– Krašto didžiausia vertybė – jo žmonės. Medis užauga tvirtas, jei tvirtos jo šaknys. Jūsų šaknys – Rokiškyje. Dalis rajono bendruomenės Jus pažįsta „iš televizoriaus“, kiti nėra nė girdėję, kad šitas mokslo vyras mūsų krašte turi šaknų.
– Mano šaknys Rokiškio krašte tikrai gilios: proseneliai – iš Turdvario baudžiauninkų. Tėvelis Alfonsas gimė Panemunėlio parapijos Kavolių kaime. Jį krikštydamas kunigas Jonas Katelė prisakė leisti į mokslus, jeigu tik bus stropus. Tėvelis baigė Rokiškio gimnaziją, teisę studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Aš gimiau Kaune, augau Panemunėlio stoties progimnazijos namo „salkoje“, mokiausi ir studijavau Vilniuje. Žmonėms esu labiau pažįstamas ne „iš televizoriaus“, bet iš balso, – ne mažiau nei penkiolika metų kartą per savaitę rytais vis pakalbu per LRT radijo I programą.
– Libertas Klimka – etnologijos sinonimas. Taip sako mums, kai reikia žinių apie etnologiją, gamtos ir žmogaus būties dermę, gamtos ženklų reikšmę mūsų istorijoje ir kultūroje. Iš kur potraukis iš pirmo žvilgsnio mistika ir ypatingomis galiomis kvepiančiai istorijai, etnologijai, etnokosmologijai? Užkratas – iš vaikystės, ar – „per fiziką ir gamtos mokslus“?
– Užkratas etnologijai ir istorijai – iš visai suprantamo noro gerai pažinti gimtąjį kraštą. Kai baigiau studijas ir pradėjau darbuotis fizikos mokslo srityje, tariau sau: „Koks tu lietuvis, jeigu nepažįsti savo krašto?“ Savaitgaliais, nesvarbu, kuriuo metų laiku, iškeliaudavau tai viena, tai kita kryptimi. Žinia, iš anksto pasiskaitęs, ką noriu pamatyti, su kuo susipažinti. Kartais su bendrakeleiviais, kartais vienas. Keliaudavau pėstute ir dviračiu, slidėmis ir baidare; o kartą su mažomis dukrelėmis – ir arkliuką į vežimaitį pasikinkęs. Bloga keliauti tik automobiliu. Tarsi televizorių žiūrėtum… Kelionės – geriausias poilsis nuo intensyvaus protinio darbo. Jos pamažu atvedė į kraštotyros darbuotę, kuri 2005 m. buvo įvertinta valstybine J. Basanavičiaus premija. Iš vasaros kraštotyros ekspedicijų metu surinktos medžiagos gimė ir mokslinių straipsnių, ir Etnokosmologijos muziejaus koncepcija.
– Jūsų veiklos biografija labai plati. Ką pastaraisiais metais, o ir dabar veikia gamtos mokslų daktaras?
– Daktaras savo rašiniais ir kalbėjimu per radiją bando gydyti piliečių tautiškumo jausenos stoką, ragina nesigėdyti meilės gimtinei. O jaunimą įtikinėja tikrosios laimės ieškoti tik Lietuvoje…
Pasiekęs tokį amžių, kai nebeturi darbinių įsipareigojimų valstybei, profesorius Libertas Klimka gali neberašyti mokslinių straipsnių, kuriuos retas kas skaito, ir atsidėti visuomenės švietimui. Tai daro rašydamas knygas, įdomias sau pačiam, o gal kiek ir kitiems, kurdamas muziejų ekspozicijas, projektuodamas saulės laikrodžius. Kad tik tos sveikatos nepritrūktų, juk artėja aštuntoji dešimtis…
– Kiek Jumyse yra senojo baltų tikėjimo?
– Senasis baltų tikėjimas – mano galvoje, o ne širdyje. Man tai yra mokslinio tyrinėjimo objektas. Deja, mažai apie jį žinome ir maža vilčių daugiau sužinoti. Nes naujų žinių šaltinių vargu ar atsiras, juk senovės žyniai ir vaidilos kažkodėl nerašė šventraščių. Neopagonizmas – tarsi suaugusiojo bandymas apsivilkti kūdikio marškinėliais…
– Skauda širdį, kad lietuvis šventą ąžuolą kerta stalui, kėdei, spintai? (Omenyje turiu žmogaus santykį su gamta: kai į mišką žiūrima kaip į greitą pinigą, kai dėl patogaus gyvenimo pertvarkomos net upių vagos…)
– Senoji lietuvių pasaulėjauta buvo persmelkta pagarba gamtos gyvasčiai. Žmogus, ieškantis tik ekonominės naudos iš supančios gamtos, yra apgailėtinas; jis nevertas lietuvio vardo…
Pats mieliausias darbas – sodinti ąžuolus. Kaip stebuklas suvešėjo visos Lietuvos žmonių sodintas Tautinio atgimimo ąžuolynas Jono Basanavičiaus tėviškėje. Šiuo pavyzdžiu mūsų kraštą papuoš ir dar kelios atminimo giraitės. Medis galiūnas – ar ne gražiausias pagarbos paminklas istoriniam įvykiui, memorialinei vietai, nusipelniusiai asmenybei?
– Gyvai skaitote paskaitas apie gamtos ir žmogaus bendrystę ir sugyvenimą. Rokiškis kartą Jūsų klausėsi ypatingoje vietoje – Ilzenbergo dvare, kurio misija – gamtos ir žmogaus harmonija. Kaip manote, Jūsų skleidžiamos žinios šių laikų žmogų paliečia, keičia jo vartotojišką požiūrį į gamtą?
– Artumas gamtai suteikia žmogui dvasinę pusiausvyrą, kuri nenusiperkama už pinigus. Daugiausiai žalos gamtai padaro turtingieji, užvaldyti aistros vis gausinti savo turtą, o gamtos grožybes – tik sau susigrobti. Betgi jų vaikai gal bus kitokie? Antroji turčių karta, kaip rodo kitų tautų patirtis, netgi tampa kultūros mecenatais, parkų globėjais… Žinia, valstybės tarnautojai, kurių pareiga – gamtos ir kultūros paveldo globa, privalo būti atsparūs pinigo galiai.
– Kovas – ypatingas gamtos mėnuo… Lygiadienis, Žemės, 40-ies paukščių, Pempės dienos… Senovėje lietuviai turėjo labai daug papročių ir tikėjimų, susijusių su gamta. Ar kas dar tiki, kad lygiadienio rytą reikia išsimaudyt upėje, tekančioje iš rytų, ir būsi sveikas?
– Kai danas Nilsas Boras, Nobelio premijos laureatas, prisikalė pasagą virš savo vasarnamio durų, žurnalistai nusistebėjo: toks mokslo šviesulys, o tiki prietarais! Išgirdęs tokius priekaištus, fizikas atsakė: „Pasaga padeda ir tiems, kurie jos galia netiki.“
Mūsų protėviai, gyvendami kaime natūraliu gamtos ritmu, kad ir labai sunkiai dirbdami, vargingą buitį beturėdami, gydydamiesi tik žolynais, sulaukdavo ir šimto metelių. Toji stiprybė – iš artumo gamtai…
– Dar vienas Jūsų „arkliukų“ – varpai. 2017 m. įsteigta visuomeninė Lietuvos kampanologų draugija „Societas campanarum Lituaniae“. Jūs – šios draugijos narys, draugijos pirmininkas – rokiškėnas Leonardas Šablinskas. Kas Jums varpas ir kam Jums, tokiam užimtam žmogui, dar viena visuomeninė veikla? (Pernai Vilniuje, koncerte „Gloria Lietuvai“, šimto varpų garsai vainikavo valstybės jubiliejų. Rokiškiui – ypatinga garbė: seniausias Baltijos valstybėse esantis Dievo apvaizdos bažnyčios varpas, galintis siekti karaliaus Mindaugo laikus, buvo ypatinga pažiba – prie jo pozavo Lietuva šimtmečio minėjimo koncerto metu).
– Keisti dalykai, tačiau Lietuva per savo atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius nesugebėjo suskaičiuoti ir įvertinti visų turimų kultūros vertybių. Tikriausiai todėl, kad daugelį pareigybių valstybėje užima to posto neverti žmonės… Varpas – didelė kultūros vertybė, jungianti savyje technologijos, dailės, istorijos, net kalbos verčių aspektus. Tačiau bendras jų sąvadas nesudarytas; o ir parapijiečiai, ar yra matę savo protėvių dovanas? Ir jeigu koks niekdarys istorinį varpą nukabinęs nuvežtų į metalo supirktuvę, policija jo nebaustų, nes tik retas kuris varpas įrašytas į valstybės saugomų sąrašą.
Rokiškio ir Panemunėlio bažnyčių varpai savo dūžiais „susišaukia“ su sostine, nes abu – iš svarbiausių Vilniaus šventovių – Arkikatedros ir Šv. Kazimiero bažnyčios. Tokios keistos jų likimo istorijos, argi gali būti neįdomios?
– Esate Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės – ambasadorius. Rokiškyje Jūs ir anksčiau buvote dažnas svečias. Kai kertate mūsų rajono ribą, jaučiatės grįžtantis į namus?
– Tikrai sėliškoji dvasia manyje atgyja kartu su tolimos vaikystės prisiminimais. Kiek ten visko: deganti senelių sodyba, vokietuko sargybinio dovanotas šokoladukas, rusų kareivių nušauti progimnazijos gandrai, Šetekšnos upelio slaptys…
Kasmet privalau aplankyti Klimkų pušį Kavolių laukuose. Tik štai kaimo kapinaitėse širdį suspaudžia apmaudas: kam pakilo ranka iškirsti gražųjį beržų ir klevų guotą? Tai nusikalstamas tradicinio kraštovaizdžio naikinimas: nuo senų senovės lietuviai savo artimuosius laidodavo medžių paunksmėje. Ir tikėjo, kad mirusiojo gentainio siela į dausas pakyla medžiu…
– Be ko negalite, kai atvykstate į Rokiškį? Turiu omenyje ne vien kviestinius vizitus… Kas brangiausio, be Rokiškio istorinių ir architektūrinių vertybių, Jūsų širdžiai čia yra likę?
– Rokiškyje gyvena mano pusseserė Janytė; neseniai užsimezgė maloni pažintis ir su tolimesniais giminaičiais Virginijumi, Egidijumi, Neilu.
– Manau, esate sentimentalus savo krašto patriotas… Kai tarėmės dėl pokalbio, užsiminėt, jog turite daug „ir savų darbų“. Bet buvo aišku, kad atsakyti Rokiškiui negalėsite. Ne paslaptis: yra žinomų žmonių, kurie gėdijasi ar dėl nežinomų priežasčių vengia demonstruoti sentimentų savo gimtinei, ypač jei ji – kaimas, provincija… Kas tai, Jūsų manymu?
– Šimtaprocentinio miesčioniškumo požymis – demonstruoti „žinomumą“ fotografuojantis portalams banalaus renginio atidaryme („Gloria Lietuvai“ – išimtis). Nors didesnė tautos pusė dabar gyvena miestuose, miesto kultūros galimybėmis naudojasi tik menka jos dalis. Potuštės muziejų, dailės parodų, rimtų koncertų salės… Miesto dvasios pajauta – subtilus dalykas. Gal dar neišsiugdėme tikrųjų miestiečių kartos, vadovavimą savivaldybėms atiduodami atsikėlėliams. Iš to, žinia, tik miestų raidos bėdos…
– Jeigu reikėtų sudėlioti į lentynas, kas iš Rokiškio krašto būtų svarbiausiose ir matomiausiose Jūsų vietose?
– Tai, ko neturi kiti miestai ir kraštai. Rokiškyje – unikali miesto urbanistika, turtingas dvaras-muziejus, puiki bažnyčia, žavus parkas, ąžuolų alėja… Iškilūs krašto žmonės: nuo Tyzenhauzų iki Liongino Šepkos, brolių Keliuočių… O jau krašto vaizdingumas, ypač Obelių link!
– Esate mokslo vyras, eruditas, Jūsų veikla labai įvairi. Bet išlikote pavydėtino nuoširdumo ir šiltumo žmogus. Kaip Jums pavyko „nesusigadinti“? Turime šimtus pavyzdžių, kai svarbios pareigos, aukšti pasiekimai užaugina savimeilę, žmonės užsideda karūnas.
– Neturėjau aukštų pareigų, tik visuomenines, o ir mano pasiekimai nėra kažkuo ypatingi… Žmonės užsideda karūnas, maskuodami prasišviečiančią galvos tuštumą. Susireikšmina dvasios menkystos… Prisimenu Tėvelio žodžius: ne žmogus turi siekti vietos, bet vieta turi susirasti tinkamą žmogų. Teko pažinoti ne vieną iškilų mokslo, meninės kūrybos asmenį; bendravimas su jais būdavo kuo paprasčiausias ir nuoširdžiausias. Čia ne apie žiniasklaidos išgarbintus „žinomus“…
– Esate turtingas žmogus. Bent jau nematerialiai – tikrai. Ar įvairialypės mokslinės veiklos aitvarai sunešė ir materialinių lobių?
– Turiu gerą biblioteką, vieną kitą meno kūrinėlį, dovanotą jų autorių, keletą senoviškų daiktelių. Betgi didžiausias mano turtas – dvi anūkės ir du anūkai, – ir visi Lietuvoje!
– Gamta bunda. Jums vis dar pažįstamas pirmųjų dilgėlių sriubos, sulos, pienių gėrimo skonis? O gal nuo virtuvės kaimiškojo kolorito esate jau labai toli?
– Kol dar skrandis galutinai konservuotais ir šaldytais produktais nesugadintas, kartkartėmis mielai pasilepinu kaimišku maistu. Ūkininkų turgelis netoli… Net ir ruginukės progai pasitaikius paragauju; juk esu tautinio paveldo ekspertas.
– Jūsų žodis Rokiškiui… Kad pasijustume ne tik kultūros, bet ir šiltos bendruomenės sostine…
– Vienybės, vienybės, vienybės! Tegu Rokiškyje valdžios rinkimuose visada nugali viena partija – rakiškėnai.
– Dėkoju už pokalbį…
Projektą iš dalies remia
