suteikia sparnus? Ar tik Ignas Leitonas ir neištrinami failai?
– Mano Zodiako ženklas – dvyniai. Vienas verkia, kitas juokiasi. Jaunystėje ant nieko nesupykdavau, visiems žmonėms padėdavau, bet buvau pavydus. Dabar turiu daugiau patyrimo. Nepriklausomybės pradžioje norėjau įsteigti privačią Miko kino mokyklą, bet draugas nepatarė, sakė, gali reketuoti. Įsivaizduok, tada Lingį (Vitas Lingys – žurnalistas – aut. past.) nušovė. Truputį išsigandau. Manau, svarbiausia yra pagarba žmonėms – nuo vaikelio iki močiutės. Jei nėra pagarbos, o tik pinigų darymas, pinigų klanas, tai su tokiu žmogumi neįdomu bendrauti. Aš kuriu dvasingus pinigus, o ne popierius, ant kurių parašyta 100 ar 500. Skaudu, bet dabar viskas pakrypę truputį kitaip. Bet aš nesikeisiu. Mano sentencija tokia: sulaukęs 70 metų supratau, kad kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, ir taip 7,5 milijardo. Pagavai mintį? Sako, kinai, korėjiečiai visi vienodi. Bet tai tik fiziologine prasme…
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
